Šiandien Rapolas – ne tik sportininkas, bet ir LRT laidos „100 metų“ vedėjas, su žiūrovais kalbantis apie ilgaamžiškumą, stiprybę ir gyvenimo pilnatvę. Apie tai, kaip gyventi 100 proc. procentų, o ne tik 100 metų, – pokalbis su Rapolu, šiuo metu esančiu treniruočių stovykloje Austrijoje.
– Esate snieglentininkas, jėgos aitvarų sporto entuziastas, būsimas paralimpietis, o nuo šio rudens – dar ir LRT laidos „100 metų“ vedėjas. Kuo labiau save laikote: sportininku ar vis dėlto televizijos žmogumi?
– Turbūt labiau sportininku.
– Ką šiuo metu veikiate Austrijoje?
– Slidinėju, treniruojuosi. Kaip jau minėjau, esu snieglentininkas. Ruošiuosi žiemos sezonui. Prieš trejus metus nusipirkau kemperį, tai žiemomis apsigyvendavau Austrijos Alpių papėdėje, kur galėdavau treniruotis kasdien.
Šiemet kemperį palikau Lietuvoje, nes iki kovo laukia daugybė kelionių po skirtingas šalis, varžybas, taigi bus patogiau apsistoti viešbučiuose ar pasinaudoti trumpalaikės nuomos paslaugomis.
– Ruošiatės ne eilinėms varžyboms, bet itin atsakingam startui – būsite pirmasis paralimpietis nuo 1994-ųjų, atstovausiantis Lietuvai žiemos paralimpinėse žaidynėse...
– Matote, paralimpinės žaidynės bus tiktai sezono gale. Vadinasi, dar visą žiemą turiu sportuoti. Iš tiesų pasiruošimas paralimpiniam startui – ne vienų, o visų ketverių metų tęstinis darbas. Be to, kiekvienos varžybos visada yra ir sėkmės dalykas. Mano tikslas – pasirodyti kuo geriau.
– Pagauti jus pokalbio turbūt sunkiau nei Lietuvos prezidentą. Ar tokia įtempta dienotvarkė?
– Esu iš tų, kurie nesėdi telefone dieną naktį. Dažnai apie jį tiesiog pamirštu. Tačiau ir treniruočių grafikas įtemptas. Kelias dienas po traumos gulėjau lovoje, tad dabar reikia grįžti į ritmą.
Mano dienotvarkė paprasta: ryte ant kalno – rytinė treniruotė, tuomet grįžtu ir valgau pietus, paskui – masažiukas ir popiečio miegelis, po jo – treniruotė sporto salėje. Vakarop su treneriais darome videoanalizę – studijuojame įrašus, kokios klaidos padarytos ryte ant kalno. Galiausiai – vakarienė ir miegas.
Kai nesu treniruočių stovykloje, grafikas šiek tiek laisvesnis.
– Ar Jūsų gyvenime yra artimas žmogus?
– Mano mylimoji Brigita ir karališkasis pudelis D’Artanjanas. Šiuo metu, kai kalbamės, jis guli man po kojomis ir ilgesingai žvelgia pro langą į tolumoje besiganančias karves.
Brigita – didysis mano ramstis. Kai labai išsibarstau, ji mane surenka iš gabalėlių.
– LRT laida „100 metų“ gana ankstyva – iš lovų žiūrovus verčia kiekvieną šeštadienį nuo 8 valandos. Ką pats tokiu metu veikiate?
– Jei esu treniruočių stovykloje, jau sėdžiu keltuve ir kylu ant kalno. Jei treniruočių nėra, dažnai dar vartausi lovoje.
Dažnai su Brigita jas pasižiūrime – gal ne tą pačią dieną, bet kai tik turime laiko – visada.
Tai pirmas mano, kaip laidos vedėjo, blynas. Ir pats matau, kad daug kur esu susikaustęs. Manau, to nebūtų, jei būčiau galėjęs daugiau savęs įdėti, labiau įsitraukti į patį laidos kūrimo procesą. Jei būsiu pakviestas pratęsimui, norėčiau kalbėti natūraliai, iš savęs (juokiasi).
– Jūsų vedama laida yra apie ilgaamžiškumą. Kaip pats jį suprantate? Ar tai daugiau sveikatos disciplina, ar gyvenimo būdo filosofija?
