Dailės pasaulyje Arūno Vaitkūno (1956–2005) asmenybė siejama su neabejotinu talentu. Tai tapytojas iš prigimties, neklysdamas jautęs spalvą ir potėpį, palikęs būrį mokinių, nes buvo puikus pedagogas, sekėjų ir savo darbų. Galbūt mažiausiai rodomi, o dažnai išvis visuomenei nematomi – piešiniai.

Kario metafora

Šiuo metu A.Vaitkūno piešinių parodos eksponuojamos galerijoje „Meno parkas“ ir Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, taip pat išleistas ir dailininko piešinių, dokumentų, fotografijų iš šeimos archyvo albumas.

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje vienoje salių rodomos šventųjų, dangaus karių, puošnių bažnyčios detalių, altorių scenos. Centrinėje sienoje – „Karys“, 1983–1985 m. Pasak menotyrininkės Dalios Budrytės-Genevičės, šis piešinys yra viena pagrindinių menininko metaforų.

Salėje piešinių eksponuojama minimaliai – tik penki (visi atlikti guašo technika iš Žemaitijos ir Beržoro kelionių). Keliuose piešiniuose fiksuojamas altorių paruošimas Didžiajam Penktadieniui (altoriai iš Beržoro bažnyčios). Prie jų būdavo statomi aukšti (2 metrų) mediniai kariai, kurie per naktį turėdavo saugoti Kristaus kapą. Eksponuojamas ir piešinys „Kristus“.

Kitoje salėje eksponuojami piešiniai iš kelionių po sakralines Žemaitijos vietas, pastelės, vaizduojančios šventorių vartus, Notėnų bažnyčią su bokšte esančiu mediniu laikrodžiu, Mosėdžio šventoriaus vartai 1989 m., Kuliai 1989 m., bažnyčios būgnininkas per apeigas.

A.Vaitkūno žmona dailininkė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė pastebi: vyro užrašuose esąs įrašas, kad į Kulius jis ir jo bendraminčiai vykdavę kaip brahmanai. Šiuose piešiniuose dailininkas ieškojo suidealintos, mistinės Lietuvos.

Laiptinės, kurių nebėra

Trečiosios salės pagrindinis piešinių akcentas – „Močiutė. Elena Vaitkūnienė“, 1982 m. Močiutės, gulinčios mirties patale, veido, jo išraiškos studijos. „Piešė, stebėdamas iš kito kambario. Autentiški išgyvenimai. Arūnui visada buvo svarbu žmogaus egzistencija, kaitos ir išliekančių ženklų metaforos“, – prisimena A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Kitas piešinys taip pat artimo žmogaus – „Močiutė iš Alytaus“, 1987–1990 m., kitų žmonių studijos. Piešiniai – iš kelionių po Šiluvą bloknoto. Atlikti beveik viena linija, sepija, maždaug 1987–1997 m.

Ketvirtojoje salėje – „Laiptinės“: spalvota pastelė „Riomerių laidojimo rūsys“ 1990 m., kitas minimalus piešinys pieštuku ta pačia tema. Tai atskiri kūriniai, nors 1990 m. yra nutapytas aliejumi ant drobės paveikslas, panašios struktūros kaip ir piešiniai.

Laiptinių piešiniai savarankiški kūriniai, kai kurie piešti Vilniuje, kiti – Kaune. Beje, tų laiptinių jau nebėra, namai privatizuoti, užrakinti. Iš kai kurių „Laiptinių“ piešinių gimė tapybos darbai, tačiau piešinys, pasak A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės, A.Vaitkūnui niekada nebuvo tik pagalbinė priemonė paveikslui sukurti.

Piešiniai ir nuotraukos

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Meno parkas“ pristatomi įvairūs piešinių atspaudai: šventorių vartai, koplyčios, varpinės, kelionių planai, piešiniai iš užrašų knygučių su įrašais.

Tai ne originalai, o atspausti ant popieriaus vaizdai ir išdidinti iki 150 x 80 cm arba iki 150 x 200 cm. Buvo svarbu, kad žiūrovas pajustų dailininko rankos judesį, jo slinktį, linijų pertrūkius.

Eksponuojamos dokumentinės fotografijos iš autoriaus kelionių po Žemaitiją, sutikti žmonės ar pamatyti daiktai, pastatai, simboliai: varpinės, įspūdingi medžiai, klausyklos, sakyklos apie 1983–1990 m., taip pat medinio 2 m kario fotografija iš Beržoro.

