– Prieš pusantro mėnesio laimėjote atranką į LRT „Labo ryto“ vedėjus, o štai mokykloje buvote išrinktas Vilniaus Pilaitės gimnazijos Mokinių parlamento prezidentu. Jums sekasi rinkimuose?

– Galbūt apsukriai jėgas bandau tik ten, kur žinau, kad yra bent teorinė galimybė, jog pasiseks. Nors gyvenime tikrai būta ne vienų rinkimų, kuriuose teko ir pralaimėti. Tiesą sakant, prezidento klausimas mokyklos laikais buvo lengvai išprovokuotas. Kai vienuoliktos klasės pabaigoje man pasiūlė dalyvauti rinkimuose, kvietimą – turbūt nemažai ir dėl sportinio azarto – priėmiau impulsyviai. Tačiau kai jau įlipau į tas roges, reikėjo jomis ir važiuoti. Vis dėlto manau, tai buvo labai naudinga patirtis. Pavadinčiau ją bandymu plačiau dirbti su žmonėmis. Kiek kadencijų buvo? Tik viena vienintelė – vėliau teko baigti mokyklą.

LRT, K. Naraškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Po tokių svarių pareigų keista, kad pasukote į žurnalistiką, o ne į, tarkim, politikos mokslus. Ar svarstėte apie tai?

– Nesvarsčiau. Tiesiog visada mėgau dalyvauti mokyklos gyvenime, ypač tokiame, kur reikėjo daugiau kūrybiškumo. Kai tapau prezidentu, mano kredo irgi buvo visai ne apie politiką ir netgi ne apie mokiniams aktualius teisinius dalykus. Tiesiog norėjau padaryti mokinių gyvenimą mokykloje įdomesnį – pradėti rengti kino vakarus, šventes. Norėjau, kad mokyklos kasdienybė taptų spalvingesnė, smagesnė. Todėl viskas mano rinkimų kampanijoje daugiau sukosi apie pramogas ir malonumus, o ne apie politiką. Jau nuo ankstyvo amžiaus buvau supratęs, kad vienaip ar kitaip esu kūrybininkas. Kai baigiant mokyklą teko apsispręsti, kaip tą kūrybiškumą ištransliuoti pasauliui, buvo visokių dvejonių…

– Tarp jų ir aktorystė?

– Buvo ir ji. Deja, stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nepabandžiau. Galbūt dėl to ir šiandien dar kiek apmaudu. Ypač po apsilankymo kokiame nors gerame spektaklyje ar kino filme. Viena vertus, nestojau, nes neturėjau specialaus pasiruošimo – nebuvau lankęs nei dainavimo, nei kokios dramos studijos, nemokėjau groti jokiu muzikos instrumentu. Išsigandau, kad nepavyks, taigi, šią idėją stumtelėjau į šoną. Štai jums ir vieni iš tų rinkimų, kurie nepavyko. Šiandien, tiesa, manau, kad iš dalies mano svajonė realizavosi, nes dirbant tiesioginiame eteryje prieš kameras žurnalistiką ir tam tikrą aktorystę – tikrai ne grynąją! – tenka sujungti. Skauda ar liūdna, bet kai įsijungia kameros ar radijo mikrofonas – žiūrovas, klausytojas neturi pajusti, kad atsinešei į laidą kažką sunkaus ir sudėtingo.

– Prisipažinote, kad šeimai buvo kiek netikėta, jog Kristupas, kuris prieš kiekvieną interviu radijuje jaudinasi ir apie pašnekovą galvoja dar kelios dienos iki susitikimo su juo, nusprendė eiti į televiziją. Tai kas gi įkalbėjo padėti galutinį tašką ir apsispręsti?

