Bene garsiausias Lietuvos tatuiruočių meistras Ramūnas Bobelis po 17 metų įgyvendino didžiausią svajonę. Jis atkūrė žinomo dailininko Jano Matejkos paveikslo "Žalgirio mūšis" fragmentus. Tačiau teptuką jam atstojo tatuiruočių mašinėlė, o drobę – dviejų vyrų kūnai.

Mūšis ant Mažylio ir Lenciūgo nugarų

Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis, vokiečių magistras Ulrichas fon Jungingenas, Janas Žiška, kryžiuočių riteriai, žemaičių kariai...

Įspūdingą Žalgirio mūšio sceną 39-erių tatuiruotojas R.Bobelis, daugeliui žinomas pravarde Ramas, kūrė dvejus metus.

J.Matejkos paveikslo epizodus jis pavaizdavo ant dviejų baikerių klubo "Vorai MC" narių – Mažylio ir Lenciūgo – nugarų.

"Jaučiuosi laimingas, kad pavyko realizuoti idėją ir prisidėti prie Žalgirio mūšio 600 metų minėjimo. Juolab kad 700 metų jubiliejaus aš nesulauksiu, – neslėpė savo jausmų R.Bobelis. – Ši idėja kilo dar prieš 17 metų, kai dariau tik antrąją tatuiruotę savo gyvenime."

Prieš trejus metus Ramūnas apie savo idėją užsiminė vienam baikeriui – "Voras MC" nariui, pravarde Mažylis. Šis ilgai nedvejojo ir jau po savaitės atvedė "antrą nugarą" – bičiulį, pravarde Lenciūgas.

Pradėjo prieš dvejus metus

Atkurti visą paveikslą reikėtų keturių žmonių, prisipažino "Ramas Tatoo's" įkūrėjas. Jis tenkinosi dviem: ant vieno baikerio nugaros ištatuiravo Ulrichą fon Jungingeną su dviem savo kariais bei žemaičiais ir datą "1410 07 15", ant kito – Vytautą Didįjį, čeką Janą Žišką, mūšio scenas ir žodį "Žalgiris".

Savo įspūdingą darbą Ramas pradėjo prieš dvejus metus. Per mėnesį su baikeriais jis susitikdavo po 2–3 kartus ir kruopščiai dirbdavo po kelias valandas. Vasarą darbus atidėdavo.

"Jei nebūtų kitų darbų, jei pavyktų suderinti laiką, šias tatuiruotes būtų galima atlikti per pusmetį", – aiškino meistras.

Savo darbą tatuiravimo mašinėle jis atliko klasikiniu būdu. Tiesa, Ramūnas kol kas dar nebaigė savo juodos ir pilkos spalvų kūrinio: liko paryškinti detales.

Be to, viliasi tatuiruotojas, galbūt vėliau baikeriai panorės, kad tatuiruotės dar labiau panėšėtų į paveikslą – būtų nuspalvintos.

Sunkiausiai išlaikyti proporcijas

Buvo sunku, neslepia Ramas. Ypač po to, kai pateko į automobilio avariją, o birželio 6 d. jam buvo atlikta dešiniojo peties operacija.

"Dirbau iš skausmo sukandęs dantis", – praėjus vos savaitei po operacijos Ramūnas skubėjo baigti savo darbą iki liepos 15-osios – "Žalgirio" mūšio minėjimo dienos.

Ką sunkiausia buvo atlikti? Proporcijas, nes labai svarbu buvo išlaikyti vienodus mastelius ant abiejų vyrų nugarų.

Ramas tatuiravo dalimis: ir išryškėjo Vytautas, U. fon Jungingenas, detalės aplink juos. Dabar abejoja, ar tatuiruotų dar ant dviejų žmonių.

"Tai labai sunkus darbas. Be to, Vytautas Didysis ir Ulrichas fon Jungingenas – pagrindiniai herojai. Tolumoje ant kalno stovi Jogaila", – komentuoja meistras.

Mintyse – "Lituanicos" skrydis

Pasirinkti, kuriam baikeriui kuri paveikslo dalis bus ištatuiruota, nebuvo labai sunku. Tiesa, traukė burtus, kam atiteks istorinė mūšio data, kam – užrašas.

Dirbdamas Ramas nuolat žvelgdavo ne į J.Matejkos paveikslą, o į nedidelę šio istorinio kūrinio nuotrauką.

"Dabar mieliau ant kitų žmonių nugaros ištatuiruočiau Saulės arba Durbės mūšio sceną, – neslepia vyras, mokykloje nuolat paskutiniame sąsiuvinio puslapyje piešęs, o vėliau baigęs architektūrą. – Dabar ketinu ištatuiruoti "Lituanicos" paveikslo kopiją skrydžio jubiliejaus proga."

Drakoniukai, hieroglifai, kaukolės – tradiciniai tatuiruočių herojai. Ramas vertina kiekvieną darbą, tačiau neslepia: ateina laikas, kai norisi kažko gilesnio.

Lietuvai negali būti abejingas

"Žalgirio mūšis mums labai svarbi istorijos dalis, netgi šventas įvykis, kuriuo turi didžiuotis kiekvienas lietuvis. Kaskart matydami mano atliktą tatuiruotę kiti žmonės prisimins Žalgirio mūšį, – įsitikinęs Vokietijoje ir neretai Skandinavijoje dirbantis tatuiruotojas. – Esu neabejingas Lietuvai ir manęs nereikia klausti, ar moku Tautiškos giesmės žodžius."

