Po rojaus sodų nuotaiką paveiksluose skleidžiančio Vytauto Kasiulio darbų parodos Vilniuje aktualesnis, nei iki šiol, tapo klausimas: ar emigracijoje kūrusio menininko darbai visam laikui sugrįš į Lietuvą?

Vienas garsiausių dailininkų
Galutinio atsakymo į šį klausimą kol kas nėra. Aišku viena: jei V.Kasiulio kūryba sugrįš į dailininko gimtinę, tai tikrai ne į Kauną, kuriame jis gyveno iki emigracijos 1944 m. Vertinant V.Kasiulio kūrybos susigrąžinimo svarbą, žodines ietis sukryžiavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.
V.Kasiulis - vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, pasiekusių pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje. Jo darbų yra įsigiję Paryžiaus, Niujorko moderniojo meno muziejai, įvairių pasaulio šalių dailės galerijos ir privatūs kolekcininkai. Nemažai V.Kasiulio tapybos darbų ir pastelių yra privačiose kolekcijose Izraelyje. Lietuvoje anksčiau V.Kasiulis linksniuotas retai - mūsų visuomenei Prancūzijoje gyvenusio ir kūrusio dailininko darbai buvo nepasiekiami. Didžiąją Vilniuje veikusios parodos ekspozicijos dalį sudarė Paryžiuje gyvenančios dailininko našlės Bronės Kasiulienės paskolinti darbai.
Prieš penkerius metus Kaunas turėjo galimybę perimti V.Kasiulio kolekciją. O.Daugeliui tuomet perduota žinia iš dailininko našlės: turite progą įsigyti kolekciją. Tačiau muziejininkai nepajudino nė piršto. "B.Kasiulienė visą laiką sakė, kad ji už dyką vyro kūrinių Lietuvai neatiduos", - teisinosi O.Daugelis.

Dovanoja su sąlyga
Ilgus metus Lietuvoje mažai kas domėjosi dailininko kūryba. Dėl to B.Kasiulienė jautėsi įskaudinta. "Kai prieš dvejus metus su ja kalbėjau apie kolekcijos perdavimą Lietuvai, ji atkirto, kad niekam V.Kasiulis nesvarbus. O jei kam reikia, tegul perka. Tačiau tada niekas net pirkti neprašė, - pastebėjo B.Kasiulienės dukterėčia kaunietė Elvyra Valiukaitė. - B.Kasiulienė galvojo taip: kodėl ji per prievartą turi siūlyti vyro darbus? Gal ir gerai, kad pasibrangino. Nes dovanojamas daiktas Lietuvoje nevertinamas."
Netrukus imtasi rengti pagal "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" programą vykusią parodą. Ją atidarius, dailininko našlė pakeitė nuomonę. "Sutinku kolekciją dovanoti Lietuvai. Muziejų fondams Vytauto darbus galiu palikti ir Paryžiuje. Todėl Lietuvai dovanoju su sąlyga, kad bus įsteigtas V.Kasiulio muziejus, jame veiks nuolatinė Vytauto darbų ekspozicija", - telefonu "Kauno dienai" sakė iš Paryžiaus beveik nekeliaujanti 92-ejų moteris. Ji prisipažino gavusi Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus R.Budrio žodinį pažadą, kad viskas taip ir įvyks. "Bet viską reikia įforminti dokumentais..." - sakė B.Kasiulienė.
Lietuvai greičiausiai bus padovanota beveik pusantro tūkstančio B.Kasiulienei paveldėjimo teise priklausančių dailininko darbų, taip pat Kasiulių sukaupta antikvarinių vertybių kolekcija. "Dabar mano didžiausias darbas - sutvarkyti vyro kūrybos archyvą, patikslinti darbų aprašus, - prisipažino dailininko našlė. - Kol šis darbas neatliktas ir nesutvarkyti kolekcijos dovanojimo dokumentai, tol iš Paryžiaus niekur nevažiuosiu." Moteris užsiminė svarstanti apie persikraustymą gyventi į Lietuvą. Kur kraustytųsi - į Vilnių ar Kauną - ji sakė negalvojusi. Kaip ir nesusimąsčiusi, kad vyro darbai galbūt turėtų keliauti į Kauną. "Vilniečiai buvo atvažiavę, tarėmės, tai į Vilnių darbai ir keliaus, jei viską tinkamai sutvarkysime", - tvirtino B.Kasiulienė.
Šviesaus atminimo savo vyrą ji prisimena kaip kuklų ir nepraktišką žmogų, visą savo laiką skyrusį menui. Todėl šeima, buitimi, personalinės galerijos reikalais ir paveikslų pardavimu rūpinosi ponia Bronė. "Nebuvo labai lengva", - lakoniškai sako ji.
"Mūsų diplomatinio korpuso ir muziejininkų pastangos nukreiptos į tai, kad kolekcijos perdavimas būtų įformintas teisiškai. Tikiuosi, kad artimiausiu metu tai ir įvyks. Turėtume gražią europinio lygio V.Kasiulio kolekciją ir ją nuolatinėje ekspozicijoje rodytume visuomenei", - planavo R.Budrys.
"B.Kasiulienė - garbingo amžiaus moteris. Dabar iš Lietuvos pusės reikia konkrečių žingsnių. Neužtenka vien R.Budrio pasakymo, kad muziejus bus. Turi būti Vyriausybės, bent jau Kultūros ministerijos sprendimas šiuo klausimu. Lietuva negali delsti. Jei viskas liks tik kalbomis, niekas nebus daroma muziejui steigti, tai dar neaišku, kuo viskas baigsis", - pastebėjo su dailininko našle besibičiuliaujantis žurnalistas Valdas Papievis. Jis pabrėžė, kad V.Kasiulis vertinamas visame pasaulyje, tačiau mums, lietuviams, tai yra vienas didžiausių tautos menininkų.

