Šį penktadienį Kauno valstybinėje filharmonijoje pirmą kartą bus atliekama šiuolaikinio britų kompozitoriaus Keitho Bursteino simfonija „Elixyr“ ir dainų ciklas „Songs of Love and Solidute“ su Kauno simfoniniu orkestru ir Rita Novikaite.

K.Bursteinas tituluojamas vienu žymiausių Britanijos kompozitorių, globojamas maestro Vladimiro Ashkenazio, kritikų vadinamas šiuolaikiniu tonališkumo meistru. Kompozitoriaus šaknys glūdi Rusijoje ir Lietuvoje, tad simfonijoje „Elixyr“ užkoduotas lyriškumas simboliškai atspindi ir jo paties istoriją. Koncertas bus įrašytas, simfoniją ketina išleisti didžiausia pasaulio klasikinės ir šiuolaikinės muzikos įrašų kompanija „Naxos“.

– Kaip jaučiatės atvykęs į Lietuvą tikriausiai pirmą kartą?

– Taip, Lietuvoje esu pirmą kartą ir Kaunas, kuriame apsistojau man labai patinka, miestas gražus, turi Senamiestį, yra ramus, labai skiriasi nuo Londono, kur visko labai daug, visko perkrauta, daug chaoso. Čia viskas ramiau ir mane tai žavi.

Iš savo šeimos, turinčios lietuviškų šaknų, esu pirmasis, aplankęs Lietuvą. Mano senelis – lietuvis, mirė 1890 m. ir, žinoma, iš jo nesu nieko sužinojęs, tačiau labai norėčiau rasti kokios nors informacijos apie lietuviškąją šeimos pusę.

– Atvažiavote traukiniu, o tai nėra įprasta šiandien, kai daugelis keliauja lėktuvu...

– Toks keliavimo būdas savotiškai atkartoja mano senelio kelionę, galima numanyti, kad į Angliją jis taip pat keliavo traukiniu – man tai yra svarbu, ypač keliaujant į Lietuvą. Kita vertus, keliaujant traukiniu, įvyksta aiškesnis skirtingų kultūrų sienų kirtimas, juo labiau kad nesu buvęs Šiaurės Europos dalyje – Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Ir dar – kelionė traukiniu savotiškai amortizuoja prieš koncertą, lengviau įsigyventi, viskas vyksta ne taip greitai. Svarbiausia – lėktuvai labai teršia orą.

– Papasakokite apie būsimojo koncerto programą Kauno filharmonijoje.

– Šią programą nulėmė praktiškai du žmonės – tai mecosopranas Rita Novikaitė, kuriai patiko mano kūryba ir konkrečiai dainų ciklas „Songs of Love and Solidute“, ir maestro V.Askenazis, kuris yra iš Baltarusijos, taigi iš tos pačios europinės dalies, galbūt sutapo kažkokios vidinės vibracijos. Taigi jam labai patiko mano simfonija „Elixyr“, jis užsidegė ją įgyvendinti su Lietuvos orkestru. R.Novikaitė yra koncertavusi su Kauno simfoniniu orkestru, taip viskas ir susidėliojo, esu čia.

– Kur susipažinote su Rita Novikaite?

– Tai atsitiko per mano draugus, aktorius. Vyko koncertas Londone ir toji aktorių pora mane į jį pakvietė. Tame koncerte ir dainavo Rita Novikaitė, bet aš nė neįtariau, kad ji – lietuvė, tai visiškas sutapimas; mane sužavėjo jos balsas, ekspresija, balso intensyvumas. Taigi su soliste susitikau, pasiūliau jai žvilgtelėti į mano sukurtą dainų ciklą „Songs of Love and Solidute“ . R.Novikaitei dainos patiko, norėjome surengti jų premjerą Londone, bet R.Novikaitė dėl sveikatos tuomet negalėjo dainuoti. Kita vertus, šios dainos kažkiek evoliucionavo, jas truputį keičiau ir tobulinau, kol jos įgavo dabartinę formą.

– O ko tikėtis iš simfonijos „Elixyr“?