Kiek kainavo šios tatuiruotės? Meistras neslepia, kad tai buvo darbas iš idėjos: baikeriai mokėjo tik už vienkartines darbo priemones.

Kokia suma jis įvertintų savo darbą? Ramas gūžtelėja pečiais: jis neskaičiavo, tačiau viena tatuiruotė kainuotų bent 5–7 tūkst. litų.

"Esu įsitikinęs, kad jei jie būtų atsisakę šių tatuiruočių ir pamatytų jas pas kitus – labai pasigailėtų", – šypsosi meistras.

Beje, prieš pradėdamas šį sunkų darbą vilnietis prisiekė: realizavęs svajonę ant savo rankos jis išsitatuiruos senovinį lietuvių simbolį.

Todėl dabar ne vieną tatuiruotę turinčio vyro kairįjį petį papuoš senovės lietuvių kalvystėje naudotas Saulės ženklas.

Susitarė prie bokalo alaus

"Ilgai nesvarsčiau", – juokiasi "Vorai MC" klubo narys 35-erių Mažylis.

Baikeris norėjo ant nugaros turėti kokią nors reikšmingą tatuiruotę, todėl greitai pritarė R.Bobelio pasiūlymui. Ir netrukus pasiūlė dar vieną nugarą – kolegą Lenciūgą, kuriam tai buvo pirmoji tatuiruotė.

"Drąsus", – įvertina kolegos ryžtą tatuiruoti visą nugarą Mažylis.

Paklaustas, ar lengvai sutarė su draugu, kuri paveikslo dalis kuriam atiteks, Mažylis nusijuokė: "Nelabai norėjau vokiečio. Bet virš Vytauto yra lenkų vėliava, o vokietį puola žemaičiai. Tačiau juokaudami prie bokalo alaus sutarėme draugiškai. Taip, traukėme burtus, rinkdamiesi užrašą "Žalgiris" arba mūšio datą. Tačiau ir čia daugiau įtakos turėjo draugiškas susitarimas."

Privalome identifikuoti istoriją

Provokuojamas, kad nemažai jaunimo, giedodamas Lietuvos himną, čiaumoja kramtomąją gumą, renkasi Holivudą, amerikonizmą ir kitas vertybes, Mažylis su tuo nenorėjo sutikti.

"Keista. Tačiau "Tėvynės" koncerte mačiau labai daug jaunų žmonių, turinčių tatuiruotes su mūsų šalies simbolika: Gedimino stulpai, Vytis, tautinė svastika", – vardijo vyras.

Indėnai, majai, actekai turi savo istoriją ir tatuiruotes, Naujosios Zelandijos maoriai – savo, japonai – savo.

Mažylis neabejoja, kad lietuviai privalo žinoti savo istoriją, identifikuoti save namie ir užsienyje, turėti savo simboliką.

"Jei trumpiau, aš – iš tų žmonių, kurie giedojo Tautišką giesmę. Prieš futbolo varžybas atsistojome ir giedojome tiek, kiek leido mūsų muzikiniai sugebėjimai", – nesidrovėjo baikeris.

Smalsiausi ir drąsiausi – vaikai

Kaip paplūdimyje, pirtyje reaguodavo aplinkiniai į dar nebaigtą tatuiruotę?

"Garbaus amžiaus žmonės žvelgdavo atsargiai, nes atsiradus atskiriems vaizdams ne visi galėjo identifikuoti, kas tai, – neslepia Mažylis. – Muštynės, kova, klausdavo jie? Būdavo, kad žvelgdavo ir kaip į raupsuotąjį."

Pamatę Mažylio nugarą žmonės pritildavo, kuždėdavosi, replikuodavo. Nuoširdūs ir bebaimiai – vaikai, kurie apipildavo klausimais.

Vyras tikisi, kad užteks kantrybės ir tatuiruotės bus tokios, kaip ir paveikslo originalas – spalvotos.

Moterys gėrisi meno kūriniu

Ar nebuvo akimirkų, kai jis gailėdavosi nugarą paaukojęs Žalgirio mūšiui? Juk buvo minučių, kai nesinorėdavo nieko, kūnas jautė skausmą.

"Tačiau skausmas – laikina, kaip sakydavo mūsų bočiai, – šypsosi "Mažylis". – O garbė – amžina. Todėl tas akimirkas, lyginant su mūsų bočių kančiomis, galiu įvertinti tik lengvu pasisėdėjimu."

Baikeris šyptelėjo prisiminęs, kai neseniai jie, grįždami iš kelionės motociklais, užsuko pas Punsko lietuvius. Išvydę Lenciūgo ir Mažylio nugaras jie apstulbo, bet buvo sužavėti įspūdingų tatuiruočių.

Kokia moterų reakcija? Sunkiausia, prisipažino Mažylis, kai gyjant žaizdoms ant nugaros reikėjo tepti gydomojo kremo. Tuomet ypač reikėdavo draugės.

"Išvydusios nugarą iš pradžių moterys patiria šoką, – nusijuokė vyras. – Tačiau vėliau mielai apžiūri riterius, šarvus, arklius, turi puikią galimybę pasigėrėti meno kūriniu."