Penktą kartą vykstantis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“ kviečia įsitraukti į tarpdisciplininio meno renginius. Šių metų festivalio koncepcija – „Kalbėjimasis“. „Žiūrovai daugelį menininkų matys iš labai arti, – pastebi festivalio sumanytojas Arvydas Žalpys, – galės kalbėtis ir stebėti, kaip gimsta meno kūrinys.“

Visur vienu metu

Festivalio koncepcija atspindi menininkų iš skirtingų šalių kontingentą, svarbiausia – alternatyvią meno kalbą ir jos daugelį kalbėjimo būdų, vartojant įvairias šiuolaikinio meno medijas (fotografiją, instaliacijas, videodarbus, grafiką, performansus).

Festivalis vyks galerijoje „Meno parkas“, Kauno fotografijos galerijoje, galerijoje „MJ studija“, Rotušės aikštėje, „Fluxus ministerijoje“, bare „B.O.“ ir iki pat liepos 31 d. nuolat kvies į šiuolaikinio meno renginius bei parodų atidarymus. „Norint ko nors nepražiopsoti, reikia nuolat domėtis festivalio renginiais, – pastebi A.Žalpys, – nes parodos keisis dažnai, o, tarkim, “CREATurE„ – performansų festivalio renginiai, kurių šįmet ypač daug, gyvuos tik tuo laiku, kai jie vyks.“

Festivalyje bus pristatyti personaliniai menininkų projektai, kuratorių organizuoti ir tarptautiniai šiuolaikinio meno projektai iš Australijos, Bulgarijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Prancūzijos, Vokietijos ir, žinoma, Lietuvos.

Festivalis „Kaunas mene“ buvo pradėtas netradiciškai: be pompastikos ir iškilmingų kalbų tuo pat metu trijose erdvėse buvo atidarytos skirtingos parodos. „Nors persiplėšk, – šypsodamasi replikavo viena festivalio gerbėja, čia pat tokiu sumanymu pasidžiaugusi: Tokia ir turi būti šiuolaikinio meno aura, visur pabūti visai nesunku, taip dar smagiau.“

Įkvėpė feisbukas

Šiuo metu „Meno parke“ eksponuojama menininkės Jūratės Rekevičiūtės paroda „Dalintis. Patinka“.

Naujame, šių metų pavasario, grafikės Jūratės Rekevičiūtės darbų cikle „Dalintis. Patinka“ – feisbukas. Grafinės pranešimų džiunglės. Painiava akims ir protui: kas su kuo ir kuo dalijasi? Atrodo, kad visi su visais ir tuo pat metu su niekuo. Arba kiekvienas su savimi. Iliuzijos, kad bendraujame. Iliuzijos, kad kažką duodame. Apgaulė, kad kažką gauname. O gal ne?

Gal vyro, moters ir anonimo pasakojama jausmų, jausmelių, mažų nuotykių, šlovės, populiarumo istorija tai paneigia? Gal tai ir yra tikrasis pasaulis, tikrieji jausmai, tikrasis gyvenimas?

„Lai kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo lygį“, – provokuoja menininkė.

Parodoje taip pat eksponuojama Ričardo Rickevičiaus vaizdo projekcija „Me“. Iš nebylaus ekrano J.Rekevičiūtė emocijų riksmu bendrauja su parodos žiūrovais.

Šalia lietuvių menininkės galima pamatyti projekto „Videoholica 2011“ specialų rinkinį, pristatantį 17 videodarbų, sukurtų užsienio menininkų. Projekto autorių siužetai, iš pirmo žvilgsnio fiksuojantys elementarią realybę, mėgina atskleisti asmenybės suvienodėjimą, egzistencinius ieškojimus. Ir visai nesvarbu, ar jie mėgaujasi lakoniškumu ar daugiakalbiškumu kaip įsitikinimu: menininkai ištraukia sukrečiančią ir besikeičiančią kūrybinę jėgą iš netikėtų kūrybinės situacijos aplinkybių.

Videomenininkai atskleidžia įmantrių vaizdų ir įsivaizduojamos tikrovės balansą simuliatyvioje judančių vaizdų nerealybėje, stengiantis tirti matomus ir numatomus limitus, siekdami racionalizuoti tai, ko mes paprastai ir ilgimės už tuščio agresyvios medijos kultūros vaizdingumo.

Varšuva ir pasaulio mugės

Kauno fotografijos galerijoje šiuo metu veikia Juliuszo Sokołowskio fotografijų paroda „Dangus virš Varšuvos“. Lenkų fotomenininkas fotografuoja periferijas, visuomenę – kalines, cirkininkus, arba savo miestą – šiluminės elektrinės apylinkes, geležinkelio sandėlius, metro tunelius.

Svarbiausią ekspozicijos dalį sudaro darbai iš ciklo „Dangus“: didelio formato fotografijose pristatomi Varšuvos architektūrinių realizacijų fragmentai, fotografijos, kuriose autorius neskiria dėmesio viso pastato architektūrai, o fiksuoja detales: stogo kraštą, pastato perdangą. J.Sokołowskio fotografijos įrėmintos grubiuose mediniuose rėmuose su grūdintu stiklu. Beje, menininkas eksponuoja savo darbus labai retai, o paroda šiuolaikiniame meno festivalyje „Kaunas mene“ – viena pirmųjų jo apžvalginių parodų už savo šalies sienų.

Galerijoje „MJ studija“ atidaryta garsaus išeivijos menininko Algimanto Kezio fotografijų paroda „Pasaulio mugės bei žmogus ir jo pasaulis“.

A.Kezys – menotyrininkas, rašytojas, teologas, filosofas, knygų leidėjas, parodų organizatorius, dokumentinių filmų kūrėjas. „Tačiau ar kas nors yra matęs A.Kezį, vaikštantį su fotoaparatu? – klausia menotyrininkė Laima Apanavičienė. – Nustebčiau, jeigu kas atsakytų – taip. Kada jis fotografuoja, kokiu fotoaparatu – paslaptis.“

„Mano kelias – tai lyg kokio keliauninko, kurį žavi saulėlydžiai, šešėliai, atspindžiai, kartais ir veidai. Savo nuotraukose nieko nebandau įrodinėti, nieko nereklamuoju, tik dalijuosi džiaugsmu, kad atradau grožio spindulį kurioje nors žemės kertėje“, – apie savo kūrybą kalba A.Kezys, jo fotografijas spausdina žymiausi pasaulio leidiniai.

Korida, kokios nežinome

Artimiausias festivalio „Kaunas mene“ renginys – Gregoire Fabvre dokumentinis filmas „Passara“ birželio 6 d. 19 val. bare B.O.

„Tai labai gražus filmas apie koridą, – sako A.Žalpys, – tačiau ne apie tą, rodomą turistams, bet apie mažo Barankoso miestelio šventę, kurios kulminacija yra netipiška korida su mediniais, pakopomis sustatytais suolais, iškylančiais apie centrinę aikštę per kelias valandas ir su smėlio arena, kurios pagrindas išskirstomas kastuvais.“

Filmas pasakoja apie ritualų pastovumą, apie jų galią sutelkti bendruomenę, leidžiant jai išlikti savimi, be baimės žvelgiant į praeinančius laikotarpius ir ramiai laikantis ateinančių laikų akivaizdoje.