– Iš tiesų vienas esminių argumentų, kai gavau kvietimą dalyvauti laidos vedėjų atrankoje, buvo noras pabandyti. O gal tokia galimybė daugiau ir nepasitaikys?! – svarsčiau. Turbūt suveikė ir tas pats sportinis entuziazmas, noras gauti adrenalino, mesti sau dar vieną iššūkį. Įrodyti, kad galiu. Pastaruoju metu labai ryžtingai bandau laužyti jaudulį prieš išeinant į eterį, tad ant tos pačios bangos nusiyriau ir iki atrankos konkurso.

– Ignas Krupavičius LRT „Labo ryto“ vyturiu išbuvo net šešiolika metų. Ar nebijojote, kad po Igno žiūrovai galbūt sunkiau jus priims – ne dėl to, kad esate kažkuo blogesnis, bet dėl to, kad paprasčiausiai pripratę…

– Neslėpsiu, kai sužinojau, kad pavyko tapti naujuoju „Labas rytas, Lietuva“ laidos vedėju, patyriau nemažai nerimo ir dvejonių. Paskui pasakiau sau, kad visiems nepatiksiu ir neįtiksiu. Jei norėsiu dirbti, turėsiu susitvarkyti ir su kritika. Drauge sulaukiau daug gražaus palaikymo, padrąsinimo iš savo šeimos, bičiulių, naujųjų kolegų ir paties Igno – už visa tai, žinoma, jaučiuosi labai dėkingas. Taigi, į laidos vedėjo kėdę sėdausi jau su šiokiu tokiu šarvu, kurį man padėjo suformuoti artimieji ir mano kolegos. Dar įspėjau tėvus, kad komentarų skiltį internete aplenktų iš tolo, o jei ką negero perskaitys – labai neimtų į galvą. Kaip mane patį veikia kritika? Turbūt nėra žmogaus, kurio ji neveiktų. Tačiau stengiuosi palaikyti sveiką santykį ypač su racionaliąja kritika ir tikiu, kad ateityje viskas bus gerai.

– Ar autoironija jūsų feisbuko paskyroje: „Atsiprašau truputį visų dėl kartais virš klasikinių batų šviečiančių kulkšnių“ – tai irgi atsakymas į kažkieno išsakytas mintis?

Skauda ar liūdna, bet kai įsijungia kameros ar radijo mikrofonas – žiūrovas, klausytojas neturi pajausti, kad atsinešei į laidą kažką sunkaus ir sudėtingo.

– Galbūt tikrai tos mano kulkšnys vienoje ar kitoje laidoje prie oficialesnio kostiumo švietė ir žiūrovų neliko nepastebėtos. Čia irgi yra ko išmokti! Stengiuosi į tokias žiūrovų replikas reaguoti su humoru, bet ir suprantu, kad į jas taip pat reikia atkreipti dėmesį. Turiu nemažai santūrumo, tačiau mėgstu ir papokštauti. Jautresnius žiūrovus skubu nuraminti, kad neseniai nusipirkau labai ilgas mėlynas kojines, kurios net siekia kelius, tad daugiau jų savo plikomis kulkšnimis nebeerzinsiu.

– Esate naujas veidas televizijos žiūrovams, bet jau pažįstamas balsas radijo LRT OPUS klausytojams. Apie ką jūsų laidos – „Sutemos“, „Dienos pulsas“?

– Abi laidos iš tiesų yra dedikuotos alternatyviajai muzikai, kurios gerbėjas nuo paauglystės esu. „Dienos pulsas“ – dieninė informacinė aktualijų laida, kurioje skaitome žinias, taip pat sekame, komentuojame kasdienį alternatyviosios muzikos ir kultūros srautą. „Sutemas“ vadinu savo sielos laida. Ji tarsi mano jaukus tamsus kambarėlis. Ten groju lėtą, atmosferinę muziką, tinkančią, man atrodo, lietingoms, ūkanotoms dienoms ir vakarams temstančiame, tuštėjančiame mieste. Laida transliuojama vėlyvu metu. Tuomet aš tiesiog pabūnu ir su savimi, ir su muzika, ir su klausytojais.

