– Šeštadieniais 16 val.per LRT Plius ieškosite žmonių, kurie galbūt taip pat jaučia dėkingumą knygoms, kaip ir jūs?

– Ne kartą esu sakęs, kad savo perskaitytoms knygoms esu dėkingas realiai už viską, ką dariau ar dabar darau gyvenime. Manau, kad kiekviena perskaityta knyga žmogui prideda kažkokį sluoksnį, kuris jį pakeičia, praturtina, suteikia jo asmenybei spalvų. Juk, sutikite, nėra objektyvios realybės – tik mūsų interpretacija. Todėl kuo daugiau mes skaitysime knygų, tuo daugiau ir įvairesnių turėsime patirčių. Tik pagalvokite: dažnai į vieną knygą sutelpa viso žmogaus ilgo gyvenimo išmintis. Ir tą išmintį mes galime gauti – perskaityti – per savaitę! Todėl ir sakau, kad knygos yra toks lobynas, kurio atsisakyti gali tik labai kvaili žmonės.

– Epitetas „knygų žiurkė“ dažnai turi neigiamą reikšmę: taip vadina moksliukus… O čia op – turime labai netikėtą laidos pavadinimą ir dar pačia teigiamiausia prasme!

– Tikriausiai priklauso nuo konteksto. Kažkam tai neigiamą konotaciją turintis žodis. Jis reiškia keistą žmogų, kuris, užuot užsiėmęs šiuolaikiško žmogaus pramogomis, t. y. žiūrėjęs „Netflix“, ėjęs į barą gerti vyno, skrolinęs telefone, sėdi ir skaito knygas. Tačiau aš manau, kad nemenkam skaičiui žmonių skaityti knygas neatrodo keistas užsiėmimas. Ir man tikrai kur kas įdomiau bendrauti su tais žmonėmis, kurie mano, kad žodžių kombinacija „knygų žiurkė“ yra visai faina. Net ir šią laidą jiems fainiau rodyti.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Kad jau prakalbote apie laidą, sakykite, kaip ji atsirado, – gal ir pats būsite nagus prie to prikišęs?

– Oi, ne. Mane pakvietė. Tiesą sakant, esu žmogus, kuris su televizija jau buvo atsisveikinęs 2011 m. Tiesiog susidėliojau mintyse, kad man geriau gyventi bus be jos. Tačiau paskui atsirado „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Ši laida man labai tiko, nes tuo metu visa mano kūrybinė energija buvo sutelkta į panašius dalykus.

Kai man paskambino Edmundas Jakilaitis ir pasiūlė tapti vieno televizijos projekto vedėju, viduje išsyk pasišiaušiau ir jau norėjau atsisakyti. Tik išgirdęs, kad projektas bus apie knygas ir žmones, kurie jas skaito, suklusau... Viliojo galimybė su tais žmonėmis pabendrauti. Nes tų, kurie skaito knygas, pasaulis yra tiesiog didesnis nei tų, kurie jų neskaito. Pasigendu tokių žmonių paprastose kasdienėse situacijose. Man labai trūksta intelektualesnių diskusijų tiesiog natūraliai bendraujant. Todėl labai džiaugiuosi priėmęs šį pasiūlymą, nes matau, kad daugiau gaunu iš šios laidos, nei pats jai duodu. Tiesa, kai gauni, tuomet jautiesi dėkingas ir stengiesi dirbti iš visos širdies.

– Kokie „Knygų žiurkių“ herojai mūsų laukia ateityje?

– Nesame prifilmavę labai daug laidų, bet galiu išduoti, kad laukia susitikimas su politologu Linu Kojala, dailininku Algiu Kriščiūnu, dailėtyrininke, tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene, Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto Romoje. Bus vardų, kurie galbūt nėra tokie populiarūs ir žinomi plačiajai visuomenei, bet aš visuomet ieškau tokių, kurie kažkaip nepelnytai likę žiniasklaidos paraštėse. Ne tų etatinių kalbėtojų, mokančių kalbėti trumpai ir aiškiai, kaip aš sakau, antraštėmis.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Rasti apsiskaičiusį pašnekovą yra viena, bet įsiprašyti pas jį į svečius, sutikite, visai kas kita. Ar lengvai žmonės jus įsileidžia į savo poilsio su knyga kampelius, namų bibliotekas?

