Psichologė Miglė Motiejūnė atvirai įvardija, kokios priežastys lemia visuomenėje vykstančius sudėtingus pokyčius ir aiškina, kad šiuolaikinė karta, demonstruodama didelį dėmesį augintiniams, jokiu būdu negali būti kaltinama atsakomybės stoka. Ji svarsto, ar augintinis gali padėti tėvams įveikti tuščio lizdo sindromą, ir pataria, kaip išgyventi augintinio netektį.
– Migle, ar Jūs pati turite augintinį?
– Taip, turiu mišrūnę Milą. Ją prieš metus pasiėmiau iš prieglaudos.
– Pasikalbėkime apie pastaruoju metu vis ryškėjančią tendenciją, kai vietoj vaikų jaunos poros renkasi auginti šuniukus, kates. Kas lemia šį pokytį mūsų visuomenėje? Juk dabar gana įprasta matyti 30 metų amžiaus žmones, neturinčius vaikų, nors tokio amžiaus mūsų tėvai jau turėjo vieną ar kelias atžalas.
– Iš esmės nėra vienos priežasties, tačiau galiu pasakyti iš savo praktikos ir tyrimų, su kuriais teko susipažinti. Viena iš pagrindinių priežasčių yra visuomenės sąmoningėjimas ir autentiško savo gyvenimo paieškos. Žmonės keičia profesijas, darbo ir gyvenimo vietas, išsikrausto ir t. t. Tai, žinoma, turi įtakos ir šeimos planavimui. Vaikus renkamasi gimdyti ne todėl, kad toks šeimos modelis buvo būdingas mūsų tėvams, seneliams, kurie gana anksti pratęsdavo kartą, nes taip turi būti. Kaip sakiau, jauni žmonės šiandien kur kas labiau ieško savo autentiško gyvenimo būdo.
Dar viena labai svarbi priežastis – geopolitinė padėtis. Žmonės pasirenka neturėti vaikų dėl neapibrėžtos ir, sakyčiau, sunkėjančios situacijos šiame kontekste. Vadovaujamasi filosofine idėja, kad vaikas nekentėtų tokiame kartais gana žiauriame pasaulyje. Kita vertus, neturint vaikų daug paprasčiau galima kontroliuoti savo gyvenimą ištikus kokiai nors nelaimei.
Trečia priežastis – nevaisingumas, nes kas šešta pora Lietuvoje turi problemų norėdama susilaukti vaikų. Iš šalies gali atrodyti, kad dar viena pora pasirinko gyventi be vaikų ir laiko gyvūną namuose, tačiau už viso to gali slypėti sudėtingas klausimas ir noras susilaukti atžalų, bet tiesiog jie neturi tokios galimybės.
– Kartais iš vyresniosios kartos jaunoms bevaikėms poroms skrieja kritika, kad jie yra per daug pripratę prie patogumų, nenorintys vargti individualistai. Kiek ši kritika pagrįsta?
– Vyresnės kartos kaltinimai dabartinei kartai, kad ši nenori vargti, yra nuolatiniai (šypsosi). Tikrai negalima sakyti, kad jei žmogus vietoj vaiko pasirenka auginti gyvūną, jis yra lengvabūdis ar neatsakingas. Negalima daryti išvadų apie visus remiantis kokiu nors vienu pavyzdžiu.
– Teko skaityti užsienio žiniasklaidoje, kad kuo visuomenė turtingesnė, kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo dažniau renkamasi ne gimdyti vaikus, o laikyti augintinius. Tai tam tikra prasme iliustruoja Japonijos pavyzdys, nes šiemet šioje šalyje užregistruota daugiau augintinių nei vaikų. Ar tikrai ši tendencija ryškėja visame pasaulyje?
– Visuomenės turtingumas dažnai siejasi su išsilavinimu. Kuo jis didesnis, tuo žmonės sąmoningiau savo gyvenime priima sprendimus. Dabar 20–30 metų amžiaus poros, tikėtina, vaikų nuspręs susilaukti būdami 40–45 metų, nes sprendimas gausinti šeimą darosi vis vėlesnis. Statistika rodo, kad Centrinėje Europoje moterys gimdo vaikus sulaukusios maždaug 26–27 metų. Tai skiriasi nuo laiko, kai, pavyzdžiui, vaikų susilaukė mano tėvai.