LRT, K. Naraškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Iš kur tas potraukis alternatyviems dalykams, nes iš išvaizdos, kalbėjimo manieros labiau primenate klasikos gerbėją?

– Sykį per muzikos pamoką buvau pakviestas pasolfedžiuoti prieš visą klasę, bet iš baimės balsas užsispaudė taip, kad garsas, ėjęs iš mano burnos, labiau priminė alternatyvą nei klasiką. Jei rimtai, tėtis – grupės „Metallica“ gerbėjas, turėjo jos kasečių. Mūsų namuose skambėdavo ir „Anties“, ir, regis, „Pompos“ dainos. Mama labai mėgsta Andriaus Mamontovo kūrybą. Tačiau tas tikrasis alternatyviosios muzikos poreikis ir polinkis į ją turbūt atsirado paauglystėje – labiau jį siečiau su savo emociniu pasauliu.

– Pasirinkus vesti pačią ankstyviausią Lietuvoje laidą, iš pagrindų turi keistis ir žmogaus dienotvarkė. Kas iki tol buvote – vyturys ar pelėda?

– Iš tiesų buvau visiškas apuokas, naktinis žmogus, mėgėjas ilgiau pamiegoti. Kažkada net ir tekstus, įvairias renginių recenzijas rašydavau naktimis. Todėl naujas darbo grafikas kelia tikrai daug iššūkių. Tiesa, juos pajusti kol kas dar gana sudėtinga, nes tas pusantro mėnesio, kiek esu „Labo ryto“ vedėjas, kupinas jaudulio ir streso, mobilizuoja. Kol kas anksti keltis, kuo ir pats stebiuosi, man nėra labai sunku. Fiziškai prisitaikyti prie naujo darbo grafiko yra kur kas lengviau, nei prisijaukinti jaudulį, kameras, tiesioginį eterį. Man labai pasisekė, kad debiutavau kaip šios laidos vedėjas vasarą. Tad, jei, užmigęs prieš patį vidurnaktį, keliuosi ketvirtą valandą ryte, saulė jau beveik teka. Švinta. Kadangi nuo mano namų iki darbo – apie 15 minučių važiuoti automobiliu, dar spėju pasimėgauti aušra, bundančiu Vilniumi. Kaip bus žiemą, kai teks keltis su tamsa, pamatysime. Kol kas į naują darbo grafiką žvelgiu labai optimistiškai. Tikiu, kad jis suteiks disciplinos mano kasdienybei.

LRT, K. Naraškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kelintą valandą nusistatote žadintuvą?

– Na, pirmasis skambutis mane pažadina 3 val. 50 min. Prieš eterį mėgstu jaustis kiek įmanoma saugiau. Atsikėlęs dar peržvelgiu klausimus būsimiems pašnekovams, truputį, jei skrandis sutinka, užkandu ir gana ramiai išvažiuoju į darbą.

– Cituoju: „Esu vienas tų žmonių, kurie mieliau 4 val. ne kyla, o gulasi, na, nebent kalbame apie grybavimą ir būtinybę miške atsidurti pirmam.“ Ar čia tik žodžių žaismas, ar iš tiesų esate aistringas grybautojas?

– Tikrai esu. Keletas kolegų tuo yra draugiškai nusistebėję. Gal čia kaltas šioks toks stereotipas, kad miesto žmogus su grybais negali turėti nieko bendro? Tačiau man grybavimas, nors ir mažai turiu laiko tai daryti, yra viena pačių geriausių poilsio rūšių. Į mišką išsiruošiu dar prieš aušrą ir, jei tik pamatau, kad koks nors automobilis iš paskos rieda, jau liguistai noriu sukti į šoną, kad tas, kas jame sėdi, mano grybų nesurinktų.

