Kupeta garbanotų varinių plaukų, pailgas veidas, plonos lūpos, šviesi oda – Indrė Valantinaitė atrodo lyg pavasario princesė, iš Sandro Botticelli paveikslo nužengusi į rudens apgaubtas Vilniaus gatves. Poetė, dainininkė, keliautoja, žurnalistė – jos gyvenimo kelias lekia lyg traukinys, kurio kiekviename vagone – skirtinga veikla.

Įvairovė

Šį spalį už pernai išleistą poezijos knygą „Apie meilę ir kitus žvėris“ tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ 28 metų I.Valantinaitei buvo įteikta Jaunojo jotvingio premija.

Ji dirba žurnaliste, kaip sako, nuo 12 klasės. Tada pirmieji jos straipsniai buvo išspausdinti „Kauno dienoje“. „Man visada patiko rašyti. Patiko bendrauti su žmonėmis. Norėjosi su kitais pasidalyti informacija. Tu esi tiltas tarp žinutės ir žmonių“, – dėstė Indrė. Pastaruoju metu ji kuria ir veda kultūros laidą internetinėje televizijoje „Penki TV“.

Vilniaus universitete I.Valantinaitė baigė kultūros politikos ir vadybos bakalauro studijas, o Vilniaus dailės akademijoje – tas pačias magistro studijas.

Kartais ją graužia nerimas: „Manau, kad dar kada nors imsiu ir uždainuosiu.“ Jos mama ir močiutė – muzikos mokytojos. Muzika ją supa nuo tada, kai tik atsirado motinos įsčiose. „Viena didžiausių mano aistrų, vienas mane labiausiai įkvepiančių dalykų yra muzika“, – sakė Indrė.

Ji negali pasakyti, kas jai svarbiau, – muzika ar poezija. Viskas vyksta etapais. Nerašai, tai, būdavo, dainuoji. Nedainuoji – tada rašai.

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus projektas jai atvėrė kelią į festivalį „Kaunas Jazz“. Kitame projekte pasirodė su „dangiečiu“ Jonu Čepuliu. Indrė brangina vaidmenis, kuriuos atliko G.Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“ (Monika) ir Roko Radzevičiaus roko operoje „Saulė žemėje“ (Saulė).

Daugiaveidė

Kaip savyje sutalpinti tiek daug veiklos – tiek veidų?

„Čia – ne veidai, o tiesiog veiklos ir domėjimosi sritys. Taip, turiu tokį pomėgį – kuo daugiau pamatyti, patirti, pajausti, aprėpti. Taip įdomiau gyventi, nes saviraiškos įvairovė praturtina“, – mano Indrė.

Jos gyvenimas tiesiogiai susijęs su menais, kūryba. Kaip žurnalistė ji kalbina kitus kuriančius žmones, kai kurių darbais žavisi nuo paauglystės. Tad jai šie susitikimai ir pažintys – didelė kasdienė dovana ir atsakomybė kuo raiškiau ir taikliau atskleisti tų menininkų asmenybes.

Ar mergina nepavargsta visur bėgdama, lėkdama, visur dalyvaudama? Ne. Dabar – toks jos gyvenimo etapas. Ir skubėjimo, lėkimo etape ji įžvelgia žavesio.

„Žavu, kad per dieną tiek visko nutinka, tiek visko patiriu. Tai priimu kaip likimo dovaną“, – sakė Indrė.

Filmas

„Kažkas yra pasakęs, kad ilgesys be priežasties jau savaime yra poezija. Man poezija – tai būdas susitaikyti su pasauliu, priimti jį tokį, koks yra. Alchemija, padedanti liūdesį ir ilgesį paversti eilėraščiu, – apibūdino Indrė. – Reakcijos į aplinką, įvykius – ar jie būtų pasauliniai, ar visiškai asmeniški – visa tai anksčiau ar vėliau suteka į eiles.“

Ji negali pasakyti, kuriuo metų laiku – rudenį ar pavasarį, kuriuo paros metu – naktį ar ankstų rytą – geriausia rašyti. Viskas priklauso nuo jos vidinių sezonų. Tai, kas vyksta už lango, poezijai atsirasti neturi įtakos.

Vidinių sezonų virsmą pakursto meilė, aplinka, emocijos, sutikti žmonės, įvykiai – visa, kas ją supa.

„Niekada neskubu, rašau labai retai. Pavyzdžiui, per metus parašau penkis, septynis, dešimt eilėraščių. Mąstau vaizdais, kuriuos įvelku į poezijos drabužį. Vaizduotėje matau filmą ir tiesiog jį aprašau“, – savo eilių atsiradimą apibūdino I.Valantinaitė.

Poetas Kęstutis Navakas elegantiškai ironizavo: „I.Valantinaitės poezija, kaip pasakytų A.Nyka-Niliūnas, yra ties kažkokia pavojinga riba. Vienoje šios ribos pusėje lieka pats Nyka su visais apaštalais, kitoje prasideda spalvotas princesių pasaulis iki lėlės Barbės imtinai.“

Kraujas

Ji labai panaši į XV a. italų ankstyvojo renesanso Florencijos dailės mokyklos tapytojo S.Botticelli drobėse „Pavasaris“, „Veneros gimimas“ įamžintas moteris variniais plaukais. Atrodo, lyg ant grindinio šalia Šv. Onos bažnyčios ji nužengė tiesiai iš S.Botticeli paveikslų.

