Prieš kelis dešimtmečius Kauno Laisvės alėjoje stūksantis Centrinis paštas buvo viena svarbiausių vietų miesto centre. Čia praeiviai, kilstelėję galvas viršun, sužinodavo laiką, o įsimylėjėliai – skirdavo pasimatymus.

„Šiandien tai visiškai nebeaktualu, nes kiekvienas turi mobiliuosius telefonus, kuriuose galima pasižiūrėti ir valandų skaičių, ir susitarti dėl susitikimo. Tačiau Centrinis paštas alėjoje savo svarbą prarado ne tik šiuo aspektu. Apskritai laiško reikšmė dėl sparčiai besiplėtojančių naujųjų komunikacijų dabar yra sumenkėjusi: jų siunčiama vis mažiau bei vis oficialesnių. Galiausiai dėl pastarosios priežasties ir pats pagrindinėje Kauno centro gatvėje stūksantis pastatas pasidarė gerokai per didelis šiems laikams“, - kalbėjo 28-erius metus Kauno centriniame pašte dirbanti laiškininkė Pranciška Abromavičiūtė.

Niūrios prognozės

Pašto darbuotoja apmaudo dėl šiuo metu stipriai sumažėjusio asmeninių laiškų siunčiamumo neslėpė. „Jeigu pas mane patenka vokas, ant kurio adresas yra užrašytas ranka, visuomet jį „apvartalioju“, apžiūriu. Kad ir kaip bebūtų, tai jau tampa retenybe. Pasitaiko, kad tokio kelias dienas iš eilės netenka gauti. Dabar dažniausiai adresatai bei adresantai ant vokų rašomi būtent kompiuteriu, o tokia korespondencija paprastai būna oficiali“, - savo pastebėjimais dalinosi P.Abromavičiūtė bei pridūrė, kad šiandieninė pašto apimtis apskritai yra visai kitokia. Dabar tai veikiau panašėja ne į klestinčią, o pražūtin beveik nugrimzdusią, nykstančią pramonę.

„Gali būti, jog visai netrukus nebeliks pašto paslaugų, tokių, kokias mes esame pratę žinoti. Tai išnyks, kaip išnyko ir telegrafas. Nebėra pastaruoju būdu siųstų pranešimų ar sveikinimų švenčių proga, kuriuos buvo skubama perduoti net ir naktimis. Tačiau šis pasikeitimas priimtas labai natūraliai ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių“, - spėliojimais dalinosi laiškininkė.

Taip pat sparčiai retėja ir pašto ženklų klijavimas, nes dabar vis dažniau naudojami specialūs antspaudai. „Šis pasikeitimas – laiško agonija. Tokią korespondenciją aš matau kaip praktiškai mirusią, bedvasę. Kad ir kaip bebūtų, po dešimties ar penkiolikos metų pašto ženklų tikrai nebeliks“, - tikino P.Abromavičiūtė.

Populiariausi – atvirlaiškiai

Dažniau ranka rašytų laiškų atkeliauja iš užsienio. Be to, paprastai matosi, kad rašyta būtent vyresnio amžiaus žmonių. Tai išduoda tiek raštas, tiek ir pats vokas: lieka net stuktelėjimo kumščiu įspaudai, reiškiantys nebylų palinkėjimą, kad siunčiamasis nepaklystų.

Gausa šiandieną gali pasigirti tik iš užsienio atkeliaujantys atvirlaiškiai. Anot laiškininkės, dabar nusipirkti atvirutę svečioje šalyje bei parsiųsti ją namo tapo tiesiog madinga. Nors tekstai ant pastarųjų praktiškai visada būna rašyti ranka, tačiau 58-erių moteriai tai vis tiek neprilygsta laiškams su išlietais, aprašytais gyvenimais.

Dovanoja džiaugsmą

Pasidomėjus, kokį svarbiausią gyvenime laišką paštininkei teko pristatyti, ji atsakė ilgai nedelsusi. „Buvau ką tik pradėjusi dirbti pašte, kai į mano rankas papuolė vokas, atkeliavęs net iš Amerikos. O tuo metu tai atrodė itin neįprastai. Nuėjau nurodytuoju adresu, tačiau paaiškėjo, jog adresato čia nebuvo įmanoma rasti. Tuomet peržiūrėjau įvairius gyventojų registracijos sąrašus, bet reikiamos informacijos apie realią gavėjo gyvenamąją vietą vis tiek neradau. Tokiais atvejais, dėl netikslaus adreso, laiškas privalo būti išsiunčiamas atgal adresantui.

Nors buvo išties baisu, tačiau aš vis tiek su savimi nešiojausi šį voką bei visaip tikėjausi, jog pavyks rasti jo gavėją. Praėjus kelioms savaitėms tuo pačiu vardu ir pavarde atėjo kitas visiškai su pastaruoju nesusijęs laiškas, tačiau – jau kitu adresu.  Net drebanti nunešiau laiškus vildamasi, jog jie abu adresuoti tam pačiam asmeniui. Galiausiai paaiškėjo, jog tai tiesa. Pasirodo, Kaune gyvenusiam lietuviui laišką siuntė jo sesuo iš Amerikos, su kuria keliai išsiskyrė tarpukario metais. Iki šiol džiaugiuosi, kad neskubėjau laiško išsiųsti atgal adresantui, ir padėjau susitikti negailestingo likimo išskirtiems žmonėms. Buvo baisu jį tiek ilgai laikyti, tačiau verta išties buvo“, - su šypsena veide prisiminė P.Abromavičiūtė.

Gražiausias Europoje

Svarbu paminėti ir tai, kad pats Centrinis Kauno paštas Laisvės alėjoje iškilo tarpukario metais. Pastato architektūra atspindi to meto tendencijas, nes aštrių briaunų suapvalinimas tuo laikmečiu rodėsi itin modernus. Pasak laikinojoje sostinėje dirbančios gidės Aldonos Kučinskaitės, 1936 metais šis paštas buvo pripažintas gražiausiu visoje Europoje.

Anot P.Abromavičiūtės, pats Kauno centrinis paštas per savo gyvavimo istoriją matė ir šilto, ir šalto. Ji su šypsena prisimena anksčiau šiame pastate vykdavusias puotas, švenčiamas šventes, puošniai vilkėjusius žmones. Tačiau pasisukus kalbai apie sunkmetį, pašto darbuotojos veidas kiek surimtėja.

Pasirodo, vos įžengus į nepriklausomybę laiško atgabenimas buvo gerokai komplikuotas. Dėl saugumo sumetimų korespondencijos niekas negalėjo vežti tiesiogiai pagrindiniais, pavyzdžiui Vilnius – Kaunas, keliais, todėl ji keliaudavo per kaimus ir miestelius. „Atsimenu kaip ateidavome į darbą šeštą valandą ryto, o neretai ir vienuoliktą paštas vis dar būdavo neatvežtas“, - prisiminimais dalinosi laiškininkė.