Ar turiu savo grybingas vietas? Keletą. Viena yra aplink mano vaikystės kaimą Ukmergės rajone. Ten miškai mažiau tvarkingi – tenka pabraidyti ir po brūzgynus, bet labai traukia gimtosios šaknys. Kita – Rūdninkų poligonas. Dalis miško ten kertama, bet vis dar yra puikių vietų, po kurias, net jei ir nieko nerandi, pasivaikščioti ankstyvą rytą labai malonu – baltuoja samanos baltuoja, žydi viržiai. Vis dar svajoju kada nors į grybingąją Dzūkiją patraukti, į mistiškuosius Marcinkonis, bet ten vietų nežinau.

– Per penkerius darbo LRT metus tikrų atostogų turėjote nedaug – labiau viliojo nauji iššūkiai. Tačiau rasti laiko poilsiui tiesiog būtina. Sakykite, kas jums yra tobulas poilsis?

– Vienas iš variantų galėtų būti... tikrai taip, grybavimas. Tačiau kartais mes, turėdami laisvo laiko, jaučiame poreikį jį žūtbūt išnaudoti tinkamai – na, kažkokioms prasmingoms, produktyvioms veikloms. Jeigu tikrai norisi būtent to ir jei tikrai galiu, einu į spektaklį, koncertą, parodą, tinklinio ar krepšinio aikštelę. Mėgstu ir pasivaikščiojimus gamtoje su šeimos nariais, draugais.

Tačiau štai kitą sykį, norint pailsinti kūną ir galvą, reikia tiesiog leisti sau nedaryti nieko. Svarbiausia – dėl to nesigraužti. Tuomet tinka ir paprasčiausias pogulis (esu absoliutus miegalius) arba, pavyzdžiui, spoksojimas į dangų – kitaip sakant, buvimas su pačiu savimi. Tačiau to, kad ir kaip galbūt paradoksaliai skambėtų, irgi reikia išmokti.

LRT, K. Naraškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gražus sutapimas, kad jūsų starto dieną – gegužės 6-ąją – Jungtinėje Karalystėje buvo karūnuotas Karolis III. Gal po pusantro mėnesio „Labame ryte“ ir pats jaučiatės tarsi užsidėjęs nematomą karūną? Ar žmonės gatvėje jus atpažįsta?

Kol kas į naują darbo grafiką žvelgiu labai optimistiškai. Tikiu, kad jis suteiks disciplinos mano kasdienybei.

– Buvo vienas atvejis, kai mane atpažino, o aš kiek sutrikau. Sekmadienio rytą visiškai atsipalaidavęs vaikštinėjau turguje tarp prekystalių, kai viena iš pardavėjų šūktelėjo, kad mane žino. Tada laidoje darbavausi vos keletą dienų, taigi sumišau. Iš pradžių praradau amą, paskui ėmiau atsiprašinėti ir dėkoti, o galiausiai atatupstas išėjau. O juk galėjau tiesiog prieiti prie tos moters, užkalbinti, paklausti, kaip sekasi prekyba. Tikiuosi, ateityje įprasiu paprastai, draugiškai, su dėkingumu į panašias situacijas reaguoti. Karūnos ant galvos – nei tikros, nei menamos – neturiu, nes į savo, kaip laidos vedėjo, pareigas žiūriu labai paprastai. Nesu juk aš koks herojus! Štai Aurimas Valujavičius, minėdamas „Lituanikos“ skrydžio metines, perplaukė Atlanto vandenyną – čia tai didelis iššūkis ir patriotiškumas! Aš tiesiog dirbu savo darbą, kuris galbūt šiek tiek daugiau matomas nei kitų. Aišku, malonu, kai žmonės gatvėje tarsteli gerą žodį. Nemeluosiu – tai tikrai paglosto mano vidinę savimeilę, bet, manau, labai svarbu likti ant žemės ir nepūsti iš to dėmesio didelio burbulo, nes šis bet kada gali subliūkšti.

