– Jūsų gyvenime – tiek daug vaidmenų: pedagogė, kraštovaizdžio dizainerė, mama, močiutė, žmona... Bet pradėkime nuo motinystės po 40-ies. „Taip“ ar „ne“?

– Nėra vieno atsakymo. Kai daug metų iš eilės negali pastoti ir staiga nusišypso laimė – viena. Visai kas kita – kai darei karjerą, keliavai, sulaukei vyresnio amžiaus ir pagaliau supratai, kad jau laikas vaikeliui. Tai irgi normalu. Bet man nenutiko nei taip, nei anaip. Būdama 43-ejų ir jau turėdama penkis vaikus patyriau netikėtą nėštumą, prieš kurį jau turėjau nusistovėjusį gyvenimą, atsakomybių, pareigų. Atrodė, nieko nebetrūksta, pagaliau jau galime laisviau gyventi ir staiga… naujiena (juokiasi). Štai čia ir buvo didžioji dilema – turėti ar neturėti, spausti ar nespausti tą „restart“ mygtuką šeštą kartą. Tokioje situacijoje apsisprendimas gimdyti ar negimdyti buvo dar sudėtingesnis nei, tarkim, netikėtai pastojusiai nepilnametei.

– Ar buvo bent mažiausia tikimybė, kad ryšitės nutraukti nėštumą?

– Tokios minties tikrai nebuvo – gal daugiau savigrauža, apmaudas, nusivylimas, kad viskas, ką jau buvome su vyru užgyvenę, sukūrę, staiga akimirksniu sugriuvo. Gailėjausi savęs, savo gyvenimo, savo vyresnių vaikų, kuriems, supratau, dabar teks mažiau dėmesio. Buvo gaila, kad nebegalėsiu keliauti (o jau buvo atsivėręs langas – vaikai paaugę). Žodžiu, pradžioje galėjausi dėl visko. Tikrai nejutau didelės euforijos ar džiaugsmo.

– O paskui? Kaip keitėsi emocijos?

– Pirmi metai irgi nebuvo lengvi. Kai laukiesi pirmą kartą, eini išdidžiai atstačiusi pilvą, visi tave globoja. Tu gali verkti, skųstis hormonų šuoliais, bet man taip nebuvo. Norėdama užuojautos, patyriau tam tikrą visuomenės atstūmimą: „pati kalta“, „niekas nevertė“, „pati pasirinkai“ ir pan. Aišku, šeima palaikė, suprato, bet aplinka – ne. Neapleido kaltės jausmas ir dėl savo vyresnių vaikų. Baiminausi, kad nebeliks papildomų rankų, kantrybės anūkams. Jų šiandien turiu tris! Jausmas buvo toks, lyg kas lieptų susipinti kasytes, įsirišti kaspinus, eiti ir kaifuoti, nes neva dabar esi jauna.

– Bet jei Dievulis atsiuntė Mildutę, vadinasi, reikėjo? Nemanote?

– Protas kalbėjo viena, emocijos – ką kita. Pamenu, kai nuėjau į vaistinę pirkti vitaminų nėščiosioms, tai pirmąsyk net nesugebėjau pasakyti, kad jų reikia man. Sakiau, kad dukrai. Kai gimė Milda, namuose dar buvo du jaunesni vaikai. Vienas sūnus mokėsi aukštesnėje klasėje, kitas – pradinėje. Turėjome gražią tradiciją pietauti prie vieno stalo. Gimus mažajai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Broliai grįždavo iš mokyklos, o aš jiems „tšš!“ ir „tšš!“. Juk vaikas miega. Todėl siųsdavau juos su maistu į savo kambarius, kad barškantys indai nepažadintų mažylės.

Sambūvis: Jurgita neslepia – jaunėlė dukra Milda pavyduliauja anūkams dėmesio, tačiau jos meilės užtenka visiems. / J. Sėjūnaitės asmeninio archyvo, „Ąžuolaitytės Foto/Salionas“ nuotr.

– Šiandien džiaugiatės Mildutės išmone, išmintimi ir visu tuo, ką dukrytė jums kasdien dovanoja.

