Savo 50-ojo gimtadienio proga ji pirmą kartą gyvenime į nosį įsivėrė auskariuką. Labai norėjo, kaip ji sako, triukšmo, kažko tokio, nes manė, kad šios dienos jau niekada nesulauks.

Nori gero triukšmo

„Kai mane giria, kad įveikiau vėžį... – susimąsto 61 metų Karilė Baltrušaitytė, – atsakau tibetiečių vienuolio Yeshi Dondeno, kuris 20 metų buvo asmeninis Dalai Lamos gydytojas, žodžiais: vėžys visą laiką gyvas. Jį tik pavyko užmigdyti. Todėl kiekvieną dieną reikia su juo kovoti.“

Prieš ketverius metus iš JAV, Los Andželo, kuriame gimė, į Kauną atvykusi gyventi lietuvės dukra švyti. K.Baltrušaitytė džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. Dar viena po sunkios operacijos, aštuonerius mėnesius trukusio chemoterapijos kurso, operacijos, daugybės vaistų.

Ji nori triukšmauti. Šyptelėjusi po akimirkos patikslina, kad tai nėra blogas triukšmas. Tai – ramus, švytintis, geras garsas.

„Pensininkė“, – paklausta, kaip ją pristatyti, nusikvatoja jaunatviška moteris, o jos nosyje sublizga auskariukas, ant galvos sujuda kelios trumpos kasytės.

Ir po to jau Karilė patikslina: Los Andžele ji buvo Dailės gimnazijos mokytoja, turi meno pedagogikos bakalauro, Tautosakos ir mitologijos magistro, natūralios sveikatos doktorantūros laipsnius, mokytojavimo sertifikatą.

Be papūgų – nė žingsnio

Pravėrus seno namo, esančio Kauno centre, buto duris patenki tarsi į margą muziejų, kuriame visko labai daug.

Augalai, simboliški atvirukai, Dalai Lamos nuotraukos, tibetietiški rašmenys, įvairiaspalviai paveikslai, vėliavėlės, žmogaus organų piešiniai, diplomai, spalvoti rytietiški šviestuvai, senos knygos ir akylai viską stebinti ryški, mėlynai geltona ara (ararauna) veislės papūga iš Pietų Amerikos, vardu Runa.

Netoliese ant dirbtinio medžio tupi dar viena – pilkoji papūga žako iš Afrikos. Jos vardas Džiazas. O kitame kambaryje – žalia Amazonės papūga Čina.

„Be jų nebūčiau važiavusi, – Karilė beveik dvejus metus rinko reikalingus parašus, kad šie trys papūgų patinai galėtų būti gabenami į Lietuvą. – Labai myliu paukščius, papūgas. Jos energingos, linksmos, sukelia daug gerų emocijų ir juoko. Man patinka gyvenimo triukšmas. Jaučiuosi kaip vaikas. Natūralus, tikras, laimingas. Tai yra dalis gydymo terapijos.“

K.Baltrušaitytė myli gamtą, gyvūnus. Mums kalbantis kitame kambaryje ilsėjosi trys šunys: du Tibeto terjerai Tiba ir Blizgė bei Rumšiškėse rasta katytė Samba.

„O kai su Vilniuje gyvenančia mama persikelsime į tėvelio tėviškę Girdžiuose, būtinai turėsime ir ožkytę, – šypsosi Karilė ir nusikvatojo, patikslinus, kiek lagaminų ji vežėsi į Lietuvą. – Nė vieno. Daiktus plukdžiau konteineriu.“

Prisimenant tamsą

Jos veidas apsiniaukia labai trumpai, kai ji prisimena tamsą. Taip be akcento lietuviškai kalbanti moteris įvardija laikotarpį, kai susirgo krūties vėžiu.

„Pabudau vieną naktį pažastyje apčiuopusi gumbą, – atvirai pasakoja Karilė. – Tai buvo baisus laikotarpis, kai teko ištverti chemoterapijos kursus. Slinko plaukai, išgyvenau sunkią operaciją. Buvo baisu ne dėl savęs, o dėl dukrų. Augau be tėvo, buvau išsiskyrusi ir viena auginau vaikus. Pirmoji pradėjo mokytis kolegijoje, jaunesniajai tebuvo 12 metų. Negalėjau jų palikti. Jei būčiau pati panirusi į tamsą ir jas ten įtraukčiau. Be to, jutau draugų palaikymą, padėjo vyro dukra Aida, kuri man atsiuntė nuostabų laišką ir knygą. Tokie dalykai vėl suteikė jėgų.“

Karilė nutilo. Girdėjosi tik tibetietiška meditacinė muzika. Moteris atsiduso ir vėl plačiai nusišypsojo: dabar geriausia Los Andželo lietuvių mokyklų mokytoja pripažintai ir lietuvių kalbą bei literatūrą dėstančiai dukrai Vėjūnei 37-eri, ji laukiasi vaikelio. O savaitgaliais muziką kuriančiai ir universitete medicinos centre dirbančiai kitai dukrai Aurai neseniai sukako 30 metų.

„Liga yra kaip mokytoja, – savo makrobiotikos mokytojo žodžius pakartoja Karilė. – Ji mane išmokė kovoti, mėgautis gyvenimu ir atvedė į Rytų, tibetiečių mediciną.“

Dalai Lamos gydytojas

Ne, K.Baltrušaitytė neneigia šiuolaikinės medicinos – Los Andžele (ji taria „Los Angeles“) jai buvo sėkmingai atlikta operacija. Bet Karilė įsitikinusi, kad moderni medicina turėtų harmoningai suartėti su rytiečių išmintimi.

