– Ne vienerius metus praleidote dirbdama Prancūzijos universitete, bendraudama su šios šalies švietimo tyrėjais. Profesore, ko galima pasimokyti iš Prancūzijos švietimo?

– Ši valstybė taip pat siekia skatinti mokytojo profesijos patrauklumą ir prestižą. Tai daro apgalvotai, pavyzdžiui, susitaria dėl kvalifikacijos ir kompetencijos (visiems mokytojams yra būtinas magistro laipsnis ir mokytojo-tyrėjo kompetencija), taip pat dėl atlyginimo ir socialinių garantijų (mokytojui suteikiamas valstybės tarnautojo statusas). Žinoma, galvojama ir apie psichologinę ir fizinę mokytojų sveikatą, ugdymo turiniui būtinas priemones, jų atnaujinimą. Pavyzdžiui, Prancūzijos Nacionalinės švietimo, jaunimo ir sporto ministerijos tinklapyje (2021) teigiama, kad dėl pandemijos skiriamas kompiuteris ir reikiama įranga kiekvienam mokytojui. Be to, kompiuterinių priemonių atnaujinimui kiekvienas mokytojas visoje valstybėje gaus vienodo dydžio vienkartinę išmoką kas dvejus metus. Taip parodoma, kad yra rūpinamasi visais pedagogais.

– Kokie Prancūzijos pradinuko bei mokytojo paveikslai? Ar labai skiriasi nuo Lietuvos?

– Kelerius metus kartu dirbdami komandoje su Prancūzijos kolegomis mokslininkais ir pedagogais randame artimų veiklos sričių, keliame panašius klausimus ir ieškome atsakymų. Pavyzdžiui, esame pažengę ugdymo turinio kūrimo srityje, kai mokiniai mokosi bendradarbiaudami, analizuodami tyrimų duomenis sprendžiame pakankamai subtilias, sudėtingas, vienareikšmių sprendimų neturinčias situacijas ir problemas. Galiu pastebėti, kad Prancūzijos mokytojai yra gerokai laisvesni, o mes esame labai daug ir giliai dirbantys, tačiau nedrįstantys pasidžiaugti savo darbo rezultatais.

Kasmet į Vilnių pedagoginę praktiką atlikti atvyksta magistrantūros studentai iš Prancūzijos Vakarų Bretanės universiteto. Reflektuodami patirtis jie visuomet labai džiaugiasi ir pabrėžia mokytojų geranoriškumą, kūrybiškumą, nuoširdumą, gilų grįžtamąjį ryšį. Kartu siūlo ir ugdymo turinio organizavimo pokyčių, pavyzdžiui, Lietuvoje ugdymo veikloms skirti iki 1,5 valandos atsisakant 45 minučių, kuriose per mažai laiko giliai ir kokybiškai veiklai, refleksijai. Taip pat rekomenduoja mokinių pietų pertraukai skirti ne mažiau kaip 1 valandą, o dar geriau iki 1,5 valandos. Dabartiniu atveju, kai skiriama tik 20 ar 30 minučių, kolegų iš Prancūzijos nuomone, mes skatiname ir pratiname vaikus pietauti labai greitai, nesilaikant maitinimosi higienos. O dėl šių priežasčių vėliau turime širdies ir kraujagyslių ligų pasekmių.

– Šiandien mūsų šalyje daug kalbama apie pradinio ugdymo pedagogo vaidmenį. Kaip manote, kodėl jauni žmonės turi rinktis pradinių klasių mokytojo profesiją?

– Džiaugiuosi, jog pastaraisiais metais į pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas mokytis ateina jaunų žmonių iš įvairių kitų profesinių sričių. Turime studentų VDU Kaune ir Vilniuje, kurie pasirinko studijuoti gerai apsvarstę savo sprendimą ir atėję iš kitų profesinių veiklų. Pavyzdžiui, šiemet baigia studijas studentė Fausta, kuri po karinės tarnybos pradėjo studijuoti ir jau studijų metais dirbo pradinių klasių mokytoja. Pirmajame kurse studijuoja studentės, kurios dirba aviacijos srityje ir moko pilotus bei stiuardus. Tad panašu, kad vis daugiau jaunų žmonių nori mokyti pradinių klasių vaikus ir keisti Lietuvos švietimą.