– Jaunos poros, augindamos šunį, katę ar kitą naminį gyvūnėlį, kartais sako, kad augintinis – pirmas žingsnis prieš tampant tėvais, nes turi atsakingai rūpintis augintiniu: vesti pas veterinarą, kirpėją, rūpintis jo mityba ir pan. Ar tikrai augintinis yra geras apšilimas prieš planuojant šeimos pagausėjimą?
– Iš tiesų šia tema yra atlikta nemažai tyrimų, nes tiek vaiko, tiek gyvūno auginimas turi panašumų. Vaiko ir šuns reakcija į suaugusįjį būna iš tiesų panaši tam tikrais aspektais. Pavyzdžiui, nepažįstamoje aplinkoje palikus gyvūną, šis įsitempia, tampa nerimastingas, mažiau atsipalaidavęs. Taip pat elgiasi ir vaikai. Tai šeimininką skatina rūpintis augintiniu, jį globoti, nepalikti vieno. Taigi šeimininkas savo šuniui ne tik parūpina maisto, bet ir rodo emocinį palaikymą. Šuo savo ruožtu už globą šeimininką apdovanoja dėmesiu, prisirišimu.
Ar tai padeda žmonėms pasiruošti turėti vaikų, sunku atsakyti, bet kad tai turi panašumų su vaiko auginimu – neabejoju. Ne be reikalo anglų kalboje atsirado terminas „furry baby“ – išvertus į lietuvių kalbą tai būtų pūkuotas kūdikis.
– Pakalbėkime apie tuščio lizdo sindromą, kai vaikai palieka savo namus ir tėvai lieka vieni. Dažnai jiems pasidaro liūdna, jie ilgisi vaikų, o šie dažnai savo tėvams pataria įsigyti šunį ar katę ir dėmesį skirti naujam šeimos nariui. Ar augintinis gali padėti tėvams, kurie išgyvena, kai vaikai palieka namus?
– Žinoma. Gyvūno turėjimas siejamas su psichologine gerove. Tai sumažina vienišumo jausmą ir bendrą streso pojūtį gyvenime. Kita vertus, tenka konsultuoti žmones, netekusius gyvūno, kurį įsigijo siekdami sumažinti stresą vaikams palikus namus. Gyvūno gyvenimo trukmė daug trumpesnė nei žmogaus, todėl, jo netekus, tenka išgyventi ne tik jo netektį, bet ir užgniaužtą tuščio lizdo pojūtį. Dėl to kiekvienu atveju reikia labai individualiai priimti sprendimą dėl gyvūno auginimo.
– Kaip dažnai tenka konsultuoti žmones, kurie į jus kreipiasi dėl gyvūno netekties? Ar nepasitaiko atvejų, kai jie gedėdami šiek tiek save kaltina dėl savo jausmų ar jaučiasi nepatogiai prieš kitus, nes šie gali nesuprasti patiriamų išgyvenimų?
– Kartais žmonės iš tiesų save kaltina, kad nesugeba darbe pasakyti, kaip jaučiasi gedėdami iškeliavusio augintinio. Pasitaiko, kai po netekties kamuoja nemiga. Kai kam keturkojo mirtis yra tokia pat netektis kaip ir netekus artimojo, bet pasakyti kitiems yra labai sudėtinga, nes bijo likti nesuprasti, nesulaukti atjautos. Ne paslaptis, kad daliai visuomenės gyvūnas yra tarsi daiktas, kuris turi atlikti savo funkciją: šuo – tarsi signalizacija prie būdos, katė turi gaudyti peles ir pan.
Negalima sakyti, kad jei žmogus vietoj vaiko pasirenka auginti gyvūną, jis yra lengvabūdis ar neatsakingas. Negalima daryti išvadų apie visus remiantis kokiu nors vienu pavyzdžiu.
– Kolumbijos parlamentas šiemet svarstė idėją darbuotojui, jo augintiniui nugaišus, leisti pasiimti apmokamą gedulo dieną. Kaip manote, ar Lietuvoje tokia idėja pasiteisintų?
– Manau, kad taip. Reikėtų laisvos dienos tiesiog tam, kad suteiktume sau pirmąją psichologinę pagalbą. Aišku, kai kuriose įmonėse jau yra tvarka, kad galima pasiimti laisvadienį, jei darbuotojui reikia apsilankyti pas gydytoją ir pan. Taigi, einame link to, tačiau dar pačioje visuomenėje trūksta dėmesio šiai temai.
