Savo pirmojoje knygoje "Prancūzijos virtuvė" D.Šimašiutė skaitytojus keliauti po Prancūzijos regionus gundo kulinariniais atradimais. Įsimylėti Prancūzijos virtuvę, sako ji, labai paprasta: garsieji Bretanės grikių miltų blynai, Viduržemio jūra kvepianti žuvienė "Bouillabaisse", burnoje tiesiog sutirpstančios saldžiosios kanelės ir dar šimtas į knygą sudėtų receptų, leidžiančių mėgautis gyvenimu taip, kaip tai daro prancūzai.

"Dabar žinau, kad svajonės, kad ir kokios jos atrodytų keistos, pildosi", – "Kauno dienai" kalbėjo Kanuose įsikūrusi D.Šimašiutė, kuri mielai pasidalijo ne tik savo prancūziškais atradimais, bet ir gyvenimo džiaugsmo receptais.

– Kuo ypatinga jūsų knyga "Prancūzijos virtuvė", kuo ji skiriasi nuo kitų, skirtų šios šalies receptams?

– Tai mano kelionė per Prancūziją, ne mano sukurti receptai, o tikras Prancūzijos skonis. Dėl knygos išsiruošiau į devynis skirtingus regionus ir atrinkau jiems būdingus klasikinius receptus, kad būtų tikrai paprasta patiekalą pasigaminti net ir Lietuvos kaime, nereikėtų specialių produktų. Receptai išsiskiria ir savo istorijomis. Galėčiau paminėti keptų sardinių receptą, kurį gavau iš Muženo restorano šefo. Prieš 46 metus jis, dar jaunas prancūzas, valgė restorane sardines, kurios labai patiko, tad paprašė virtuvės šefo jų recepto. O tas atsakė: nupirksi mano restoraną – gausi ir receptą. Po savaitės jaunuolis turėjo ir restoraną, ir receptą. Džiaugiuosi, kad man nereikėjo restorano pirkti, kad gaučiau šį receptą. Žinoma, ne visos prancūzų šeimos dalijasi receptais. Kai kuriose šeimose jie akylai saugomi, knygutės perduodamos iš kartos į kartą ir iki šiol yra rašytos tik ranka.

– Prancūzijos virtuvę giriate, o ar yra kas joje jums netiko?

– Austrės. Rūkytos ar apkeptos austrės – taip, bet tai tikrai nėra maistas, kurį pasirinkčiau savanoriškai. Nuėjusi į svečius nesakysiu, kad jų nevalgau, – valgysiu. Pačioje mano draugystės su Prancūzija pradžioje reikėjo tai išbandyti, ir neapdorota austrė – puiku, bet tiesiog ne man.

– Kokių lietuviškų patiekalų jums trūksta Kanuose?

– Vasarą karštą dieną gaminu šaltibarščius, dažnai jų pasidarau. Cepelinai – patiekalas, kuris man asocijuojasi su vaikyste, ir aš jų noriu, bet Lietuvoje. Ką dar pasidarau lietuviško, tai paprastas tarkuotas keptas bulves. Pasiilgstu silkės – ten tokios nėra, nebent rusų parduotuvėse, ten dar skumbres rūkytas perku. Esu iš Žemaitijos, todėl kastinio trūksta.

– Kas jus paviliojo iš Lietuvos? Meilė? Studijos? Nuotykiai?

– Sielos peno ieškojimas. Pirmiausia išvažiavau į Vokietiją dirbti aukle, vėliau kaip auklė persikėliau į Prancūziją. Tuomet man buvo sunku pradėti kažką studijuoti, tad nusprendžiau, kad pasaulis bus mano universitetas. Pasitaikė tokia galimybė, ir viskas savaime susidėliojo.

– Ką veikiate Kanuose, be kulinarinių eksperimentų?

– Dirbu įvairių projektų vadove, asmenine asistente, o praėjusiais metais koncentravausi į kulinariją, knygą, ir mėgaujuosi tuo.

– Prancūzų charakterio ypatumu tradiciškai laikoma arogancija, pasipūtėliškumas. Kaip prisitaikėte prie jų būdo?

