Tenkina esama tvarka

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijos šeštokė Vasarė, kaip ir kiti jos bendraamžiai, žino, kad per pamokas be mokytojo leidimo naudotis mobiliaisiais išmaniaisiais nevalia.

Įėjus į bet kurią gimnazijos klasę užuomaršoms tai kaskart primena atspausdinti popieriaus lapai su paryškintomis mokyklos vidaus taisyklėmis. Todėl vos tik įžengusi į ugdymo įstaigą dvylikametė išjungia garsą savo telefone ir įsideda jį į kuprinę, kad nekiltų pagundų dirstelėti į ekraną. Gerbdama mokyklos taisykles ir brangindama dukros laiką, pamokų metu mergaitei neskambina ir jos mama Vaida. Tokia tvarka moters esą visai neglumina, mat ankstesnėje mokykloje, kurią jos dukra lankė iki penktos klasės, į naudojimąsi telefonais buvo žiūrima dar griežčiau – dienos pradžioje surinkusi mobiliuosius įrenginius ir sudėjusi į dėžutę, auklėtoja pradinukams juos išdalydavo tik pasibaigus visoms pamokoms.

"Buvo ramu, nes žinojau, kad, atsitikus bėdai, man paskambins klasės auklėtoja. Jai skambindavau ir tais atvejais, kai netikėtai prireikdavo dukros", – tokių situacijų, anot moters, per ketverius metus buvo vos kelios.

Mokykla – griežtojo režimo įstaiga? Anaiptol. Moteris įsitikinusi, kad tokia tvarka mokytojams padeda išlaikyti vaikų dėmesį, o pastariesiems – jį skirti tik mokslams.

"Ne iš vieno pažįstamo mokytojo esu girdėjusi, kad vaikai, atėję į pamoką, pirmąsias dešimt minučių dar būna įnikę į telefonus. Žinant tai, kad gyventi pertrauka jie pradeda likus dešimčiai minučių iki pamokos pabaigos, supranti, kad laiko, skirto mokymuisi, lieka mažiau nei pusvalandis", – kalbėjo kaunietė.

Telefonas – ugdymo tikslams

LSMU gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolita Jukštaitė patvirtino, kad per pamokas būna įjungtas mokinių telefonų begarsis režimas, o naudotis įrenginiais galima tik tada, kai tai daryti leidžia mokytojas.

"Išmaniųjų neretai prireikia ugdymo procese. Jais naudojantis atliekami įvairūs testai, kitos užduotys", – telefonų pranašumus vardijo direktoriaus pavaduotoja. Paklausta, ar visų mokinių tėvai išgali nupirkti išmaniuosius telefonus, kurie kainuoja apie kelis šimtus eurų, J.Jukštaitė tikino, kad mokyklos bendruomenė su tokia problema nesusidūrė.

"Telefonus turi visi", – tikino moteris.

Pirmi metai, kai gimnazijoje galioja dar viena, tiesa, kol kas nerašyta taisyklė – mokiniams draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais ugdymo įstaigoje vykstančių renginių ir švenčių metu.

Nesilaikant susitarimo, telefonas paimamas iš mokinio, o jo atsiimti į mokyklą kviečiami tėvai. Mobiliojo išmaniojo įrenginio naudojimas per pamokas užtraukia kiek švelnesnę bausmę – pastabą elektroniniame TAMO dienyne. Įspėjimams kartojantis, mokinio elgesys aptariamas su namiškiais.

Turime pripažinti, kad naujoji karta – ekraninės kultūros karta, daugelį dalykų daranti kur kas greičiau nei mes. Todėl nežinau, ar galime sustabdyti šiuos procesus.

Nuo kalbų – prie darbų

Kauno jėzuitų gimnazijoje per pamokas naudotis mobiliaisiais telefonais negalima jau bemaž dešimt metų, o pastaruosius trejus ribojamas jų prieinamumas ir pertraukų metu.

"Tokį pasiūlymą inicijavo tėvų komiteto nariai. Tada mokytojai ėmė diskutuoti ir priėjo prie išvados, kad po pertraukos, praleistos su mobiliaisiais, vaikams pamokoje sunkiau susikaupti", – kalbėjo 5–8 klasių ugdymą organizuojančio skyriaus vedėja, socialinė pedagogė Rūta Balčiūnaitė. Pereiti nuo žodžių prie realių darbų bendruomenę paskatino mokslinis tyrimas, įrodęs, kad mobilieji telefonai kelia jaunuolių nerimastingumo lygį ir formuoja priklausomybę, vėliau peraugančią į nomofobiją. Svarbų vaidmenį atliko ir Pasaulio sveikatos organizacijos pranešimas apie radijo dažnio elektromagnetinius laukus ir jų keliamą grėsmę.