– Kai atsigręžiu atgal, matau, kad tuo metu dariau, ką reikia, ir per daug negalvojau. Kaip ten sakoma? Šuo ir kariamas pripranta. Bet kai Mildutė buvo kokių trejų ar ketverių, mano gyvenimas pradėjo lengvėti. Pamažu traukėsi įgimtos ligos, paprastėjo dienos rutina. O kai ji sulaukė penkerių, pamenu, atsisėdome lėktuve su vyru ir kalbamės, kad pagaliau nebus gėda žmonėms į akis pažiūrėti. Todėl šiandien atsiprašau visų, kas su mumis keliavo lėktuvu iki tų penkerių metų (juokiasi), o keliaudavome mes nemažai. Nestabdėme prieš tai buvusio gyvenimo ritmo, darbų.

– Mildai septyneri ir ji eina į pirmą klasę...

– O taip! Dabar tai žmogus su suaugusiojo smegenimis, o jos lūpomis kalba visos gyvenimo tiesos, kurias mes, suaugusieji, dažnai pamirštame. Kasdien dėkoju visatai už tai, kad ji yra. Manau, kad Milda atėjo mūsų paauklėti ir mums padėti.

– Ar teisybė, ką žmonės kalba: maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai?

– Teisybė. Turiu daug didelių vaikų ir vieną paauglį, kuriam rudenį bus šešiolika. Su juo dabar bendrauju tik OM būsenos. Laimei, žinau, kad po dvejų metų tai baigsis. Juk ir su vyresniais taip buvo.

– Gal pristatytumėte savo vyrą, vaikus?

– Vyras, Giedrius Mocevičius, turi savo verslą. Nelabai mėgsta būti viešumoje. Vyriausiai dukrai Gabrielei – 30. Po jos – Darius, Povilas, Domantas, Aistis ir galiausiai Milda. Kaip matote, pradėjau dukra ir baigiau dukra. Per vidurį – keturi berniukai. Ir dar turiu tris anūkėlius.

– Kaip reagavo vyresnieji vaikai, kai sužinojo, kad laukiatės Mildutės?

– Sūnūs – labai santūriai. O dukra, tiesą sakant, sureagavo įdomiai: „Tai jūs, mamule, vis dar TAI darote?“ (kvatojasi). Supratau, kad vaikams mes atrodome labai seni. Todėl natūralu, kad man buvo gėda važinėti su savo vaiko vežimėliu, kai jau turėčiau važinėti su anūko. Ši dilema, kaip jau sakiau, buvo pati didžiausia.

Rezultatas: vyresnėliai vaikai mamai papriekaištauja, kad su Mildute ji elgiasi atlaidžiau nei su jais, o ši atkerta: „Užtai jūs kokie geri užaugote!“ / J. Sėjūnaitės asmeninio archyvo, „Ąžuolaitytės Foto/Salionas“ nuotr.

– Prieš 30 metų susilaukėte pirmosios dukters Gabrielės. Dabar Mildutė. Dvi skirtingos kartos. Su kuria lengviau?

– Tiek privalumų, tiek trūkumų turi abi. Palyginti gali tada, kai vaikai užauga ir sukuria savo šeimas. Tik jie gali pasakyti, ar teisingas buvo mano auklėjimas. Juk tuo metu, kai dariau, įsivaizdavau, kad darau, ką galiu geriausio. Ir, aišku, kaip tą „geriausia“ supratau.

Vyresnėliai yra sakę, kad su jais buvau labai griežta, reikli. Mūsų šeimoje tada tikrai buvo daug taisyklių. Kitaip, manau, aš jų nebūčiau suvaldžiusi. Ir laiko diskutuoti, kas ką užgavo ir kodėl vienas šunį vedžioja dvi minutes, o kitas – tris su puse, aš neturėjau. Todėl buvau vadovė, absoliuti autoritarinio valdymo propaguotoja. Būdavo: „Pasakyta, ir darai!“

Kiekvienas mano vaikas pagal amžių ir sugebėjimus turėjo įvairių pareigų. Jie padarydavo didumą darbų, o aš tuos darbus tik paskirstydavau. Tarkim, kai Gabrielei buvo penkeri, ji jau prižiūrėdavo mažuosius broliukus, o aš tuo metu nuveikdavau būtinus darbus. Vyriausiajam sūnui buvo privalu sutvarkyti žaislus, viduriniajam – pasėdėti tyliai, kad neprižadintų jaunėlio.

