Tema, kuri man ateina į galvą, yra atsakomybė ir kompetencija – dalykai, kurie dabar įgauna papildomą reikšmę dėl to, kas vyksta Europoje, dėl tektoninių lūžių pasaulio politikoje, dėl to, kas mus savotiškai pasivijo po Sovietų Sąjungos griuvimo, kuris palyginti buvo be galo taikus ir skaidrus.

Nors matome, kad dabar pasaulyje liko didžiulė įtampa, liko tai, kas buvo paslėpta ir kas mūsų nepasiekė 1990 m., nors suvokiame, kad naują pagreitį įgauna seni konfliktai, o šiuo metu skirtumas tik tas, kad mes, laimei, jau esame Vakarų pasaulio zonoje, esame NATO ir Europos Sąjungos valstybė ir kad vienas iš stebuklų, jog mes ten patekome ir pagaliau mus formaliai gina visi didieji Vakarų interesai, tarptautinė teisė bei įsipareigojimai, vis dėlto manau, kad lieka problema, kurią būtina įvardyti.

Įtampų padidėjimas pasaulyje niekada nėra nekaltas dalykas, žmonės jį pajunta. Ir dabar žiniasklaidoje vis nuskamba pavojaus tema: kiek pavojaus dėl neprognozuojamo Rusijos elgesio iškyla Lietuvai, Baltijos valstybėms, Lenkijai, Rytų Europai. Ir, žinoma, matyti visokie rezonansiniai dalykai, kurie susiję ne vien su pačia tema ir problema, bet ir su naujais įrankiais, kuriais mes naudojamės bendraudami, pavyzdžiui, socialiniais tinklais. Vien pasižiūrėjęs į „Facebooką“ matai, kiek jame vadinamųjų „feikų“ (kitaip tariant – falsifikatų), melo, isterijos, panikos, perdėtų reakcijų, savotiškos diversijos, t. y. sąmoningai negatyvaus, destruktyvaus veikimo, kuriuo žmonės mėgina apnuodyti svetimą sąmonę.

Visa tai suvokdamas pradėjau galvoti, kaip dabar sąvokos ir žodžiai vėl šaukte šaukiasi senojo turinio. Žurnalistas, komentatorius, analitikas, autorius – tie dalykai grįžta į mūsų gyvenimą su ypač svarbia nauja prasme, netgi virtine įvairiausių moralinių pareigų, etinių įsipareigojimų ir pagaliau tiesiog tarnavimo savo šaliai, visuomenei. Man atrodo, vėl tampa be galo svarbu suvokti, kad kalbėjimas turi būti apgalvotas, kad politologai nėra žmonės, kurie tiesiog turi priėjimą prie galią turinčiųjų arba kurie dalyvauja galios lauke. Svarbu suprasti, kad politologai visų pirma yra analitikai, akademinių specializacijų žmonės, turintys įsipareigojimų viešajai erdvei ir profesionaliai komentuojantys Lietuvos bei užsienio politiką.

Dabar jų balsas, darbas tampa be galo svarbus. Šiuo metu politologas negali būti žmogus, kuris turi savo simpatijų vienai ar kitai politinei jėgai, nes situacija per daug rimta. Reikia daug kompetencijos, padorumo ir ramios analizės, kad visuomenę iš tikrųjų informuotum. Šiandien ypač svarbu, kad žmonės gautų informaciją iš patikimų, atsakingų žmonių.

Lygiai taip pat reikia atmesti dar vieną laiko neišmėgintą prietarą apie tai, kad rašytojai, inteligentai, humanitarai turi būti aukščiau politikos ir nesidomėti ja. Man atrodo, mūsų laikotarpis nebeleidžia šios prabangos. Tai yra prabanga, kurią, matyt, buvo galima sau leisti arba, duok Dieve, bus galima sau leisti, kai pasaulyje vėl bus ramiau. Bet kai supranti, kad jaunus arba, tarkim, mano tėvų kartos žmones gali paveikti svetima propaganda, toksiškas, nuodingas melas, be galo svarbu suvokti, kad inteligentai, ypač humanitarai, neretai būna pranašesni už politikus ir politologus tuo, kad turi jautresnę moralinę „anteną“. Jie pajunta konfliktą.

