– Ką galvojate apie tokį siūlymą? Ar tai tradicijos laužymas?

– Pirmiausia, siūlymo nebuvo. Buvo klausimas, ar tai nėra lietuvių moterų diskriminacija, kad moterų pavardės sudaromos pagal Lietuvių kalbos taisykles. Šiuo klausimu nematėme jokios diskriminacijos. Jei slavių pavardės sudaromos pagal slavų atskirų kalbų taisykles, o lietuvių moterų pavardės pagal lietuvių kalbos taisykles, kokia čia diskriminacija?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar Seimo narė nepateikė argumentų ir tik teiravosi, ar tai yra įmanoma ir galima kaip trečioji tradicija?

– Taip. Argumentų nebuvo, nebent tik diskriminacijos aspektas. Tačiau tai teiginys be tyrimų. Ar tikrai atstovės jaučiasi diskriminuojamos? Man gali atrodyti vienaip, o visuomenės tyrimas atskleistų visai ką kita. Kitas dalykas – visuomenė visada susideda iš atskirų grupių. Jeigu viena grupė nori galūnės -a, ji gali rodyti poreikį. Tačiau ar kita visuomenės dalis nepasijus diskriminuoja, kad jų neatsiklausė?

– Ar galima kalbėti, kad diskriminacija gali būti ir tai, kas man nepatinka, negražiai skamba?

– Gražu ar negražu – tai nėra mokslinis argumentas.

– Tačiau ar sutinkate, kad pavardė Šarka už Šarkė geriau skamba?

– Tačiau ji šiuo metu nerodo pavardės. Galime pajuokauti, kad yra bendrosios giminės žodžių, kurie baigiasi galūne -a, tačiau žodžiai gerokai konotuoti: vėpla, kerėpla. Lietuvių kalboje yra žodžių, kurie baigiasi -a, nerodo giminės, bet nežinau, ar jie labai patrauklūs.

– Kodėl yra žmonių, kurie turi pavardes su galūne -a?

Galime pajuokauti, kad yra bendrosios giminės žodžių, kurie baigiasi galūne -a, tačiau žodžiai gerokai konotuoti: vėpla, kerėpla.

– Tai gali būti santuoka, sudaryta užsienyje, gali būti ištekėta už kitos tautybės asmens ir perimta vyro pavardė, galų gale gali būti ilgametė, kelias kartas apimanti giminės tradicija. Tokių variantų yra.

– Jeigu būtų atliktas tyrimas, ar atsirastų vietos dar vienai galūnei? Ko reikėtų, kad įvyktų pokytis?

– Poreikio parodymo. Kalbinių argumentų nėra, nes galūnė -a rodo moteriškąją giminę.

– Tačiau turbūt ne visoms pavardėms galima pritaikyti?

– Prie mano pavardės, jei nuimtume giminės priesagą, Meiliūna nepadarysi, nes turėtų būti kietas paskutinis priebalsis. Net jei atsirastų galūnė -a, visuomenė parodytų, kad nori, įsilietų į sistemą, vis tiek būtų tam tikrų taisyklių.

– Gal prisimenate, kokių diskusijų buvo, kai atsirado galūnė -ė?

– Galūnė -ė atsirado seniai, tiesiog su krikščionybe įsitvirtino moteriškos pavardės, rodančios giminystės ryšius – ar tu esi kažkieno duktė, ar kažkieno žmona. Tačiau iš pradžių buvo vyrų pavardės -is, -as, -a, o moteriškos pavardės buvo su galūne -ė. Tai mūsų senoji baltiškoji tradicija. Kai kilo diskriminacijos pavojus, kad moteris vyresnė jau, o ji vis dar -aitė, Valstybinė lietuvių kalbos komisija suprato, kad reikia pasirinkimo, kuris apsaugotų nuo galimų patyčių. Gyvojoje tradicijoje atrado pavyzdžių, kad būna. Rėmėsi, kad yra gyvoji tradicija, kuri būdinga kalbai, ir yra kultūrinės atminties dalykas. Negalime prisiminti, iš kur tai žinome, bet tokį dalyką turime.