– Man tas žodis gal yra labiau apie pasirinkimus ir gyvenimo būdą. Sakykim, tai menas paversti gyvenimą ne kančia, o malonumu. Tikrai ne paslaptis, kad ir mes, sportininkai, kartais nukrypstame nuo sveiko maisto, kasdienio sporto, miego ir poilsio režimo, bet po kiek laiko vėl prie jo grįžtame.
Gyventi kaip armijoje negalėčiau: kartais man reikia draugų kavinėje, ilgesnio miego, galų gale – torto gabaliuko. Tačiau nuolat primenu sau: jei vieną savaitę nukrypai nuo kurso, tai, būk malonus, kitą savaitę į jį sugrįžk.
– Suprantu, kad saldumynus prie žmogiškų nuodėmių ne šiaip sau paminėjote, – esate smaližius?
– Ooo, taip! Mėgstu pasmaližiauti, ypač po vakarienės. Po vieno „100 metų“ laidos filmavimo (laida buvo apie cukrinį diabetą) teko peržvelgti savo maitinimosi įpročius. Abu su Brigita perskaitėme knygą „Gliukozės revoliucija“ ir dabar maistą valgome tik tam tikra tvarka: pirmiausia – daržoves, tada – mėsą ar žuvį, galiausiai – bulves ar kruopas. Anot knygos autorės, kai desertas atsiduria pačiame gale – žmogaus organizmas nepatiria staigaus gliukozės šuolio, kuris gali sukelti uždegimą. Todėl kai dabar užsinoriu ko nors saldaus, pirmiau stengiuosi užvalgyti rimtesnio maisto.
– Prakalbome apie maistą. Kas jį jums kasdien gamina, kai būnate treniruočių stovykloje, – Brigita?
– Jei gyvename viešbutyje, ten – visas maitinimas, bet dažnai jį tenka patobulinti patiems. Pusryčius – savo uogomis, riešutų sviestu ar natūraliu jogurtu. Dažnai pietūs būna su daug riebalų, padažų, su neaiškiais priedais – tuomet nešame į virtuvę savo makaronus, lašišą ar tuną ir prašome, kad vietiniai virėjai juos mums išvirtų.
Tai pirmas mano, kaip laidos vedėjo, blynas. Pats matau, kad daug kur esu susikaustęs.
Jei valgau namuose – rūpinasi Brigita. Ji mūsų duete yra atsakinga už skonį, o aš – už sveikatą. Tenka ir pakovoti, bet galiausiai susitariame.
– Ar visada rūpinotės tais dalykais, kurie įeina į sveikos gyvensenos apibrėžimą, t. y. sveikatai palankiu maistu, režimu, mažesniu streso lygiu ir kt.
– Buvo įvairių etapų. Kai sportavau – rūpinausi, kai studijavau, paskui labai daug dirbau – to rūpesčio buvo mažiau. Visas teorijas žinojau, bet ne visada pagal jas gyvenau.
Prieš tapdamas sportininku, dariau karjerą. Jau 6 valandą turėdavau būti darbe, tikrai nesigaminau pusryčių. Per pietus ką nors įmesdavau į skrandį arba ne, o vakare jau taip norėdavosi valgyti, kad iki namų nebeiškęsdavau ir po darbo lėkdavau vakarienės į kavinę. Paskui, jei dar būdavo jėgų, – į sporto klubą. Iš ryto – vėl tas pats.
Dabar, kai po kojos traumos tapau sportininku ir pagrindinis mano darbas yra sportuoti, laiko sveikai gyvensenai galiu skirti daugiau. Vis dėto labai gerai suprantu ir tuos, kurie dirba atsakingus darbus, turi šeimas, vaikus, verslus, – kaip jiems sudėtinga visų tų teisingos gyvensenos principų laikytis.
– Ar pats esate optimistas? Ar tikite, kad optimizmas ir gera nuotaika gali prailginti gyvenimą?
– Esu optimistas ir manau, kad pozityvus požiūris leidžia lengviau žiūrėti į situaciją, o kai lengviau į ją žiūri, patiri mažiau streso ir gali lengviau priimti teisingus sprendimus.
– Jėgos aitvarų sportas iš jūsų pareikalavo nemažos aukos – patyrėte kojos traumą. Kai jau supratote, kad joks gydymas nebepadės ir kojos nepavyks išsaugoti, kas padėjo nepulti į depresiją?
– Mano koja išties jau buvo tiek pažeista, kad vietoj vienų metų jos gydymas išsitęsė į trejus su puse ir buvo nuspręsta ją amputuoti.