Kur eksponuos, nežino
Kol kas neaišku, kur, parvežta į Lietuvą, V.Kasiulio kolekcija būtų saugoma ir eksponuojama. "Tai spręs dailininko našlė. Manau, tai bus mūsų muziejus. Ar tai bus Radvilų rūmų dalis, ar kitas pastatas, spręsim tada, kai žinosime tiksliai, kiek kūrinių sugrįžta ir kiek tam reikia erdvės", - svarstė R.Budrys. Užsiminus, kad V.Kasiulio kolekcija galbūt turėtų sugrįžti į Kauną, kuriame dailininkas gyveno, muziejaus vadovas atsakė: "O kodėl Kauno patriotai patys nesurengė parodos? Čia, įskaičiuojant privačias kolekcijas, yra ne tiek mažai V.Kasiulio - taigi, buvo visos galimybės pasireikšti galerininkams, muziejininkams. Kai viskas surengta, tai visi nori, bet padaryti, kad tai įvyktų, nebūtinai visi skuba." Muziejininko žodžiais, siekiama, kad dailininko darbai nukeliautų į V.Kasiulio muziejų ar galeriją. "Jokio skirtumo, kur bus ta galerija - Kaune, Vilniuje ar Simne, kur dailininkas gimė", - anot R.Budrio, svarbiausia, kad kolekcija būtų prieinama ir lankoma žmonių.
Pasiteiravus, kokį nuostolį patirs Kaunas, jei menininko darbai miesto nepasieks, O.Daugelis atkirto: "Nereikia grobti ir viską vežti. Reikia žiūrėti kokybės, rinktis atskirus darbus. Palikimas yra gerai, bet mes negalime visko imti urmu. Nebetelpa darbai. Anglai jau seniai yra pasakę: muziejus turi apskaičiuoti, kiek kainuos darbus laikyti, saugoti, ar bus pakankamai vietos juos eksponuoti."
O.Daugelis užsiminė, kad muziejaus turimų keleto darbų pakanka Kaunui ir kritikavo vėlesnę dailininko kūrybą: "Mes turime labai gerus ankstyvuosius V.Kasiulio darbus. Prieš emigraciją tai buvo daug žadantis, kontroversiškas dailininkas. Jo pradžia buvo labai įdomi, o paskui jis pasidarė labai dekoratyvinis. Tas pataikavimas užsakovų skoniui... Dėl to jis buvo populiarus tarp amerikiečių, švedų."
Tuo tarpu R.Budrys neabejojo V.Kasiulio darbų verte. "Tarptautinėje meninėje erdvėje V.Kasiulis yra gerai žinoma asmenybė, turbūt labiausiai pripažintas XX a. vidurio lietuvių dailininkas", - sakė jis ir ragino kauniečius iš anksto neklasifikuoti kūrinių į gerus, prastesnius ir geriausius. "Juo labiau kad nustatyti, kuris darbas už kurį geresnis, yra ne vieno menotyrininko reikalas. Reikėtų stengtis perimti visų mūsų išeivijos dailininkų kūrybinį palikimą, o kaip ir kur jį rodyti galimybės yra begalinės", - tvirtino muziejaus vadovas.
Į O.Daugelio abejones, ar Lietuvos dailės muziejus ras vietos didžiulei dailininko darbų kolekcijai, jis atkirto: "Nėra tokių muziejų, kurie ekspozicijose sutalpintų visus saugomus darbus. Rezervą reikia turėti didelį, kad būtų galima rengti parodas, vieniems kūriniams leisti pailsėti eksponuojant kitus. Kuo mes daugiau valstybinėse saugyklose turėsime meno vertybių, tuo būsime turtingesni." R.Budrys priminė, kad Luvras ekspozicijose rodo tik 6-8 proc., Ermitažas - tik 4-5 proc. to, kas šiuose muziejuose saugojama. Anot jo, pasaulio muziejai turi didžiulius meno vertybių rinkinius, naudojamus ne tik parodoms, bet ir mokslui.