– Ne visada reikia veržtis pas žmones į namus. Tarkime, dar vienas mūsų laidos herojus – rašytojas, eruditas Aidas Puchlevičius – skaito knygas elektroninėje skaityklėje. Pas Rasą Tapinienę irgi nėjome į namus, nes žurnalistė daug knygų klausosi audioformatu. Galbūt televizijos žiūrovams smagiau žiūrėti, kai žmogus filmavimo komandą įsileidžia į namus. Tuomet tarsi atsiranda priartėjimas prie laidos herojaus – kokia jo aplinka, kuo jis gyvena. Tačiau visi žmonės yra skirtingi. Jei, tarkim, mane pakviestų būti laidos „Knygų žiurkės“ herojumi – kažin ar įsileisčiau į namus.

Manau, kad kiekviena perskaityta knyga žmogui prideda kažkokį sluoksnį, kuris jį pakeičia, praturtina, suteikia jo asmenybei spalvų.

– Užbėgote mano klausimui už akių. Įsivaizduokite, kad aš ateinu pas jus į svečius, norėdama sužinoti, ką knygos kalba apie Robertą Petrauską...

– Jei būtų bent menkiausia galimybė išvengti ekrano, aš ja pasinaudočiau. Man atrodo, kad mano gyvenimas labai paprastas – kam bus įdomu į jį žiūrėti?

– Vis dėlto aš atkakli… Sakykime, jūsų kontrakte su laidos „Knygų žiurkės“ kūrėjais yra punktas, kad privalote patenkinti žiniasklaidos smalsumą.

– Visų pirma aš stengiuosi nepasirašinėti jokių sutarčių, pagal kurias paskui turėčiau kažkam parsiduoti. Juk mes visi ir taip gyvename pasaulyje, kuriame esam priversti – norime to ar nenorime – būti vartotojiškos visuomenės dalimi. Tai reiškia: jei tu perki, vadinasi, esi, jei ne – tavęs paprasčiausiai nėra. Šiais laikais yra atsiradusių visokių nuomonės formuotojų kanalų, kurių savininkai dažnu atveju parduoda save. Todėl aš, būdamas tos pačios sistemos dalimi ir turėdamas pardavinėti save, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą, stengiuosi elgtis labai atsargiai ir neperžengti tos ribos, vedančios į mano vidinį pasaulį. Užtenka, kad žmonės mato mano išorinį pasaulį – mano kūrybą, mano vedamas laidas, bet aš niekada nerodysiu jiems nieko daugiau, nekelsiu savo vaikų nuotraukų į feisbuką ir pan. Tai tiesiog asmeninio apsisprendimo klausimas.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Supratau. Tuomet nesiveršiu pas jus į svečius, bet apie knygas vis tiek paklausinėsiu. Ar turite namuose biblioteką ir jei taip – ar joje knygos taip pat gražiai surūšiuotos, kaip pas pirmąjį laidos herojų – „Humoro klubo“ komiką Paulių Ambrazevičių?

– Pas mane iš tiesų yra kūrybinė netvarka, nors knygoms skirta nemaža lentyna per visą sieną. Kadangi jos neužteko, primontavau dar papildomą. Nemažą dalį mano bibliotekoje užima ne grožinė literatūra, bet knygos, susijusios su Antruoju pasauliniu karu, kuriuo aš gyvenau bene dešimtį metų. (R. Petrauskas yra parašęs didelio populiarumo sulaukusią trilogiją apie Antrąjį pasaulinį karą – aut. past.). Priklausau žmonėms, kurie skaito tiek popierines, tiek ir elektronines knygas. Pastarosios gerai kelionėse, iš jų patogu persikelti patikusias mintis į savo dienoraštį. Tačiau! Apsilankęs pastarojoje knygų mugėje įsigijau kelias popierines knygas ir paskui jos taip… pramušė! Supratau, koks geras jausmas prie lovos turėti bent vieną kitą popierinę knygą, kurią prieš miegą gali atsiversti ir paskaitinėti. Išsiugdžiau visai neblogą įprotį, kad vakarais, užuot paskrolinęs, paskaitau. Arba iš ryto, vos pramerkęs akis, kokiam pusvalandžiui pasiimu knygą. Tuomet einu praustis, pusryčiauti ir t. t.

Tiesa, dar viena priežastis, kodėl popierinių knygų pas mane vis daugėja – tvarkiau kaime seną sodybą ir atradau spintą knygoms. Štai jums ir atsakymas: atsirado daugiau vietos! Tai ir perku. Negana to, kalbinti laidos herojai sparčiai didina mano skaitytinų knygų sąrašą, nes „Knygų žiurkės“ – dar ir rekomendacinio pobūdžio laida. Pašnekovai parekomenduoja tokių knygų, kurių pats niekada nesugalvotum skaityti. Tuomet lieka vienintelė problema – laikas.