Kaip nepuoliau į depresiją? Man padėjo, kad, nieko nelaukęs, ėmiau ieškoti naujo man džiaugsmą teikiančio kelio.
Daug metų prieš nelaimę slidinėjau kalnuose, bet niekada į snieglenčių sportą nežiūrėjau kaip į profesionalų. Po amputacijos ieškodamas motyvacijos supratau, kad būtent šis sportas man teikia daugiausia laimės. Dar gulėdamas ligoninėje išsikėliau tikslą pasidaryti tinkamą kojos protezą snieglenčių sportui ir pradėti slidinėti, dalyvauti varžybose, o jei seksis – tapti profesionaliu sportininku ir išvažiuoti į paralimpines žaidynes.
Siekiant šitos svajonės teko mesti darbą ir visiškai susikoncentruoti į sportą. Jis man tapo dideliu postūmiu judėti į priekį.
– Minėjote, kad teko ilgai laukti sportuoti tinkamo kojos protezo. Ar jis kitoks nei skirtas kasdienai?
– Šiandien turiu jų keletą. Vienas skirtas snieglenčių sportui, kitas – jėgos aitvarų, trečias – tenisui, ketvirtas – vaikščioti.
– Grįžkime prie laidos. Kuri „100 metų“ tema jums pačiam paliko didžiausią įspūdį ar galbūt privertė pakeisti kai kuriuos įpročius?
– Hmm… Turbūt laida, kurioje dalyvavo mergina, serganti diabetu. Kai ji pradėjo dalytis apie gliukozės šuolius ir apskritai, kaip jaučiasi suvalgiusi pyrago gabaliuką, mes su Brigita išsyk susiradome knygą apie gliukozės revoliuciją ir pradėjome maisto produktus valgyti atskirai, o ne viską kartu.
Anksčiau būdavo, kad pavalgai ir aptingsti, norisi gultis į lovą, ilsėtis. Pakeitus valgymo įpročius, atsirado daugiau energijos. Vietoj pogulio dabar norisi eiti į barą ir bendrauti su komandos draugais ar pažaisti kokį stalo žaidimą su Brigita.
– Paatviraukime apie įpročius. Jei reikėtų išrinkti vieną blogiausią ir vieną geriausią…
– Mėgstu viską pasilikti paskutinei minutei, po kurios tiesiog išlekiu iš namų, bet spėju. Man dėl to nekyla problemų, bet žmonėms, esantiems šalia ir mėgstantiems viską planuoti iš anksto, tikrai sunku.
Tarkim, reikia važiuoti į oro uostą. Normalus žmogus jame būna prieš dvi valandas, o man pavyksta nuvykti prieš 20 minučių. Dabar jau, kai Brigita ima judinti, kad greičiau ruoščiausi, paskubu (juokiasi).
Geriausias įprotis? Hmm… Daug blogų galėčiau išvardyti, o gerų? Jau žinau: šiais laikais daug žmonių yra priklausomi nuo telefonų. Aš, kai bendrauju su žmonėmis, stengiuosi būti su jais čia ir dabar. Galiu nežvilgtelėjęs į telefoną išbūti kelias dienas. Todėl žmonės dažnai skundžiasi, kad nematau jų žinučių ir manęs prisikviesti neįmanoma.
– Neseniai mūsų visų mylimas prezidentas Valdas Adamkus atšventė 99 metus! Ką, jūsų manymu, reiškia „gerai pasenti“?
– Mačiau jo interviu, kur jis džiaugėsi, kad daug dėmesio ir meilės sulaukė iš žmonių šio gimtadienio proga. Vadinasi, kažkaip teisingai gyvenimą nugyveno, kad žmonės iki šiol jį su didele meile prisimena.
Aš, senatvės sulaukęs, irgi norėčiau būti padaręs daug gerų dalykų, kad žmonės dėl jų prisimintų ir mane.
Esu optimistas ir manau, kad pozityvus požiūris leidžia lengviau žiūrėti į situaciją, o kai lengviau į ją žiūri, patiri mažiau streso ir gali lengviau priimti teisingus sprendimus.
Esu optimistas ir manau, kad pozityvus požiūris leidžia lengviau žiūrėti į situaciją, o kai lengviau į ją žiūri, patiri mažiau streso ir gali lengviau priimti teisingus sprendimus.
Kai tau 35-eri, keista kalbėti apie senatvę, bet vis tiek norėčiau senti su artimu žmogumi.
– Meilė ir artimi santykiai gali būti vaistas nuo senėjimo?