Už paveikslą - butas
Nors sakoma, kad V.Kasiulio kūryba atstovauja Paryžiaus dailės mokyklai, jo darbuose yra lietuviškai žydiškos tematikos. "Dailininkas kilęs iš Simno, prieškariu - labai žydiško miestelio. Tipiškas žydiškas veidas patiko V.Kasiuliui, ir jis dažnai jį piešė", - taip žydiškos tematikos, mėlynos spalvos gausą jo darbuose aiškina E.Valiukaitė.
Kasiuliams emigravus, Kaune liko apie šimtą V.Kasiulio darbų, kurie visi karo metais dingo. Būta kalbų, kad prieš gerą dešimtmetį kolekcininkams pardavusi V.Kasiulio paveikslą viena kaunietė nusipirko butą. Anot O.Daugelio, dabar V.Kasiulio darbai Lietuvoje nebėra retenybė, mat jo drobės, pastelės sugrįžta į Lietuvą su parsikraustančiais išeiviais, kai kuriuos darbus iš dailininko kolekcijos parduoda B.Kasiulienė. Dėl to vis daugiau produktyvaus menininko darbų atsiranda meno rinkoje.
"Jei Kaziui Varneliui davė atskirą pastatą ir yra jo muziejus Lietuvoje, tai ir V.Kasiulis nusipelno muziejaus", - įsitikinusi E.Valiukaitė. Artimiausia B.Kasiulienės giminaitė Lietuvoje dailininko našlę ne kartą lankė Paryžiuje. "Jau dveji metai jos neaplankiau, bet mes vis susiskambiname telefonu. Tiesa, nenoriu jos trukdyti dažnai", - prisipažino giminaitė.
Paryžiuje gyvena ir Kasiulių sūnus inžinieriaus išsilavinimą turintis Vytautas Kasiulis jaunesnysis. Ne vienas pašnekovų užsiminė - jei dailininko kolekcija atitektų sūnui, ji vargiai pasiektų Lietuvą.

Jolanta Balčiūnienė,
Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje:
Ambasada daro tai, ką gali daryti, - aplankome ponią B.Kasiulienę, jei reikia, padedame. Bandome įtikinti, kokią reikšmę Lietuvai turi V.Kasiulio darbai. Bet dovanoti kolekciją ar ne yra privataus žmogaus sprendimas. Ir čia labai daug kas priklauso nuo ponios B.Kasiulienės, kuri yra darbų paveldėtoja. Žodinis pažadas, kad kolekcija bus dovanota Lietuvai, yra - ponia parašė laišką, mes visi jį perskaitėme atidarant parodą Vilniuje. Bet aš negaliu kalbėti apie eigą, kuri nuo manęs labai mažai priklauso.