Kai girdėdavau draugių vaikus skundžiantis, kad jie neturi ką veikti, net pyktis imdavo. Maniškiai nedrįsdavo apie tai net prasižioti: pareigų jie visada turėjo į valias.

– Vaikai, gimę kaip ir jūsų Mildutė, priskiriami alfa kartai. Ar tiesa, kad jiems nepavadovausi?

– Tikrai. Jei aniems, būdavo, pasakai ir daro, tai šitiems turi pateikti argumentuotų įrodymų, pagrįsti savo prašymus, motyvuoti. Be to, motyvavimo sistemas reikia dažnai keisti, nes tos pačios neveikia. Šitie vaikai labai gerai žino savo teises ir nori, kad suaugusieji jų nepažeistų.

Ko manyje, gimus Mildutei, atsirado daugiau? Gal kantrybės. Ir supratimo, kad ateis tas laikas (apie vaikų 20-uosius metus), kai su jais bus galima kalbėtis kaip su suaugusiais. Vyresnėliai man dažnai priekaištauja, kad su Mildute elgiuosi atlaidžiau nei su jais, o aš replikuoju: „Užtai jūs kokie geri užaugote!“ Nežinia, koks jaunimas užaus, kai auklėjimas laisvesnis. Jei Dievas duos ir ilgai gyvensiu, galėsiu palyginti abi „vadas“ (kvatojasi).

Šeima palaikė, suprato, bet aplinka – ne. Neapleido kaltės jausmas ir dėl savo vyresnių vaikų. Baiminausi, kad nebeliks papildomų rankų, kantrybės anūkams.

– Tarp Mildutės ir jūsų anūkų – trejų metų skirtumas. Kaip jaučiatės būdama ir mama, ir močiutė? Ar šie vaidmenys kartais susipina, o gal kaip tik stengiatės juos atskirti?

– Esu už tai, kad auklėti vaikus turi ne seneliai, o tėvai. Todėl anūkų neauklėju – tiesiog juos myliu. Vadinasi, ir leidžiu daugiau, ir nereaguoju į daug ką. Aišku, yra tam tikros ribos, bet tegul būna „blogi“ tėvai, o ne seneliai.

– Lepinate anūkėlius?

– Negaliu pasakyti, kad lepinu: tik į daug ką, ką jie daro, aš užsimerkiu. Galbūt dėl to Mildos santykis su jais yra labai aštrus. Paskutinį sykį labai rimtai man papriekaištavo: „Kodėl taip švelniai su jais kalbi? Negi manęs nemyli?“ Bandžiau aiškinti, kad ji neteisi ir kad labai ją myliu, bet mačiau, kad pavydas giliai įsišaknijęs. Todėl Milda, kai atvažiuoja anūkai, užsidaro savo kambaryje arba sėdi man ant kelių, rankomis apsivijusi kaklą, ir reikalauja absoliutaus dėmesio.

– Turbūt galima ją suprasti?

– Kai pas senelius atvažiuoja anūkai, jiems atrodo, kad viską galima imti ir naudoti. O Milda su Aisčiu juk turi savo teritorijas, daiktus... Taigi, anūkėliškų ir vaikiškų konfliktų pas mus kyla nemažai.

– Esate ne tik mama, močiutė, bet dar ir verslininkė. Minėjote, kad šiandien jums mieliausias apibūdinimas – sodininkė. Rengiate apželdinimo seminarus, patariate žmonėms, kaip jaukiai ir skoningai susitvarkyti aplinką, prižiūrėti augalus. Bet sodininkystė toli gražu ne pirmas jūsų verslas?