Tai pripažino ir JAV medikai. Kad kartais būtina atlikti operacijas neneigia ir Tibeto vienuolis – 20 metų asmeniniu Dalai Lamos gydytoju buvęs Indijoje gyvenantis Yeshi Dondenas, kuris porą kartų per metus lankosi klinikoje Niujorke.

„Su juo turėjau garbės bendrauti apie 30 minučių, – įstrigusias akimirkas pagarbiai pamena Karilė. – Nustebino tai, kad gavęs šlapimo ir kraujo tyrimų rezultatus, pažiūrėjęs į akių vyzdžius, pasiklausęs pulso, pasiteiravęs apie miegą ir sapnus, jis tiksliai, be jokių aparatūrų, apibūdino, kur man skauda, kas man yra.“

„Vėžys nedingo, jis tik miega“, – tuomet perspėjo Yeshi ir patarė kuo mažiau valgyti cukraus, produktų, kurie sukelia rūgštingumą, nestresuoti.

Beveik nebevalgo mėsos

„Tas žmogus – mažutis, tačiau jauti iš jo sklindančią labai stiprią energiją ir šilumą“, – pasidalijo įspūdžiais apie Dalai Lamos gydytoją Karilė.

Jau keliolika metų K.Baltrušaitytė stengiasi maitintis pagal makrobiotikos taisykles ir Tibeto išmintį. Iš jos meniu beveik dingo mėsa, bet valgo daug daržovių, geria daug žaliosios arbatos.

„Tiesa, Lietuvoje labai skanu, todėl kartais nusižengiu sau ir valgau mėsą ne tik per Kalėdas, – nusikvatoja moteris. – O saldumynai – ojojoj. Blogai darau, kad juos valgau. Su tuo cukrumi žmonija per 150 metų per toli nuėjo. Dabar jį turėtų parduoti tik pagal gydytojo receptą.“

Labai patinka Kaune

Kodėl ji atvažiavo į Lietuvą? Karilė šypsosi. Turbūt genuose buvo užkoduota mamos nostalgija tėvynei. Prieš keliolika metų į Lietuvą iš JAV grįžo mama, o dabar – ji.

„Man labai čia patinka, labai, – neslepia susižavėjimo Kaunu anglų kalbos mokanti K.Baltrušaitytė. – Po tris valandas kasdien vaikštau su savo šuniukais. Sukalbu mantrą, žaviuosi parkais, gamta, žmonėmis, ant galvos nukritusiu lapu, paukštelių čiulbėjimu, upių čiurlenimu, daug šypsausi...“

„Taip, taip, reikia džiaugtis gyvenimu ir gerai galvoti. Mintis turi galią. Nuo minčių juk susikūrė ir mūsų pasaulis“, – paaiškino Karilė.

Šukuosena po chemoterapijos

Pasiteiravus apie jos neįprastą šukuoseną ir kasytes, moteris nusikvatojo. Ne, čia ne šukuosena. Kai atliekant chemoterapiją pradėjo slinkti plaukai, ji sau pasižadėjo nekreipti dėmesio į šukuoseną.

„Kartais būna penkios, kartais, kaip dabar, – trys kasytės“, – nusišypsojo Karilė. Po to prunkštelėjo: „Įdomiausia, kad gyvenu virš garsaus grožio ir šukuosenų salono.“

O jos ryškūs, spalvingi drabužiai? Spalvos – taip pat terapija, gydymas. Kaip ir papūgiškoji, vėl juokiasi moteris, jos gyvenimo dalis.

„Prakalbome apie spalvas, prisiminiau Los Andželą, pietinį rajoną, kuriame dėsčiau, – mintimis į JAV nuklydo Karilė. – Ten siautėjo dvi juodaodžių gaujos. Vieni vilkėdavo mėlynais, kiti – raudonais drabužiais. Turėjai atsargiai rinktis spalvas, nes net ir dieną, vilkėdamas ne tais drabužiais ir patekęs ne į tą kvartalą, galėjai nukentėti.“

Jos gyvenimo piešinys

O gal ši moteris dar ieško ir neatrado savęs?

„Ieškojimas... – susimąsto Karilė. – Jo yra, bet man labai smagu stebėti ir priimti viską. Kai ieškai ir nerandi, atsiranda nerimas. Noriu priimti, bet ne kovoti. Nors be kovos gyvenime neįmanoma. Reikia išlaikyti harmoniją ir balansą. Turbūt tai ir yra visa paslaptis?“

Iš Rytų šalių ji aplankė tik Japoniją, kai į savo vestuves pakvietė kelionę apmokėjusi studentė. Tibetas būtų nuostabu, bet K.Balrušaitytė baiminasi, kad neleis sveikata – jos prasti plaučiai.

Kadaise mėgusi klajoti kaip čigonė, atkeliavusi į Kauną Karilė jaučiausi nuostabiai ir niekur nebenori keliauti. Tiesa, vėl nori grįžti į dailės pasaulį.

Kaip ji nupieštų savo gyvenimą iki šios akimirkos?

„Tai būtų trijų dimensijų kabantis paveikslas. Neįrėmintas, kad plaikstytųsi oro srovės. Atsispindėtų besikeičiantys spalvingi vaizdai. Būtų absatkčių figūrų, bet būtinai nupieščiau ir augalų, gamtos. Ir sukurčiau kompoziciją su priklijuotomis plunksnomis. Visi, kas norėtų, galėtų paimti po plunksną. Ir kabotų varpelis. Toks ramus, geras triukšmas, kai papučia ir alsuoja vėjas.“