Taip ir liko neaišku, ar dailininko A.Vaitkūno naudota kita medija buvo jam kaip priemonė kūrybai ar prisiminimų fiksavimas. Fotografijos neryškios, jaučiamas dėmesys šviesotamsai, tonams, keistų rakursų kompozicijoms. Kas buvo nufotografuota, viskas autoriaus ir buvo nupiešta.

Komentarai

Menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė:

Tapytojo piešiniai visad yra atskira, nepriklausoma tema, kažkiek paslaptinga ir įdomi savo dažniausiai neviešintomis, bet labai svarbiomis istorijomis. Dažnai prozininkas giriasi nekuriantis eilių, tačiau pati poezija visada glūdi jo tekstuose. Taip ir tapytojas, iš karto tepantis, liejantis, braukiantis dažus ant drobės, išsižada piešinio brėžiamų kontūrų kaip nereikalingo balasto, bet kasdienybėje suvokia piešinį kaip nepamainomą savos kūrybos ir potyrių dienoraštį.

A.Vaitkūno piešiniai – tai kelionių patyrimai, dažnai išdėstyti tik keliomis linijomis mažo formato bloknotuose arba piešti pieštuku sužymint sau spalvų kodus skirtingose plokštumose, arba kruopščiai atlikti kelionių maršrutai naudojantis žemėlapiu. Sutikti žmonės, užtikti daiktai ir dalykai fiksuojami tarsi į gyvenimo užrašų knygutes, ilgainiui tampančias vertingomis relikvijomis ar kūrybiniais memuarais. Keičiantis metams, jos, jeigu išsaugomos, įgyja dar daugiau paslaptingumo kaip šeimos albumo nuotraukos be antraščių.

Žiūrint į tokius A.Vaitkūno piešinius, įdomu pastebėti, kad nė vienas popieriaus lakštas neprimena perspektyvinio peizažo. Gali būti, kad konkretūs vietovaizdžiai, kaip Mosėdžio, Notėnų, Gintališkių, ar begalė kitų su keliomis susijungiančiomis linijomis – jau savaime suponuoja panoraminį motyvą, bet dailininko vizija kitokia. Net tradiciškai suprantamas vaizdas: kelias, kalvos, vartai – yra veikiau personifikuoti vietos dvasios perteikimo būdai nei peizažo toliai... Matyt, dėl to bloknote yra užrašytas svarbus klausimas: „Kelionė ar ieškojimas savo vietos?“ Ši permanentinė būsena – ieškojimas savo vietos – vyksta keliaujant, be paliovos piešiant ir tyrinėjant etimologinę aplinką.

Dailininkė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė:

Perpaišytas pasaulis, kurio jau nebėra. Žemė, pilkapiai ir piliakalniai, kaimeliai su mažomis medinėmis bažnytėlėmis ir kapinaitėmis prie jų. Viskas kinta ir kaskart pasirodo naujai. Vis dėlto tas dingęs pasaullis, anuomet sužiūrėtas tapytojo žvilgsnio ir užfiksuotas piešinių linijomis, tonuotomis formomis, aistringo rankos brūkštelėjimo, liko pageltusiuose blonknotų lapuose, lyg laikmenose, saugančiose visą praeities informaciją.

Piliakalnio linijai, akmens formai, antkapio užrašui reikia žvilgsnio, kad jie pradėtų gyventi. Reikia, kad juos kas pamatęs nupieštų, aprašytų ar papasakotų. Pamatytas pasaulis pradeda gyventi kultūroje ir gali būti vis iš naujo interpretuojamas. Vietovės, kaimai, nelankomos bažnyčios palaipsniui nyksta ir miršta. Jų gyvastis lieka užfiksuotame piešiny ir naujos kartos gali juos prikelti praeities, istorijos ar meno plastikos paieškose.

Dailininko pamatytos vietovės, miesteliai ir kaimai yra ne šiaip sau kelionės tikslas. Tai ieškojimas vietos, kuri yra reali ir dvasinė. Ne veltui A.Vaitkūnas visada eidavo į bažnytkaimio ar miestelio kapinaites. Miestelis ar kaimas visada turi centrą, požemius ir anapusybę. Kapinaitės yra pačios geriausios vietos, kuriose galima išgirsti apie ką mirusieji šneka gyviesiems.

KAS? A.Vaitkūno piešinių paroda.

KUR? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

KADA? Iki gruodžio 16 d.

KAS? A.Vaitkūno piešinių ir fotografijų paroda.

KUR? Galerijoje „Meno parkas“.

KADA? Iki gruodžio 12 d.