Todėl dabar vietoje interaktyvių telefoninių žaidimų, virtualių pokalbių ir naršymo internete gimnazistams siūloma alternatyva – protmūšiai, organizuojami per ilgąsias pertraukas, stalo tenisas, futbolas, kita intelektuali veikla.

"Pamatę vaiką su telefonu nepuolame jo bausti, juolab kad per pertrauką pasikalbėti su tėvais ar parašyti jiems žinutę visuomet galima. Tais atvejais, kai rankose laikydamas telefoną moksleivis užsiima kita veikla, visų pirma paklausiame, kodėl jis taip elgėsi ir kokią naudą iš to gavo", – mintis nuosekliai dėliojo R.Balčiūnaitės.

Pokalbiais mokyklos bendruomenė stengiasi suprasti gimnazistų pasirinkimo motyvus ir taip kovoti su jų priklausomybe nuo mobiliųjų telefonų.

Patys atsisako telefonų

Prasižengimams kartojantis keliskart iš eilės, vaiko telefonas keliauja į mokyklos administracijos rankas ir grąžinamas jau tik vaiko tėvams.

"Tokiais atvejais situaciją aptariame ir su jais", – apie sprendimo būdus kalbėjo socialinė pedagogė. Ne vienas tėvas, norėdamas atpratinti savo atžalas nuo mobiliųjų telefonų, kreipiasi į psichologines tarnybas ar net priklausomybės ligų centrus. Svarbiausia, kad į procesą įsitrauktų visa šeima, o pagalbos kreiptųsi kuo anksčiau.

"Sutikite, ištraukti vaikus iš virtualybės šiais laikais tėvams yra tikrai nelengvas iššūkis", – atsiduso R.Balčiūnaitė.

Beje, vis dažniau iššūkius sau kelia ir patys gimnazistai. Antai, ne vienas jų pasiryžta pusdienį praleisti be mobiliojo telefono ir juos prieš pamokas palieka namuose. Kiti į kuprines deda ne naujosios kartos išmaniuosius liečiamais ekranais, su įvairiomis funkcijomis ir keliolikos megapikselių integruotomis kameromis, o paprastus mygtukinius telefonus.

"Mokykloje išmanieji telefonai neretai įtraukiami į ugdymo procesą. Minėtais atvejais mokytojai žiūri labai jautriai – jei vaikas neturi aparato, niekas neverčia jo įsigyti. Užduotys daromos grupelėmis arba išvis atsisakoma tokio pobūdžio užduočių", – apie netradicinius sprendimus gimnazijoje kalbėjo R.Balčiūnaitė.

Auga ekraninė karta

Dar 2015 m. Švietimo ir mokslo ministras patvirtino programas, kuriose žymima, kad ugdymo procese informacinės komunikacinės technologijos – kompiuteriai, planšetiniai kompiuteriai, interaktyvios lentos, mobilieji telefonai, fotoaparatai, laboratoriniai įrenginiai gali būti naudojami kaip turinio šaltinis, tyrinėjimo ir žinių kūrimo įrankis, mokymo ir mokymosi bendradarbiavimo komandose ar tinkluose priemonės.

"Pasikartosiu: įvardyti įrenginiai, šiuo atveju – mobilusis telefonas, gali būti naudojami ugdymo procese, bet nėra privalomi, nes ne visiems įperkami", – pabrėžė Švietimo skyriaus vadovas Virginijus Mažeika.

Į ugdymo įstaigų vidaus tvarkos, o neretai ir mokinio taisykles įtraukti punktai, ribojantys telefonų naudojimą pamokose ir taip užtikrinantys jų rimtį, specialistui ne naujiena. Apie draudimus mobiliaisiais įrenginiais naudotis per pertraukas V.Mažeikai dar neteko girdėti.

"Telefonas – komunikacinė, o pradinukui netgi savotiška saugumo priemonė, galimybė bendrauti su tėvais. Nemanau, kad draudimas naudotis telefonu pertraukų metu būtų protingas. Nebent kalbame apie kažkokias alternatyvias veiklas, kad vaikas atsitrauktų nuo ekrano ir leistų pailsėti akims", – savo nuomonę išsakė V. Mažeika. Švietimo skyriaus vedėjas įsitikinęs, kad numatyti bendrą šabloną visoms šalies ugdymo įstaigoms yra labai sudėtinga. Be to, neaišku, ar tokia telefonų naudojimo tvarka pasitvirtintų.

"Turime pripažinti, kad naujoji karta – ekraninės kultūros karta, daugelį dalykų daranti kur kas greičiau nei mes. Todėl nežinau, ar galime sustabdyti šiuos procesus. Galime bent jau pasistengti, kad telefonai vaikams netaptų priklausomybe", – tėvų vaidmenį šiame procese ypač akcentavo V.Mažeika.