– 2022-ieji – labai šokiruojantys metai, nes tikriausiai niekas net juodžiausiame sapne negalėjo regėti karo Europoje. Kalbant istoriniu požiūriu, kokie, jūsų akimis, buvo praėjusieji?

– Mano kartoje baisesnių nėra, šie metai viską pralenkia. Galbūt 1990-ieji dar, kai vadavomės, bet nepalyginsi su 2022 m., nes Ukrainoje – karas. Tai karas mūsų darže. Kai kas sako, tai kodėl mes Sirija nesidomėjome. Vis tiek tai buvo toli. O dabar tai vyksta pas kaimynus. Ukraina – vos 700 km nuo Vilniaus. Karas vyksta namuose, šis karas ir vasario 24-oji įeis į pasaulio istoriją savo absurdiškumu, o gal neabsurdiškumu. O gal mūsų apskritai niekam nereikės, jeigu Ukraina pralaimės. Todėl man tas lietuvių bambėjimas kelia šypseną. Tuomet prisimenu Juozą Erlicką, kuris sako: „Pilnos parduotuvės pirkėjų, pilnos gatvės mašinų, o mes sakome, kad sunku gyventi“. Tai čia ne mūsiškiai perka, gal kažkokia spec operacija čia!? Ne! Na, o jei rimtai kalbant, tai Lietuva ilgai gyveno nelaisvėje, o kai esi nelaisvas, tai ir norisi ant visko bambėti. Čia yra savisaugos instinktas. Viliuosi, kad per tuos 30 metų pasikeitėme į geresnę pusę. Manau, mažiau lietuviai bamba, daugiau optimizmo.  

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Dabartinė LRT užsakymu atlikta apklausa rodo, kad absoliuti dauguma lietuvių nusiteikę pesimistiškai ir mano, kad šiais metais bus dar blogiau. Ar čia tiesiog genetiškai lietuviams būdinga, ar taip niurzgėti priverčia dabartinė situacija?

– Ta sociologinė apklausa man kažko nepasako iki galo. Jeigu turima omenyje, kad karas gali vesti prie prastesnės padėties, kad ekonominės sankcijos Rusijos, kaip matome, neveikia, kad rusai turi kad ir surūdijusių, bet labai daug raketų ir toliau taškysis, tuomet nesakyčiau, kad reikėtų ką nors smerkti dėl to pesimizmo. Taip, bus blogiau. Tad galbūt čia yra lietuvių atsargus realizmas, kad nėra ko džiūgauti, kai karas ant nosies. Jeigu šitaip interpretuosime tą apklausą, aš sutinku su tokiomis išvadomis. Lietuvių nacija nėra kvaila.

– Kiek kartų turi pasikeisti, kad pokyčių įvyktų tautos charakteryje. Ar mes niekada netapsime laimingiausia tauta, kaip, tarkim, suomiai ar danai?

Jeigu turima omenyje, kad karas gali vesti prie prastesnės padėties, nėra ko smerkti. Galbūt čia yra lietuvių atsargus realizmas.

– Jeigu atmestume į šalį karo faktorių, manau, kad per trisdešimt metų yra visa Lietuva pakilusi. Buvimas Europos Sąjungoje (ES), NATO suteikia visai kitą atmosferą. Mes turime 30 sąjungininkų, mes niekada taip negyvenome. Mane žavi, kad, pavyzdžiui, tokia nuostabi šalis, kaip Kanada, irgi yra mūsų sąjungininkas. ES pinigai išpuošė visą Lietuvą. Tai reiškia, kad visų europiečių pinigai padėjo pakilti Lietuvai. Šiuo požiūriu to bambėjimo turi būti vis mažiau ir mažiau. Viliuosi, kad taip ir bus.

– Jeigu nekalbėtume apie karą, kokie buvo, jūsų manymu, praėjusieji metai? Gal kažką praleidome, kažko nepastebėjome?

– Sunku pasakyti, nes Seimas daug visko „prifarširavo“. Na, man patiko, kad Trakai sugalvojo 700-etį vienais metais anksčiau nei Vilnius. Šaunuoliai. Pritariu. Iš tokių reikšmingesnių jeigu reikėtų išskirti, man buvo Adomo Mickevičiaus poezijos 200-etis. Vilnius, 1822 m., Zavadskio spaustuvė – man šios poezijos pasirodymas tolygus Gedimino laiškams. Apskritai, kai kūryba tampa miesto istorijos, miesto kultūros atmintiniu ženklu, labai sveikintina.