– Ir ne pirmi mokslai, kuriuos studijavau augindama vaikus. Su kiekvienu iš jų būdavo vis naujas persikvalifikavimo etapas. Visas savo veiklas derinau prie tuo metu esančios šeiminės padėties. Mano pirmasis išsilavinimas – pedagoginis, buvau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Bet paskui turėjau milijoną veiklų. Buvo ir mezgimo salonas-butikas, ir renginių organizavimas, nes po visų nėštumų labai norėjau išeiti į žmones, išsitaškyti. Su penktu vaiku iš sostinės išsikraustėme gyventi į Trakus. Tada užplūdo natūralizmo banga. Ūkiniame pastate pradėjau gaminti natūralią kosmetiką „Ambrozija“. Dabar – aplinkos apželdinimas.

J. Sėjūnaitės asmeninio archyvo, „Ąžuolaitytės Foto/Salionas“ nuotr.

– Ar už miesto išsikraustėte norėdami būti arčiau gamtos – kad vaikai galėtų kvėpuoti tyru oru?

– Ne visai. Kai užderėjo daugiau vaikų, atsirado šuo, ėmėme galvoti apie didesnį plotą, daugiau kambarių. Be to, mūsų su vyru darbai visą laiką buvo iš namų. Vilniuje didesnio namo su septyniais kambariais, kurių užtektų visiems, mes tiesiog neįpirkome.

– Kodėl sugalvojote tapti landšafto specialiste? Reikėjo pagražinti savo aplinką?

– Kovidas kaltas. Man ir vėl pavyko prisitaikyti prie situacijos. Paskui baigiau sodininkų mokslus. Žodžiu, kai kažkas gyvenime įvyksta, aš į tai pasižiūriu kaip į naują galimybę. Draugai spėja, kad šito namo Trakuose turbūt niekada neparduosim. Kodėl gi? – sakau jiems. Jei tik atsirastų dar koks nors vertas dėmesio iššūkis, drąsiai kelčiausi į kitą vietą, kuri, tikiu, diktuotų kitus sprendimus. Tikrai nebijau dar kartą keisti profesiją, persikvalifikuoti. Pokytis, mano galva, visada gerai. Tuomet esi tėkmėje: neužsistovi, nepradedi rūgti.

– Minėjote, kad paaugus vaikams pradėjote keliauti. Kelionių nepertraukė ir Mildutės gimimas...

– Su Mildos gimimu ir prasidėjo didesni keliavimai, nes iki tol varžė paskolos, darbai. Su aštuonių mėnesių Milda ir nardyti vykome, ir slidinėti. Visą Europą išmaišėme. Ir dabar stengiamės bent jau keturis penkis kartus per metus kažkur išvykti, nes kelionės – didysis mūsų šeimos tymbildingas. Tada nebelieka skubos, kompiuterių, telefonų ir galime ramiai vieni kitiems į akis pažiūrėti. Jei tik yra galimybė, visada keliaujame. Nesvarbu, kur – kad ir į mišką.

– Kokie dar pomėgiai vienija jūsų šeimą?

– Buvome pamiršę, bet sūnus pasiūlė susigrąžinti šią tradiciją – švęsti šeimos sekmadienį. Visi, kas galime, sekmadienį suvažiuojame į krūvą ir kažką veikiame.

– Yra sakančių, kad šiais laikais vaikus auginti labai brangu. Bet jūs juk užauginote šešis!

– Tėvai be reikalo mano, kad jei negali duoti harvardų ar prabangių būrelių, tai geriau išvis negimdyti. Mes patys susigalvojame per daug aukštų kartelių ir įsivaizduojame, kad jeigu ne taip, tai jau blogi tėvai. Nesutinku! Iš savo patirties žinau, kad gali vaikui siūlyti, kas geriausia, bet jei jis nenorės, tai jis to ir nedarys. O jei bus noras, motyvacija, teisingas auklėjimas – vaikas ne tik stipendiją gaus, bet dar ir tėvams padės.

Gyvenimas nenuspėjamas ir dažnai mūsų galvoje susikurti planai visiškai neveikia. Turiu ne vieną pavyzdį, kai tėvai be didelių finansų užaugino daug gyvenime pasiekusius vaikus. Juk pilna ir nemokamų būrelių, veiklų, kurias galima daryti be pinigų. Aš sakau: jei negali skristi į Tailandą, tuomet eik į pėsčiųjų žygį per Lietuvą.