Lietuva šiuo metu aktyviai sprendžia Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimus. Laukiama finansinio sprendimo iš Europos Komisijos – kiek lėšų bus skirta nebeveikiančios IAE uždarymo darbams pabaigti.

Kaip rašė delfi.lt, ,,anot ministro pirmininko tarnybos kanclerio Deivido Matulionio, Lietuva nori gauti bent 2,66 mlrd. Lt (770 mln. eurų), EK kol kas pasiruošusi siūlyti 1,73 mlrd. Lt (500 mln. eurų) visoms trims šalims: Lietuvai, Slovakijai ir Bulgarijai”. Neaišku, kokią lėšų dalį iš 1,73 mlrd. Lt ,,katilo” gautų kiekviena valstybė atskirai, tačiau pasiūlymas kelis kartus mažesnis negu mums norėtųsi. Galutinis sprendimas dar nėra priimtas.

Visuomenė pasiskirsčiusi į keletą stovyklų: vieni piktinasi, kam iš vis Lietuva sutiko ne tik išjungti, bet ir uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, antri pasisako už naujos elektrinės statybas, treti prieštarauja atominei energetikai apskritai, ketvirti siekia būti ekonomiški ir skaičiuoja finansinę tokių sprendimų naudą arba žalą. 

Tačiau diskusijose dažnai užmirštamas klausimas – kas atsitiks su radioaktyviosiomis atliekomis? Pamirštamas faktas, jog radioaktyviosios atliekos kelia grėsmę 100 tūkst. metų. Pamirštama, jog tokių atliekų savo teritorijoje Lietuva jau turi, o pastačius naują elektrinę jų kiekis ir toliau augtų. 

Kaip spręsime šią problemą? Ar žmonija gali užtikrinti radioaktyvių atliekų saugumą ateityje?

Su radioaktyvių atliekų saugojimo tema visuomenę supažindino žmogaus teisių kino festivalis "Ad Hoc: Nepatogus kinas”. 

Šio filmų festivalio „Žaliosios programos” metu Vilniaus Energetikos muziejuje buvo parodytas danų sukurtas filmas “Į amžinybę” (,,Into Eternity”). Filme filosofiškai klausiama „ar žmonija gali užtikrinti radioaktyvių atliekų saugumą 100 tūkst. metų į priekį”? Filmo metu pristatoma radioaktyvių atliekų saugojimo ir laidojimo problema bei pasakojama apie Suomijoje giliai po Žeme įrenginėjamą nuolatinę panaudoto branduolinio kuro saugyklą, vadinamą “Onkalo”.

Saugyklą pripildžius kuru, privaloma šią vietą užplombuoti ir palikti ramybėje artimiausius 100 tūkst. metų – tiek laiko atliekos išlieka radioaktyvios. ,,Vizualiai įspūdingas ir meniškas filmas kelia etinius klausimus ir bando išsiaiškinti, kaip nuo radioaktyvios taršos apsaugoti žmoniją ir apskirtai visą gyvybę Žemėje dabar ir labai tolimoje ateityje”, – teigiama filmo aprašyme. Kūrėjai vienas po kito kelia klausimus, į kuriuos nevisada pavyksta sulaukti atsakymo.

Režisierius filmą pradeda įtaigiu vaizdu – laiko juosta, kuri parodo, kiek metų Žemėje aktyviai veikia žmogus, ir kiek metų grėsmę kels žmogaus veiklos atominės energetikos sektoriuje pasekmės – radioaktyvios atliekos. 

100 tūkst. metų – ar žmogus pajėgus užtikrinti, jog tokį laiko tarpą radioaktyvios atliekos išbus saugios, nepaliestos, galų gale praras pavojingas savybes ir galės būti užmirštos? Filme pasisakę mokslininkai negalėjo atsakyti į šį klausimą. Žmonės gali stengtis tokias atliekas ,,paslėpti” po žeme, panaudodami šiuo metu pažangiausias technologijas, kurios leidžia apskaičiuoti, jog radioaktyvus kuras po žeme bus sąlyginai saugus minėtąjį laiko tarpą. Sąlyginai, nes niekas negali būti garantuotas, kad ateities kartos jų nepalies su tikslu, nežinodami, o galbūt vedini paprasto žmogiško smalsumo.