– Ką patariate savo pacientams, kurie sunkiai išgyvena keturkojo netektį? Ką jiems daryti, kad sumažintų širdgėlą? Kartais žmonės sako, kad jie turėtų į namus įsileisti kitą augintinį ir tai padės prasiblaškyti ir užsimiršti.
– Labai nerekomenduoju iškart ieškoti kito augintinio. Dar labiau nepatariu ieškoti taip pat atrodančio gyvūno. Labai tikėtina, kad taip pat atrodantis keturkojis bus visai kitokio charakterio. Taigi, gali tekti nusivilti, o gedulas vis tiek neapleis.
Patarimai, galintys pagelbėti netektį jaučiantiems žmonėms, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai elementarūs ar keistoki. Pavyzdžiui, patariama eiti miegoti su pūsle, pripildyta karšto vandens, įvyniota į pūkuotą rankšluostį. Tai atkartoja pojūtį, kad miegame kartu su gyvūnu.
Nereikėtų skubėti išmesti augintinio daiktų: dubenėlių, pavadėlių, petnešų ir kt. Reikėtų jų atsisakyti iš lėto, nuosaikiai. Pradžioje reikėtų tiesiog sudėti daiktus į dėžę, o paskui jau galima ir išvežti iš namų.
Jeigu žmogus augino šunį, jis turėtų išlaikyti išėjimo į lauką rutiną. Galima eiti ir vienam pasivaikščioti arba pasikviesti kitą žmogų eiti kartu. Rekomenduojama kartoti rutiną, pagal kurią gyvenote, kai turėjote šunį, tol, kol praeis pirmasis netekties šokas.
– Kada vis dėlto rekomenduotumėte jau dairytis naujo augintinio? Kiek laiko turi praeiti, kad būtume pasiruošę atverti namų duris naujam pūkuotam šeimos nariui?
– Tai labai individualus dalykas. Tačiau galiu pasidaynti asmenine patirtimi. Savo pasirengimą gyvūną atsivesti į šeimą testuodavau prieglaudose. Vedžiodama šunis bandžiau suprasti, ar aš jau pasirengusi dar kartą į savo gyvenimą priimti naują šeimos narį. Ne mažiau svarbu suvokti, ar jau būsime pasiruošę ir tam, kad vėl kažkada teks patirti netektį.
– Ne taip retai žmonės savo šunis, kates sužmogina. Vadina save jų tėveliais, jei gyvūnėlis suserga, sako: „mes sergame“ ir pan. Ar toks sužmoginimas nepaskatina perdėto prisirišimo prie gyvūno? Galbūt išvis nėra jokio perdėto ryšio ir meilus bendravimas toli gražu nereiškia perlenktos lazdos?
– Viskas yra gerai, kol nepažeidžiami gyvūno poreikiai. Kartais labai stipriai prisirišant ir gyvūną sužmoginant tarsi bandoma paneigti faktą, kad tai gyvūnas. Dėl to atsiranda drabužiai ir aksesuarai, kurie gyvūnams iš esmės nereikalingi. Tam tikri estetiniai priedai trukdo šuniui ar katei vaikščioti, judėti, bet žmogui jie atrodo gražiai. Tas pats ir dėl tam tikrų užkandžių, kurie skirti žmonėms, bet ne augintiniams. Perdėtai sužmoginant, kyla rizika pažeisti gyvūno gerovę. Tačiau, jei esame prisirišę prie gyvūno, tikrai nieko blogo. Mes tiesiog mėgaujamės draugyste ir ryšiu.
Bevaikė partnerystė populiarėja
* „Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje stiprėja individualistinė kultūra ir populiarėja bevaikės partnerystės modelis“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorė Audronė Telešienė. Apklausų duomenys rodo, kad per dešimtmetį Lietuvoje beveik padvigubėjo manančių, kad vaikų turėjimas pernelyg riboja tėvų laisvę.
* KTU mokslininkė Eimantė Zolubienė pastebi, kad mes stebime tendenciją, kai vis daugiau lietuvių idealios šeimos sampratą sieja su mažesniu vaikų skaičiumi – vienu ar dviem. Tai atitinka ir mažėjančius gimstamumo rodiklius Lietuvoje. Kaip pozityvi atsvara – padaugėjo manančių, kad trys yra idealus vaikų skaičius, tačiau gimdančių trečią vaiką Lietuvoje nedaug.
Naujausi komentarai