LRT, K. Naraškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kadaise, ypač ankstyvajame mokykliniame amžiuje, buvo labai populiaru pildyti tokias vaikiškas anketas-klausimynus. Klasės draugams duodavai gražią knygutę, į kurią šie turėdavo surašyti savo mėgstamiausius dalykus. Tad pažaiskime „Mėgstamiausių žaidimą“ ir mes!

– Spalva. Imsiu ir pasakysiu, kad… juoda. Man ši spalva asocijuojasi su savotiška ramybe, santūrumu, vidinio pasaulio refleksija. Juoda spalva turi daug gylio, o gylyje visada yra ką veikti.

Metų laikas. Čia sudėtinga. Turbūt pavasaris. Nes pavasaris yra pradžia, atgimimas. Papilkėjusią žolę keičiantis žalias patalas, grįžtantys ir prabylantys paukščiai.

Lietuvos kampelis. Su kolegomis po „Draugišką Lietuvą“ pakeliauti dar neteko. Atsakymas galėtų būti... namai, bet tebūnie tai mano kaimas Ukmergės rajone. Visada, jame pabuvęs ir jau grįždamas namo, jaučiu labai keistą, gražų graudulį – kažkur spaudžia. Kaimas man asocijuojasi su bėgančiu laiku.

Beje, dar viena vieta, kurios tiesiog negaliu nepaminėti – Nida. Su ja mane sieja daug gražių prisiminimų.

Patiekalas. Mėgstu pavalgyti. Nesu išrankus maistui. Gal todėl išsirinkti vieną patiekalą man labai sunku. Pats moku pagaminti kinišką vištieną, kadaise uždarbiaujant teko ir kelias dešimtis iešmų su šašlykais vienu metu pavartyti, bet mėgstamiausias patiekalas tebūnie… blynai. Arba ką tik po grybavimo tame pačiame miške ant nešiojamos dujinės viryklės pašildyti konservai su paprasčiausiu batonu! Idilė.

Gyvūnas. Aš pats auginu vengrų vižlę Luną. Kas ją išveda pasivaikščioti rytais, kai dirbu? Mano šeimos nariai, o kartais ir pats. Juk „Labo ryto“ laida baigiasi anksti. Todėl mano mylimiausias gyvūnas yra šuo. Dėl savo ištikimybės, prieraišumo, dėl emocijų, kurių jis suteikia. Dar žinoma, dėl pagalbos žmonėms, kai kalbame, pavyzdžiui, apie terapinius šunis, šunis gelbėtojus. Pridurčiau, tiesa, ir lėtuosius tinginius – mano sielos žvėrelius.

Sportas. Šiuo metu rinkčiausi krepšinį arba tinklinį – turbūt pastarąjį. Ir dar pridursiu nostalgišką prisiminimą apie paaugliškas dienas ant riedlentės. Keliai – nubalnoti, lūpa – praskelta, tad spėju, kad prie to jau negrįšiu. Nors mano darbo sutartyje, regis, nėra punkto, kad negaliu stotis ant riedlentės ar išbandyti kitų teikiančių nemažai adrenalino sporto šakų.

Knyga. Literatūra, neminint visų kitų pranašumų, itin naudinga šnekamajai kalbai. Kai tiesioginio eterio metu kalbi improvizuotai, pravartu turėti savo žodyne ir kokį įdomesnį žodį, originalesnį palyginimą. Kalbant apie favoritus, išskirčiau du autorius, kurie mane sužavėjo dar mokyklos suole. Tai Franzas Kafka ir Albert’as Camus – vis tas egzistencializmas. Greta patupdyčiau (man) labai sudėtingą knygą, kurią įveikiau turbūt tik iš šeštojo karto, tačiau įveikiau ir tuo labai džiaugiuosi. Kalbu apie Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“.

Charakterio bruožas. Galbūt empatija? Daug lūkesčių susiję su šiuo jausmu, nes manau, kad būtent jis yra svarbiausia žmogaus vertybė.

Mėgstamiausias posakis. Čia jau pagavote mane… Todėl pasakysiu labai paprastai: „Viskas bus gerai!“