– Nėra jis toks blogas, kaip galėtų atrodyti, reikia tik mokėti prisiderinti. Pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs. Prancūzai turi arogancijos etiketę, bet jei peržengsite ją, gražiai bendrausite, jos nebeliks. Tipiškas prancūzo atsakymas į bet kokį klausimą yra "Ne". Dažnai į tai reaguojama pasipiktinimu: koks tu blogas, kokia arogancija. Bet toks jų būdas. Jei pabandysite nusišypsoti ir perklausti: o gal, gal pabandykite, labai prašau. Tada ir išgirsite: taip, žinoma. Mano verdiktas apie prancūzus yra toks.

– Sakoma, kad prancūzų menas gyventi pasireiškia gebėjimu kasdienybėje įžvelgti stebuklus, pasidžiaugti smulkmenomis. Ką pastebite jūs?

– Bambeklių, kuriems saulė per karšta, per daug lyja, visur yra, Prancūzija – ne išimtis. Vis dėlto prancūzai sugeba įžvelgti stebuklus, grožį mažose detalėse, paprastuose dalykuose geba matyti fantastiškus – kad ir žydinčioje gėlėje, gamtoje. Jie tiesiog moka džiaugtis gyvenimu. Net tas bambeklis, kuriam visi aplink per garsiai kalba, atėjus metui atsisės su taure vyno ir ištars: ach, kaip gera. Esminis prancūzų skirtumas nuo lietuvių ir apskritai viso pasaulio – mokėjimas mėgautis. Jiems tikrai nereikia kiekvieną dieną varlių kojelių, padažų ir krembriulė, bet pietų pertrauka net ir paprastam darbininkui yra šventa. Jis gali pasiimti paprastą batoną, sūrio, vyno stiklą, sėsti į pakrūmę, bet mėgausis tuo nuo pirmos akimirkos iki paskutinio kąsnio. To aš linkiu pasimokyti kiekvienam.

– O kas jums yra prancūziškas stebuklas?

– Būtent tas gyvenimo džiaugsmas – joie de vivre. Aš išvažiavau iš Lietuvos labai jauna, tik pradedanti suaugti – dvidešimties, Lietuva irgi buvo jauna – dešimt metų žengė savarankiškus žingsnius. Prancūzijoje išmokau atsirinkti ir pastebėti gerus, o ne blogus dalykus.

– Prie ko sunkiausia buvo priprasti apsigyvenus Prancūzijoje?

– Vėlavimo. Tikrai reikėjo priprasti prie to, kad jie vėluoja ne tik penkiolika minučių, o gali ir dieną ar dvi. Išsikvieti santechniką, sako – atvažiuosiu. Sėdi, lauki – neatvažiuoja ir nepaskambina ar paskambina ir sako – rytoj. Iš pradžių tai atrodo visiškas košmaras, bet ilgainiui pradedi mąstyti, kad jei kelsi sau įtampą, vis tiek nieko gero nebus, niekas nepasikeis, belieka žiūrėti į saulę ir mėgautis. Pradėjau į vėlavimą žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką – gal kažkas šiandien sutrukdė, jei ne šiandien, tai rytoj. Be to, prancūzams pietų valgymo, darbo laikas ir savaitgalis yra šventa. Nedrįsčiau paskambinti santechnikui po 17 val., nebent nutiktų visiška katastrofa. Kaip ir niekada neskambinčiau nuo 12 iki 14 val., nes tokiu metu jis pietaus. Aš gerbiu kitų laiką ir man patinka, kai gerbia manąjį.

– Ar Prancūziją pavadintumėte savo svajonių šalimi ir šalimi, kurioje norėtumėte praleisti visą gyvenimą?

– Nėra tokios vietos pasaulyje, kurią pavadinčiau svajonių. Dabar yra, kaip yra. Prancūzija yra svajonių šalis, bet man namai yra ten, kur širdis. Neprisirišu prie vietos, lengvai galiu apsisukti ir kitur išvažiuoti – juk kitur irgi yra kažkas gero. Galėčiau ir į Lietuvą grįžti, ir į Kambodžą iškeliauti.

– Prancūzių moterų žavesys apipintas mitais, ir ne vienas atvykėlis nusivilia išvydęs, kad apdainuota elegancija su Paryžiumi gal ir baigiasi, o prancūzės nevengia kroksų, treningų, pigių papuošalų ar tiesiog keistų drabužių. Koks jūsų įspūdis?