– Tonalioji muzika, kurios lauke kuriu, gyvuoja 400 metų, tačiau norėjosi atrasti kažko daugiau – suteikti jai naujos energijos, taigi ši simfonija – tarsi naujojo tonalumo kūrinys. Gimė ji gana atsitiktinai: išėjau pasivaikščioti ir einant per Vaterlo tiltą ji suskambo mano galvoje, beje, tai man nutinka toli gražu nedažnai – paprastai muziką užrašau prie darbo stalo, tačiau šįkart tai buvo kaip vizija – aš ją išgirdau.

Simfonija yra epinis kūrinys, ji įkūnija cikliškumą, tam tikrą dinamiką, taigi „Elixyr“ yra trijų dalių: pirmąją pavadinau – „Šviesos skleidėjas“, antrąją, kuri siejasi su mano kelione į Lietuvą, – „Sugrįžimas“, o trečioji dalis buvo tarsi klausimas, tačiau vėliau nutariau dalims suteikti kitus pavadinimus, artimesnius klasikinės muzikos apibrėžtims, bet neatsisakant naujų formų ir šviežaus gūsio, taigi pirmoji dabar vadinasi „Naujoji energija“, antrosios dalies pavadinimas – „Adagio“, trečioji – „Alamasia“. Savo kūriniu nenorėjau nutolti nuo klasikos, bet drauge siekiau jai suteikti naujumo, šviežumo. Kita vertus, simfonijos pastaruoju metu gana retai patraukia kompozitorių dėmesį, todėl norėjau savotiškai atkreipti dėmesį į šį žanrą ir muzikos tonališkumą, kuris gali naujai suskambėti klasikinėje simfonijoje.

Savo simfonija aš siekiu prikelti tai, kas XX a. moderniojoje klasikinėje muzikoje tarsi nyksta: imama tarsi pamiršti, kad muzikos tikslas yra išreikšti emocijas, tačiau ieškoma kitų muzikos išraiškos formų, sprendimų, kitų muzikos kelių – ir tai kaip atspindys, ką išgyvena Europa XX a. Šalia visų branduolinių katastrofų, karų ir kitų liūdnų dalykų vis dėlto galima prisiminti muziką ir tokią, kokia ji yra paveikiausia – išreiškianti emocijas, kalbanti apie meilę ir liūdesį, ir nors tai kontrastuoja su šalia vykstančiomis blogybėmis ir iš jų kylančiomis destrukcijomis, tačiau visa tai šalia ir susiliečia.

– Koks jūsų kelias į kompoziciją, muzikos kūrimą? Gal prieš tai grojote kokiu nors instrumentu?

– Mano tėvai – orkestro smuikininkai, taigi muzika yra tarsi mano kraujyje, ji visada mane supo ir tarsi buvo manyje, tačiau jaunystėje norisi pabandyti ir kitus dalykus. Man prireikė daug laiko, kol atradau savyje kompozitoriaus balsą, kurti muziką pradėjau tik 30 metų, iki tol tyrinėjau kitų kompozitorių kūrinius, dirigavau orkestrui, nes esu baigęs dirigavimo studijas.

Tarp kuriančių savo bendraamžių kompozitorių neradau muzikos, kurios ieškojau, taigi nusprendžiau ieškoti jos savyje, ir tai buvo labai ilga kelionė: daug dalykų reikia atrasti, kol galų gale pradedi kalbėti pats, pavyzdžiui, kaip Andrejaus Tarkovskio filme „Veidrodis“ staiga prabyla nekalbantis berniukas, taip ir aš po kiek laiko tarsi gavau dovaną ir galėjau pradėti kalbėti.

Meno pasaulyje labai svarbu išsilaisvinti. Nesakau, kad vienas būdas yra teisingas, o kitas – ne; spręsdamas, kuriuo keliu eiti, pasikliauju intuicija. Į viską daug gilinausi, nes nėra nieko savaime suprantamo, viskas nesunkiai apverčiama. Bet po viso to tave pagauna laiko dvasia ir nuveda skirtingais keliais, svarbiausia – įgauni savo balsą. Mano muzika tonali, tai yra natūrali ir girdima gamtoje, o XX a. muzika buvo didelis eksperimentas, kuris pasauliui buvo reikalingas ir daug davė, bet eksperimentuojant negalima užsisėdėti – reikia judėti toliau ir atrasti savąjį balsą.