Skatins turizmą menu?
LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo skatinti turizmą išnaudojant garsiausių lietuvių menininkų ekspozicijas. "Lietuva turtinga pasaulinio garso menininkų. Pasiūlydami pasauliui savotišką "Meno piligrimų kelią", į kurį būtų įtrauktos garsiausių lietuvių menininkų: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Kasiulio, Kazimiero Žuromskio, Kazio Varnelio ir Antano Mončio ekspozicijos, galėtume tapti dar patrauklesne turizmui šalimi. Tuo turėtų pasirūpinti turizmo plėtrą skatinančios Kultūros ir Ūkio ministerijos", - aplankiusi tarptautinę dailės parodą "Vytauto Kasiulio rojaus sodai" sakė D.Grybauskaitė.

Iš V.Kasiulio biografijos:
1918 m. gimė Simne.
1937-1941 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, 1941-1944 m. joje dėstė.
1944 m. emigravo į Vokietiją. 1946-1948 m. gyveno Freiburge, dėstė Dailės ir amatų mokykloje. Nuo 1948 m. gyveno Paryžiuje.
1941 m. jo diplominis darbas buvo pripažintas geriausiu per visą mokyklos istoriją (šis paveikslas puošia Kauno muzikinio teatro fojė). Tais pačiais metais tapo Meno mokyklos dėstytoju.
1943 m. Kauno valstybiniame meno muziejuje surengė pirmąją parodą, eksponavo apie 100 darbų.
1949 m. surengė pirmąją personalinę parodą Paryžiuje.
1995 m. mirė, palaidotas Paryžiaus de Pantin kapinėse.
Sukūrė piešinių, pastelių, akvarelių, litografijų. Tapė figūrinių kompozicijas, portretus, lyrinius peizažus, natiurmortus. Ankstyvieji kūriniai - realistiniai, psichologiški, tamsoko kolorito. Vėlesni - modernistiniai, jiems būdinga lyrizmas, dekoratyvumas, šviesių sodrių spalvų koloritas, improvizacija. Kurdamas karnavalo efektą dažnai vaizdavo abstrahuotas muzikantų, cirko artistų, šventųjų figūras. Surengė individualių parodų Freiburge, Paryžiuje, Berlyne, Londone, Kopenhagoje, Stokholme, Čikagoje, Niujorke ir kt. Anot prancūzų menotyrininko Jeano Chabanono, pasaulis, kurį savo drobėse kuria V.Kasiulis, yra švelnus ir nostalgiškas, jame visi žmonės - poetai, visi daiktai - papuošalai ir visi sodai yra rojaus sodai.
Produktyvus dailininkas paliko apie 1,5 tūkst. aliejumi tapytų paveikslų, 950 pastelių, 200 guašų, apie 50 litografijų.
1950 m. datuojama pastelė "Lenktynės" prieš metus "Meno rinkos agentūros" surengtame aukcione parduota už 12 tūkst. litų. Tos pačios agentūros surengtame aukcione Kaune drobė "Smuikininkas", kurios pradinė kaina siekė beveik 10 tūkst. litų, liko neparduota.

