Tai, anot gerbėjų, tapo jo firminiu ženklu. Skaičiuojama, kad aktorius valgė daugiau nei 60 filmų, kuriuose vaidino.

Tad kyla klausimas – toks elgesys tikslingas ar atsitiktinis?

B. Pitto gerbėjai net sugalvojo tam teoriją. Manoma, kad kuo dažniau aktorius filmuose valgo, tuo didesnį pelną atneša kino kūrėjams.

Pavyzdžiui, pastebėta, kad filmuose „Oušeno vienuoliktukas“ ir „Džo Bleko viešnagė“ B. Pittas suvartojo daugiau nei 200 kalorijų, dėl to šie filmai esą uždirbo daugiau nei 143 mln. dolerių.

Filmai, kuriuose jis suvartojo mažiau nei 200 kalorijų, uždirbo mažiau – apie 110 mln. dolerių. O jeigu aktorius filme apskritai nevalgė, pajamos neviršijo 68 mln. dolerių.

Filme „Troja“, kuris uždirbo daugiau nei 497 mln. dolerių, B. Pittas matomas valgantis milžinišką kalakuto koją. Filme „Ponas ir ponia Smitai“ jis valgė kepsnį, alyvuoges, blynus ir gėrė kokteilį. Filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ aktorius valgė kumpį ir kiaušinius, o „Negarbingi šunsnukiai“ – prancūzišką batoną.

Tačiau tai tėra gerbėjų ir kino entuziastų šmaikštūs pastebėjimai, iš tikrųjų neturintys jokios reikšmės filmų pajamų rodikliams.

Svarstoma, kad valgančio aktoriaus vaizdas suteikia tokį patį efektą, kaip ir stebint įžymybę, degalinėje perkančią degalus. Tada žiūrovas įžymybę suvokia kaip eilinį žmogų, o ne kaip visame pasaulyje žinomą Holivudo žvaigždę.

Dar yra ir speciali metodika, vadinama „valgymo vaidinimu“. Tai reiškia, kad aktoriai kramto maistą, kol nėra kameros arba kadras jau baigtas. B. Pittas šį amatą per daugelį metų ištobulino ir iki šiol teigiama, kad jo vaidyba valgant – viena realistiškiausių Holivude.