– Gera, kai šalia turi žmogų, su kuriuo sieja bendri pomėgiai, kaip kad mus su Brigita. Tačiau man reikia ir draugų, bendraminčių, su kuriais galėčiau nueiti į kavinę, paplepėti, ką nors pažaisti ir pan. Kitiems gal užtenka knygos, žurnalo. Man reikia žmonių. Aš nuo jų įsikraunu, o ne pavargstu. Aišku, turi pasirinkti tinkamus žmones, kurie tave ne išvargintų, bet atgaivintų, įpūstų naujų idėjų, naujų tikslų.
– Kaip jūsų draugė Brigita ir jūsų augintinis D’Artanjanas prisideda prie jūsų sportinės motyvacijos, psichologinės sveikatos? Jei tuos šešis mėnesius kalnuose tektų leisti vienam?
– Turbūt išprotėčiau. Kai grįžtu iš treniruotės nuo kalno, abu mane pasitinka. Šuo šoka iš džiaugsmo, uodegą vizgina, žmogus žodžiais pasako… Gera grįžti į namus, į saugią erdvę, kur tavęs laukia, kur viskas ramu, viskas aišku.
Jeigu jų nebūtų, kas išvestų mane į lauką pasivaikščioti? (Juokiasi.) Dabar jei ne vienas, tai kitas ištempia. Būna, kad keletą dienų turiu laisvų, neslidinėju. Būdamas vienas turbūt gulėčiau lovoje, žiūrėčiau filmus ir nieko nedaryčiau, o dabar jie mane ištempia tai boulingą pažaisti, tai į miestą vakarienės ar į tiesiog į parką pasivaikščioti. Smagu, kai šalia yra žmogus, kuris motyvuoja geriems dalykams. Brigita – išvis šaunuolė: ji su manimi ir į varžybas važiuoja, žino visus dalyvius, trasas. Su ja mes labai panašūs – Brigita taip pat aktyvi, mėgsta adrenaliną, ekstremalų sportą, aitvaravimą, vaikščiojimą.
– Kas jums šiuo gyvenimo etapu būtų sėkmė?
– Sėkmė? Kalbant apie dabartinį gyvenimo etapą, gal sėkmingas startas Milano ir Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse 2026 m. pavasario pradžioje. Sėkmė jau buvo į jas patekti, sėkmė bus jose dalyvauti. Sėkmė būtų, kad aš be traumų jas pradėčiau ir užbaigčiau, kad patekčiau į geriausių snieglentininkų aštuntuką, nes tuomet gaučiau valstybės finansavimą ir galėčiau sportuoti dar ketverius metus – iki kitų paralimpinių žaidynių.
Jei kalbėtume apie sėkmę šeimoje, norėčiau, kad mes su Brigita apsigyventume sėsliau, nes dabar esame be nuolatinės vietos. Mano gimtasis miestas – Klaipėda, Brigita kilusi iš Vilniaus. Vasarą bandome apsistoti ten, kur mūsų jėgos aitvarų verslas, – prie jūros, o žiemą gyvename kalnuose. Labai norėtųsi turėti ir savo namus.
– Jei galėtumėte duoti vieną patarimą jaunam žmogui, kuris patyrė traumą ir dabar skendi depresijoje?
– Sunku dalyti patarimus. Brigita gerai sako, kad pirmiausia tas žmogus turi nebijoti prašyti pagalbos. Aš irgi prašiau visapusės pagalbos. Kartais jos iš šalies būdavo gal net ir per daug, bet tai tik rodo, kokie mūsų žmonės yra empatiški.
Jei gydytojai leidžia, patarčiau judėti, sportuoti – judesys gydo niūrias mintis. Kai jau galėjau judėti, pradėjau svajoti ir ieškoti veiklos, kuri man teiktų pasitikėjimo ir kuria užsiimdamas jausčiausi jei ne geriausias, tai bent geras. Kai ateina pasitikėjimas, imi keistis ir pats – atsiranda ambicijų, norų, siekių.
Manau, kad tas žmogus turėtų pradėti žiūrėti laidą „100 metų“. Ten išgirs daug gerų dalykų apie miegą, poilsį, maistą, socialinį bendravimą – žodžiu, apie visus tuos dalykus, nuo kurių galima atsispirti ir gyventi toliau. Tikiu, kad mūsų laida turi cinkelį, kuris gali paskatinti pradėti ką nors daryti.
Naujausi komentarai