Iš B.Kasiulienės pasakojimų apie V.Kasiulio kūrimąsi Paryžiuje (cituojamos laiškų, rašytų iš Paryžiaus į Freiburgą 1948-1949 m., ištraukos):
Du ar tris mėnesius (V.Kasiulis - aut. past.) gatvėj gyveno. Jo klasės draugas, kuris dirbo televizijos ir radijo aparatų krautuvės naktiniu sargu, emigravo į Kanadą ir Vytautui užleido savo vietą. Naktimis jis būdavo toj krautuvėj, galėjo piešti, o iš ryto - vėl gatvėn.
"Padariau parodą, dalyvauju parodose ir konkurse ir visur reikia pinigų. (...) Badaudamas viską padariau. Du mėnesius visai be kambario gatvėje gyvenau ir tik duoną su vandeniu valgiau. Pas pažįstamus duonos prašydavau. (...)"
Bet kad ir kaip buvo, Vytautas labai džiaugėsi, kad yra Paryžiuje, Paryžius jam buvo viskas.
"(...) Nueini į muziejų ir matai - Van Goghas, Manet, Rembrandtas, ir visi tikri, visi originalai. O svarbiausia jie čia pat kabo ir visada, kada nori, gali juos matyti."
(...) Vytautas daug dirbo, ir pripažinimas atėjo labai greitai, man su vaiku dar gyvenant Vokietijoje. Vieną dieną jis sužinojo, kad amerikiečių galerija "Hallmark" Paryžiuje rengia tarptautinį kalėdinį konkursą. Paveikslus sunešė šeši tūkstančiai dailininkų. Vytautas neturėjo drobės, tai ant pagalvės, kurią jam davė ponia Greimienė, užvalkalo nupaišė "Bėgimą į Egiptą". Ir nunešė amerikiečiams pagal skelbimą. "Le Figaro" įdėjo visą sąrašą atrinktų dailininkų - iš šešių tūkstančių buvo atsijota du šimtai. Kasiulis nustebo pamatęs ir savo pavardę. (...) Su ta paroda Vytautas įėjo į Paryžiaus meno pasaulį. Iš dviejų šimtų dailininkų dar sykį atrinkę penkiasdešimt du, tarp jų ir Kasiulį, paveikslus vežiojo po įvairias šalis, darė parodas Argentinoje, Amerikoje... Ta paroda apkeliavo pasaulį. Argentinoje Vytautas turėjo tetą, ji jam parašė: pasidarei dailininkas kaip reikiant, jei tavo paveikslai buvo išstatyti Argentinoj.
(...) Į pirmą Kasiulio parodą Paryžiuj atėjo viena turtinga žydų kilmės prancūzė (...). Pamačiusi Kasiulio parodą, "madame" Ford papasakojo apie jį garsiam Paryžiaus galerininkui Stiebeliui. Šis atėjo pasižiūrėti, nupirko iš Kasiulio trisdešimt paveikslų ir savo galerijoj surengė pirmą tikrai didelę Kasiulio parodą Paryžiuje.
(...) Iš pradžių nelengva buvo. (...) Nueini į turgų, o ten, vos tik vaisiai ar daržovės apgenda, viską išmeta. Tai prisirenki, ko nori. Krautuvės išmesdavo ir dešras, ir kitokias prekes. Pieno, būdavo, parsinešu dešimt litrų, pasidarau sūrį. Lietuvišką.
Net kai sunkiausia buvo, mudu su Vytautu apie sunkumus nekalbėjom, džiaugėmės, kad esam Paryžiuj, ir viskas. Jeigu jau būtume nebeišgyvenę, būtume galėję važiuot Argentinon, kur abu turėjom giminių. Bet mums patiko Paryžiaus atmosfera - turi savo kambarį, gyveni, kaip nori, darai, ką nori, niekas nesikiša. Nebebijojom kaip Lietuvoj, kad naktį ateis (...) ir išveš. (...)
Mes turėjom dvi galerijas: 1960 metais įsigijom "Galerie des Beux-Arts", o 1964-aisiais susiradom "Galerie Royale".
Kasiulis labai daug dirbo, kartais ir naktimis. Stiebelis jam kasmet parodas rengdavo, taigi paveikslų reikėjo turėti. Ir savo galerijose jų parduodavom. Jis dalyvaudavo "Grand Palais" Nepriklausomų menininkų salonuose, ten iškabindavo didelius darbus. Jį kviesdavo ir į kitas svarbias parodas. Matisse'ui skirtame konkurse jis pateko tarp šimto geriausių dailininkų, kurių paveikslai buvo iškabinti "Galliera" muziejuje 1955 metais.
Užsienyje Kasiulis irgi turėjo daug parodų. Pamenu, vienas amerikietis nupirko visus paveikslus, kiek aš jų tada turėjau "Galery des Beaux-Arts", ir padarė parodą Niujorke, Dalessio galerijoj. (...)
Kasiulis niekada nevaidino dailininko, nebuvo bohemiškas. Visada su kaklaraiščiu, su kostiumu. Švarus, gražiai apsirengęs. Nemėgo turėti reikalų su žmonėmis, kurie daug reikalauja ir nieko nesupranta. Jau geriau su klošarais - kartais pas juos nueidavo. Čia, skverelyje prie mūsų, buvo jų stovykla. Pasikalbėdavo, duodavo išgert. Ir pats su jais išgerdavo tiesiai iš butelio. Kartą klošarai išėjo šiukšlių dėžėse maisto ieškot, o Vytautui paliko globot vieną lenkę, irgi klošarę. Grįžusi iš galerijos, nuėjau Vytautą kviesti vakarienės. Žiūriu, jis renka lapus ir jai rodo - kokios gražios spalvos.

Atsiminimus užrašė Valdas Papievis