Daugelis kompozitorių ir ypač rašytojų intuityviai jaučia įtampas pasaulyje. Jie greičiau tai užčiuopia, pajunta, todėl gera eseistika, literatūra, debatai televizijoje, radijuje Lietuvai dabar be galo svarbūs ir reikalingi. Jie reikalingesni nei tuo metu, kai pats vedžiau debatų laidą. Todėl antra, ko mums labai reikėtų, – tai angažuotas rašytojas, angažuotas menininkas, angažuotas inteligentas. Žmogus, kuris suprastų, kad mums reikia ne isteriško parėkavimo vienam ant kito ekrane arba eteryje, bet išmintingo ir apgalvoto žodžio.

Trečias labai svarbus dalykas – žurnalisto profesija. Pasaulis taip keistai susitvarkė, kad tikrų, profesionalių žurnalistų liko nedaug, popierinės geros spaudos liko be galo mažai (mes turbūt visai jos nebeturime), pasaulyje lieka tokie gigantai, kaip „The New York Times“ arba „International Herald Tribune“, kuris ne kas kita, kaip tarptautinė „The New York Times“ versija, skirta Azijai ir Europai, ir pan. Bet, nors pasaulyje mažėja popierinės spaudos ir vis didesnį svorį įgyja portalai, nors neretai kitų specialybių žmonės tarsi netyčia įgyja papildomų žurnalistinių kvalifikacijų, nes yra priversti būti komentatoriais, rašyti, faktas yra toks – mes neatliksime to darbo, kurį padaryti gali tik tiriamosios žurnalistikos žmogus arba geras, rimtas žurnalistas, dirbantis politinės žurnalistikos srityje.

Lietuvoje taip pat yra tikrų profesionalų, tikrų žurnalistų. Tik, atleiskite, reikia brėžti labai aiškią skiriamąją ribą tarp „veidaknygėje“ besiafišuojančio aktyvaus žmogaus, vadinančio save žurnalistu, ir tikro žurnalisto. Todėl, manau, šiandien profesionalūs žurnalistai, kurie patikrina faktus, tiria nuomonę, iš tikrųjų suvokia, kas vyksta abiejose pusėse ir kokios yra viešosios nuomonės bei nuotaikos, kurie jaučia dinamiką savos šalies viešosios nuomonės sferoje, yra be galo svarbu. Todėl pats gyvenimas į mūsų kasdienybę sugrąžino tai, su kuo mes buvome taip lengvai, postmodernistiškai grakščiai atsisveikinę.

Mums atrodė, kad žurnalistika mirė, kad jos ir nebereikia. Mums atrodė, kad visiškai nereikalingas angažuotas rašytojas, galima elegantiškai žaisti viešumoje. Mums atrodė, kad yra tiesiog „homo ludens“ – mūsų laikotarpio žaidžiantis žmogus, ir kuo elegantiškiau jis žaidžia, tuo geriau klausytojams ir skaitytojams. Netiesa. Pakartočiau Tomo Venclovos žodžius, kad savo kūryboje esu pesimistas, bet gyvenime esu optimistas. Todėl tikiu, kad civilizuoti Vakarai ir demokratinės visuomenės sulaikys tą beprotybę, kurią matome. Tam yra ekonominių priemonių, įvairių instrumentų. Ir tikiu, kad pasaulis vis tiek taps saugesnis.

Bet pamokos, kurias mes dabar patiriame, be galo svarbios. Pirma svarbiausia – būkime pakantesni vieni kitiems. Lietuvoje nereikia to baisaus susipriešinimo, nuomonių karo. Reikia diskutuoti, pliektis idėjų, bet ne žmonių lygmeniu. Reikia mokėti pliektis sveikai, kaip pliekiasi mokslininkai arba menininkai dėl kūrinių, dėl tekstų, bet jokiu būdu ne dėl premijų ir ne dėl žmogaus vertės. Sugebėkime bendrauti su tais, kurių gal ir nemėgstame, sugebėkime į Lietuvą grąžinti solidarumo dvasią. Ji be galo svarbi, kad žmonės suprastų, jog yra viena nekvestionuojama vertybė – pilietinė ištikimybė savo šaliai.

Ir antras dalykas – grąžinkime sąvokoms jų turinį. Žurnalistas yra žurnalistas o ne šiaip kas nors. Rašytojas, kuris angažuojasi savo visuomenei ir laikotarpiui, taip pat yra ne fikcija. Ne fikcija ir tos profesijos, kurios formuoja viešąją nuomonę. Todėl, man atrodo, mūsų laikotarpis dar kartą sąvokoms sugrąžina turinį. O tai yra neblogai.

Komentaras skambėjo per LRT Radijo laidą „Kultūros savaitė“.