– Jei yra gera knyga, bestseleris, dažniausiai rasime ir pagal ją sukurtą filmą. Kuris iš šių dviejų kūrybos produktų jus labiau intriguoja?

– Akivaizdu, kad knyga yra daug kartų pranašesnė už filmą. Mano supratimu, net nevertėtų jų lyginti. Tačiau mes gyvename malonumų pasaulyje ir jų stengiamės gauti neįdėdami nė mažiausių pastangų, tad dažnai viskas gyvenime būna atvirkščiai. Bijau, kad tie malonumai galiausiai mus pražudys, nes jie išjungia visus kūrybinius impulsus, mąstymą. Kuo man skiriasi filmo ar TV serialo žiūrėjimas nuo knygos skaitymo? Nes, pirmu atveju, viskas už tave jau sugalvota, sugromuluota. Kaip atrodys veikėjai, vieta, kurioje jie susitiks, ar pan. Tau nieko daryti nereikia. Tik kabėk tarsi savotiškame hamake ir mėgaukis vaizdu.

Kalbinti laidos herojai sparčiai didina mano skaitytinų knygų sąrašą, nes „Knygų žiurkės“ – dar ir rekomendacinio pobūdžio laida.

Jei skaitai knygą, tavo smegenys turi dirbti. Galva ne atsipalaiduoja, o kartais, priešingai, ypač skaitant kokią filosofinę literatūrą, ima kaisti. Vis dėlto tikrieji skaitytojai, tikros knygų žiurkės, galėtų pasakyti, kad pats didžiausias apdovanojimas, kurį gauni skaitydamas, yra sunkesnės, nevienadienės knygos. Kažkokiu metu už tavo pastangas įveikti jas iki paskutinio puslapio vis tiek bus atlyginta.

Maža to, kai skaitai knygą, kino filmą pagal ją statai pats – kuri savo scenografiją, įsivaizduoji veikėjus. Tavęs neriboja niekas. Albertas Einsteinas tiksliai yra pastebėjęs, kad kiekvieno iš mūsų pasaulis tokio dydžio, kokia yra mūsų vaizduotė. Taigi, žmogaus protas – ribotas, o vaizduotė – ne. Tik, aišku, dažnai mes ją patys apsiribojame. Vaikai turi didesnę vaizduotę, o suaugusieji ilgainiui pripažįsta ir vertina tik tai, ką galima paliesti, paversti kažkokia materija. Tačiau iš tiesų žmonės yra kur kas daugiau nei materialios būtybės ir būtent skaitymas suteikia jiems galimybių praplėsti tas materialaus pasaulio ribas. Aišku, žmogaus smegenims yra kur kas lengviau priimti tai, kas už jį padaryta (kalbu apie kiną). Vis dėlto manau, kad galiausiai laimingesni lieka tie, kurie į tą malonumą įdeda bent šiek tiek pastangų.

– Iš tiesų dažnai girdime žmones sakant, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą...

– Visiškai sutinku. Knyga ir yra tas procesas, kuris veda link rezultato.

– Kai skaitote knygą, ar mėgstate pasibraukti patikusias mintis pieštuku, o gal išsirašote citatas į atskirą sąsiuvinį?

– Turiu savotišką maniją išsirašyti patikusias mintis ir jas kaupti. Daug ko, aišku, nepanaudoju, bet vis tiek kaupiu. Jei atvirai, aš net turiu tokią programėlę, kuri leidžia susikelti citatas tiek iš elektroninės knygų skaityklės, tiek ir iš popierinės knygos. Tiesiog nusifotografuoji patikusį gabaliuką, o programėlė paverčia jį tekstu. Taip aš galiu turėti didžiulę savo „Vikipediją“, kurioje, kai reikia, ieškau patikusių citatų pagal autorių, knygos pavadinimą ar dominančią temą. Rašydamas dažnai ja naudojuosi. Tuomet atrodau ne tik kaip žmogus, kuris daug skaito, bet ir kaip žmogus, kuris daug visko atsimena.

Iki universiteto skaičiau nemažai grožinės literatūros, bet vėliau, kai ėmiau studijuoti istoriją, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tapo gaila laiko grožinėms knygoms, nes juk norėjosi tiek daug sužinoti: ir apie Romos imperiją, ir apie Čingischaną, ir apie skirtingas žmonijos epochas, žodžiu, apie visus tikrus dalykus. Todėl netikriems, kūrėjų išgalvotiems, ėmiau skirti mažiau dėmesio.

– LRT televizija rodė laidą „Mano daina“, kur garsūs žmonės įvardydavo dainą, susijusią su kažkokiais svarbiais jų gyvenimo įvykiais. Gal jūs turėtumėte tokią knygą?