– Prancūzės nėra gražios moterys, bet jos moka save parodyti. Čia, kaime, aš irgi būnu su sportinėmis kelnėmis, ten irgi einu į parduotuvę be makiažo, su džinsais, sportbačiais, o ne su suknele. Bet kai išsiruošiu pasivaikščioti Croisette krantine, pasipuošiu. Ten gali matyti garbaus amžiaus prancūzes: plaukai papūsti, nagai nulakuoti, drabužiai suderinti, lūpos padažytos, auskarai – nebūtinai brangūs – įsegti. Ir jos mėgaujasi saule, oru, aplinka. Yra laikas būti femme fatalle, yra laikas būti namų moterimi. Lygiai taip pat, kaip ir visur.

– Kad prancūzai vyrai – ne mažiau žavūs, romantiški ir jausmingi – mitas?

– Prancūzai vyrai išties yra žavingi, tikri flirtuotojai. Vis dėlto tipiniai prancūzai išsiskiria tuo, kad nori, jog jų moteris greitai gimdytų vaikus, būtų graži, skaniai valgyti gamintų ir dar karjerą darytų. Tokių sutinku dažniausiai. Žinoma, yra ir vyrų, kurie patys daug gamina, daug kalba apie maistą ir yra tiesiog nuoširdūs vyrai.

– Ko mūsiškiams reikėtų iš jų pasimokyti?

– Pirma mintis – ūkiškumo, nes prancūzai moka būti ūkiški. Bet ir ne visiems lietuviams reikia pabaksnoti, parodyti. Nenoriu badyti nei į vienus, nei į kitus. Lietuvis taip pat gali būti svajonių vyras – ir būna toks. Visur yra gerų vyrų.

– Ko trūksta, kad lietuviai taip pat išmoktų džiaugtis gyvenimu?

– Lietuviams trūksta optimizmo. Ir supratimo, kad gyvenimo džiaugsmas – joie de vivre – yra ne kažkur aplink, ne kitur, o čia – mūsų širdyse ir galvose. Prancūzams irgi reikia sunkiai dirbti, didelius mokesčius mokėti, moterys turi skaudžiai trumpas motinystės atostogas, bet jie žino, kad joie de vivre nėra kažkokia knyga, kurią perskaitęs išmoksi džiaugtis gyvenimu. Tai yra mumyse. Gyvenimo džiaugsmas yra kiekvieno sprendimas – šiandien aš būsiu laimingas. Visur yra rūpesčių, bet, tarkime, jei ateina pietų metas, reikia sau pasakyti: atsisėsiu, susikaupsiu, pasijuoksiu ar paverksiu, bet pasisemsiu jėgų – nuo to laiko sau reikia ir pradėti.

– Kokia jums šiandien atrodo Lietuva?

– Labai paaugusi ir tebeauganti. Dažnai atvažiuoju į Lietuvą, myliu ją, čia ir mano šeima. Kartais girdžiu čia gyvenančius sakant, kad viskas blogai – ir politika, ir mokesčiai smaugia, o aš sėdžiu šalia, tyliu ir galvoju, kad labai gerai suprantu, bet matau tą paveikslą iš šalies ir matau, kaip jis gražėja. Žinoma, Lietuvai dar daug augti, – to Monmartro čia aš gal niekad ir nepamatysiu, bet neabejoju, kad Lietuva pasieks ne tik europinį, bet ir pasaulinį lygį. Matau, kad ji lipa tais laiptais ir labai tuo džiaugiuosi.

– Turite minčių sugrįžti visam laikui į Lietuvą?

– Aš savotiškai persibazuoju į Lietuvą. Artimiausiu metu planuoju čia praleisti daug laiko – laukia knygos pristatymai, Knygų mugė, renginiai su Prancūzų institutu. Džiaugiuosi tuo ir gal Prancūzija mane parves atgal į Lietuvą. Per visus penkiolika metų niekada neabejojau – kad ir kokios durys man užsidarytų, žinau, kad mano kelias veda į Lietuvą. Galbūt tai skamba labai patriotiškai, bet tai žmogiškoji pusė kalba: tai mano šeima, mano šaknys. Kad ir kur važiuotum, visur reikia dirbti, ir iš dangaus niekas nekrenta. Suprantu, kad kitur dirbti gali būti lengviau, ir tai normalu – žmonės visame pasaulyje imigruoja ir emigruoja. O lietuviams palinkėčiau būti svetingesniems kitataučiams. Manau, jiems sielos duris atverti kliudo ir uždarumą lėmė tai, kad Lietuva ilgai buvo uždaryta, bet atverkite širdis tiems, kurie gal atrodo kitaip nei jūs, bet taip tokie pat geri žmonės.