Radioaktyvios medžiagos Lietuvoje

Paskutiniais visuomenės nuomonės apklausos ,,Eurobarometro” duomenimis tik 18 proc. lietuvių mano, kad yra pakankamai informuoti apie radioaktyvių atliekų tvarkymą. 

Lietuvoje radioaktyvių atliekų saugojimu rūpinasi Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA). Nuo 1999 m. panaudotas branduolinis kuras yra kraunamas į plieninius arba gelžbetoninius konteinerius, juose toks kuras gali būti saugiai laikomas 50 – 60 metų. O kas toliau? Tokios giluminės saugyklos, kokią įrenginėja suomiai, Lietuvos planuose nėra. Visų pirma, vien tik Ignalinos AE panaudoto branduolinio kuro palaidojimas kainuotų nuo 5 iki 9 mlrd. litų. Belieka priminti, kad mums sunku iš EK gauti "vos” 2, 66 mlrd. litų, taigi, minėtojo dydžio sumos, finansinio nestabilumo laikotarpiu, kuriame dabar gyvena visa Europa, tikėtis sunku. Lietuva sprendimo nėra priėmusi. 

Turbūt ,,toliau” spręs ateinančios kartos, bet ar taip elgtis sąžininga? IAE turėtų būti galutinai uždaryta 2029 m., tačiau uždarymo darbai vėluoja, kaip ir laikinosios panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybos. Bet kuriuo atveju, 2060 metais teks imtis veiksmų – tuomet baigsis laikas, kuomet radioaktyvios atliekos gali būti saugiai laikomos konteineriuose.

Diskusija

Pasibaigus filmui vyko diskusija radioaktyviosios taršos tema. Diskusijos metu pasisakę Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros direktoriaus pavaduotojas Algirdas Vaidotas, Aplinkosaugos koalicijos atstovas Linas Vainius, Lietuvos vėjų elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys pritarė, jog ,,neturėjome moralinės teisės ,,išdeginti” beveik visų naudingųjų iškasenų vos per XX amžių, neturime teisės ir ateities kartoms palikti radioaktyvių atliekų. Visgi, problema yra ir ją turime kažkaip spręsti.” 

Linas Vainius teigė, jog požiūris į atominę energetiką nuolatos keičiasi – tai visuomenė ,,už”, tai – ,,prieš”. Tokias tendencijas įrodo ir 2011 metais ,,Eurotelos” atlikta visuomenės apklausa. Jos duomenimis 52% lietuvių galvoja, kad AE gali būti eksploatuojamos saugiai, tuo tarpu 2009 m. taip galvojančiųjų buvo net 73%. (Lyginami 2011 metų ,,Eurotelos” ir 2009 m. „Baltijos tyrimų“ reprezentatyvių Lietuvos gyventojų nuomonės apklausų duomenys.) Taigi, vos per keletą metų daugiau kaip penktadalis apklaustųjų ėmė abejoti atominių elektrinių saugumu. 

Saulius Pikšrys akcentavo, jog energetikos ateitis priklauso alternatyviajai energetikai, tačiau, visuomenės nuomonė nėra tokia įkvepianti – šių metų ,,Eurobarometro” duomenimis tik 12% lietuvių atsinaujinančių šaltinių energetikos vystymą laiko būtinu prioritetu. Tai yra mažiausias palaikymas visoje Europos Sąjungoje.

Radioaktyvios atliekos – bene didžiausias atominės energetikos trūkumas. Ši problema yra aktuali šiandien ir bus aktuali dar mažiausiai 100 tūkst. metų, net jeigu tuoj pat atsisakytume vystyti atominę energetiką. Niekas negali būti užtikrintas, kad giluminės saugyklos išliks nepaliestos tokį ilgą laiko tarpą, tačiau šiuo metu turime tik kelias išeitis – įrenginėti gilumines saugyklas, laukti kol mokslininkai išras būdą, kaip nukenksminti arba dar kartą panaudoti radioaktyviąsias atliekas.