Indrė dažnai sulaukia tokių palyginimų. Kartais merginą jie priverčia pasijusti nejaukiai – juk gyveni čia ir dabar, šiuo laiku. Ir staiga – nužengusi iš paveikslo, nutapyto prieš daugiau kaip 500 metų.

„Jaučiuosi, tarsi mano siela būtų sena. Nuo vaikystės jaučiu ir matau kiek jautriau nei kiti, turiu stiprią intuiciją, užuodžiu žmones kaip šuo“, – sakė Indrė.

O gal kuri nors jos giminės šaka atsidriekia į šiuos laikus iš Italijos, Florencijos?

Mergina atskleidė – jos gyslomis teka lietuvių, lenkų, rusų, žydų, gruzinų kraujas: „Marmalas. Mano tėvas neturi nė lašo lietuviško kraujo. Jis iš visko suklijuotas, surankiotas.“

Renginiuose, vakarėliuose ji išsiskiria puikiai suderinta apranga. Ji visada atrodo pasipuošusi. Visada graži. Visada geros nuotaikos. Tačiau mūsų visuomenėje gajus stereotipas, kad rašytoja negali būti graži – privalo būti prislėgta skausmo ir į pasaulį žvelgti kančios iškreiptu veidu. Ir, Dieve, gink, neturėti geros suknelės.

Čekų rašytojas Milanas Kundera yra pasakęs: „Gražios moterys yra nematomos.“ Ką jis turėjo omenyje? Ar tai, kad matome tik moters išorę, už jos „užkimbame“ ir neieškome giliau – nematome žmogaus?

Rytas

Indrė – vyturys. Ji eina anksti miegoti ir keliasi anksti. Jai patinka švieži, skaistūs rytai. Rytas – tai laukimo metas, kas naujo ir gražaus nutiks šiandien. Ji visada po ranka turi darbų sąrašą ir jaučia didelį malonumą, uždėdama pliusą – tas darbas jau atliktas. Kuo tas sąrašas ilgesnis, tuo labiau juo džiaugiasi rytą atsikėlusi.

Deja, Horacijaus posakis „Carpe diem“ („Skink dieną“) ją baugina. Net ir tie, kurie sako, kad šią dieną gyvena lyg paskutinę, iš tikrųjų tik stengiasi taip gyventi. Kitaip sudegtų. Atsidurtų ties riba, kai turi vaikščioti peilio ašmenimis.

„Šį posakį išgyventi šimtu procentų gali tik vienetai išrinktųjų, – mano I.Valantinaitė. – Jie sudega ir anksti išeina, kaip Sergejus Jeseninas ar Kurtas Cobainas. Kartais pagalvoju, kad esu per daug normali kaip menininkė.“

Poezijai ji neieško dirbtinio stimuliatoriaus – retai ją pamatysi su taure vyno rankoje, o rūkyti net nebandė, nors mokyklos laikais dainavo pankroko grupėse.

„I.Valantinaitė yra visiškas svetimkūnis šiandienės poezijos kontekste, XVI a. jai būtų pats tas. O tai, kad ji sugeba kurti XVI a. ir visus kitus jai paklūstančius amžius hic et nunc, nusipelno mažų mažiausiai inkvizicijos laužo“, – toliau dėstė merginos kolega K.Navakas.

Tačiau šią elegantišką ironiją reikia suprasti teisingai – tai poezijos džentelmeno komplimentai žaviajai princesei.

Įkvėpimas

Jis yra visur. Juo gali būti bet kas. Tie patys veidai, tie patys žmonės, tik galbūt KITAIP pamatyti. Net ankstų rytą sutiktą kiemsargį, pro šalį bėgančią katę gali pamatyti KITAIP. Kurti įkvepia kelionės, šalys, miestai, meno kūriniai.

„Jie būna tik impulsas. Tu viską perleidi per save“, – patikslino Indrė.

Vienas didžiausių malonumų ir vienos vertingiausių investicijų, anot pašnekovės, – kelionės. Jos praplečia akiratį, namo grįžti su naujomis jėgomis, per dieną padarai tiek, kiek anksčiau per savaitę.

Kelis eilėraščius įkvėpė Europos miestai: Viena, Venecija, Paryžius. Jiems skirtos eilės sugulė į pirmąją knygą „Žuvim ir lelijom“ (2006 m.).

„Venecijos gondolos – tik atributai. Esmė, kaip tame mieste jautiesi. Venecijoje jaučiausi gerai. Visada kelionėse mėgstu pažinti šalies gamtą, kultūrą, vietos žmones, su jais pabendrauti. Noriu paskanauti kuo daugiau tos šalies patiekalų“, – vardijo poetė.

Ji aplankė Indiją, Tailandą, Kambodžą, Indoneziją. Buvo net tradicija – vos Lietuvoje atšąla, ji su bičiuliais susikrauna kuprines, leidžiasi į kurią nors šalį ir mėnesį po ją keliauja.

Koks Azijos šalių skonis ir kvapas? „Visoks. Būtent tas kitoniškumas ir traukia – norisi jį pažinti. Pačius didžiausius kontrastus teko patirti būtent tose šalyse“, – kalbėjo I.Valantinaitė.

Tačiau ji dar negali pasakyti, kad ta ar kita šalis – tai jos sielos šalis. Užtat turi artimus sielos žmones. Tai – tie patys žmonės, lydintys ir tolimų šalių keliuose, ir kasdienybėje.