– Manau, kad kiekvienam savo gyvenimo laikotarpiui galėčiau rasti po knygą. Čia tas pats kaip ir su muzika. Mes niekada neišsižadame senų dainų. Kodėl? Nes mums jos primena kažką brangaus. Taip pat ir knygos. Kai mąstau apie savo paauglystę, visada prisimenu Ericho Marios Remarko „Juodąjį obeliską“, o pastarąjį laikotarpį turbūt geriausiai atlieptų Eckharto Tolle knyga „Šios akimirkos jėga“.

D. Umbraso, J. Stacevičiaus, K. Kalvaičio, A. Solomino nuotr.

– Jau būčiau smalsavusi, ar jūsų bibliotekoje yra ezoterinės literatūros?

– Yra, yra. Ir ji man atvėrė kelius į kitas panašias knygas, netgi praktikas. E. Tolle yra šiuolaikinis nušvitėlis, kuris sako, kad daugiau nieko nėra, tik šios akimirkos galia. Nėra nei praeities, nei ateities – tik dabar. Mane jis parvedė iš to materialistinio pasaulio atgal į dvasinį, o mums visiems to dvasinio lygmens labai trūksta… Iš tiesų žmonės jaučia patyliukais, kad pasaulis nėra vien tas bėgimas – vaikymasis sėkmės, pripažinimo, karjeros – kuris mus įkalina kaip kokius žiurkėnus besisukančiame rate ir iš kurio mes negalime išsilaisvinti. Teoriškai galime, bet juk nepasitrauksi į kalnus ir negyvensi vienas kažkur oloje. Turi ieškoti kompromisų. Didesnė dalis žmonių negalvoja – atsikelia ir daro. Aš noriu jausti didesnį pasaulio pulsavimą. Ir man baisu, nes matau, kaip sparčiai mūsų civilizacija ritasi prie bedugnės krašto...

– Neįprasta tokius žodžius girdėti iš žaidėjo faktais, keturių istorinių knygų autoriaus...

– Tiesa. Iki tol aš rašiau knygas, kuriose rėmiausi tikrais įvykiais, faktais. Tačiau mano paskutinė knyga nuo pirmosios labai skiriasi. Pirmojoje manęs nėra – ten faktas veja faktą, nuomonė nuomonę. Paskutinėje knygoje aš jau leidžiu sau būti. Galbūt dar viena mano knyga bus romanas, nes romanistams kur kas lengviau: jie visiškai laisvi nuo faktų, nuo politinio korektiškumo ir panašių dalykų. Pastebėjau, kad niekam neįdomūs tie faktų rinkiniai, kurie apie žmogų nieko nepasako. Istorikas, norėdamas parašyti apie tam tikrą epochą, žmogų, įvykį ar vietą, privalo turėti labai gilią nuojautą. Tada skaityti bus įdomu.

Šiuo metu skaitau vieno autoriaus knygą, kuris teigia, kad mitai yra tikresnis dalykas nei istorija. Iš pradžių tau kyla šiuolaikiško protingo žmogaus pasipriešinimas, bet, sakykite, ką mes žinotume apie Vilniaus istoriją, jei neturėtume legendos apie Geležinį vilką?

– Per kiek laiko esate greičiausiai perskaitęs knygą?

– Oi, buvo laikas, kai ryte rydavau knygas. Kelios dienos – ir nėra. Tačiau kai ėmiau studijuoti universitete, siekti karjeros, santykių – knygos pasislinko į šoną. Baigęs studijas vėl atradau knygas. Tačiau tikrai nebegalėčiau dalyvauti klubų veikloje, kur žmonės sutaria perskaityti per savaitę po knygą, o paskui ją aptaria. Nes dabar aš skaitau lėtai. Kuo geresnė knyga – tuo lėčiau. Negana to, skaitau išsyk ne vieną knygą. Paprastai prie lovos turiu pasidėjęs vieną grožinę, antrą – labai rimtą, priverčiančią dirbti protą maksimaliu režimu, ir trečią – be galo pagavią ir fainą. Juk, skaitydamas tris iš karto, negaliu jų įveikti per vieną savaitę.

– Jeigu galėtumėte paimti interviu iš bet kokio ir bet kuriame amžiuje gyvenusio rašytojo, išgerti su juo kavos, pasikalbėti, kas tai būtų?

– Turbūt norėčiau išgerti kavos ir pasikalbėti su vokiečių filosofu Friedrichu Nietzsche. Jis irgi turėjo konfliktą su šiuolaikiniu pasauliu ir jau seniai kalbėjo apie tai, apie ką aš tik dabar imu galvoti.