Pirmą kartą apie Kauno kultūros bendruomenės poreikį turėti kultūros strategiją išgirdau, atrodo, dar 2007-aisiais, vykstant Tekstilės bienalei. Tąsyk kultūrininkai tarpusavyje padiskutavo, kad į kultūrą politiniu lygmeniu reikėtų žvelgti šiuolaikiškiau, kaip visada, padūsavo, kad taip nėra, ir išsiskirstė darbų dirbti. Vėliau vis kartkartėmis vėl pasigirsdavo mintis, kad gal reikėtų Kaunui kultūros strategijos, bet ją šonan nuvydavo savivaldybės Kultūros skyriaus geradariai – na, juk Kaune (negi nežinote?) rengiama miesto strategija ir joje tikrai bus skirta derama vieta kultūrai. Be to, kas gi kuria atskiras strategijas tokiems dalykams kaip kultūra?

Pasirodo, kuria. Ir muziką tokiai strategijai kurti užsako tie, kurie pinigus dalija, tai yra demokratiškosios ES funkcionieriai, siekiantys, kad pinigai pasiektų labiausiai nusipelniusius, inovatyviausius, kūrybiškiausius ir toliausiai į priekį žvelgiančius kultūros baro veikėjus. Tai dar prieš 2009 m. tampant nesėkmingai pagarsėjusia Europos kultūros sostine puikiai patyrė Vilnius, tam, kad gautų lėšų Kultūros sostinės renginiams, suskubęs parengti ir publikuoti patinkančią ar ne, bet kultūros strategiją (šiuo metu Vilniaus savivaldybės tinklalapyje, kaip ir tinka ypač sportuojančiai šaliai, kaip Vilniaus kultūros strategija pristatoma sporto strategija http://www.vilnius.lt/index.php?4101560449).

Nuo to laiko nutekėjo šiek tiek vandens, apie Vilnių, kultūros sostinę, liko tik prisiminimai, o Kauno kultūrininkai vis tiek neatlyždami bambėjo – reikia Kaunui kultūros strategijos, na, tiesiog, dėl aiškumo, dėl prioritetų, dėl savęs. 2011 m., suburti naujai įsteigtos Kauno miesto Kultūros ir meno tarybos, beveik pusmetį kultūrininkai dėliojo tos strategijos gaires, ginčijosi, ir metų pabaigoje miesto merui ir jo artimiausiai palydai įteikė į keturis punktus sudėliotus pageidavimus, kurių kiekviename dar skyrė po tris–penkis papunkčius, dėl aiškumo (žr. "Facebook" profilį "Kauno kultūros politika"). Gairių teikimo atstovai gavo iš mero daug pažadų, kurie jokiu kitu pavidalu, išskyrus žodiniu, taip ir nebuvo realizuoti.

Tada Kultūros ir meno taryba jau 2012 m. pabaigoje vėl pageidavo strategijos, bet iš chaotiško mero ir ypač vicemero paaiškinimo tapo aišku, kad apskritai kultūra yra sportas, ir nėra ir negali būti jokios, net Lietuvos kultūros strategijos. Ką čia ir pridursi.

Trečią kartą apie miesto kultūros strategijos nebuvimą 2013 m. vasarą viešai pabandė užsiminti "Vieningo Kauno" sambūrio aktyvistai, bet, vos išgirdę žinią apie beveik sąmokslą, savivaldybės strategai žiniasklaidos priemonėms suskubo pranešti – taip, strategija bus! Ir toliau kultūros ir turizmo plėtros skyriaus vedėjo Albino Vilčinsko lūpomis dievagojosi: "Atskleistos problemos – infrastruktūros nepakankamumas, finansavimo trūkumas ir kt. – išryškino esminį trūkumą.

Kauno miestas iki šiol neturi aiškios, į perspektyvas nukreiptos kultūros politikos strategijos, kurios būtų laikomasi neatsižvelgiant į politinę aplinką. Būtent Kauno miesto kultūros strategijos paruošimas, rengiantis 2014–2020 m. darbams, ir numatomas parengti per paskutinius du 2013 m. ketvirčius." Ir dar tris kartus tiek panašaus dievagojimosi viename tekste (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaunas-pasisove-2022-aisiais-tapti-europos-kulturos-sostine.d?id=61592701).

Taigi, praėjo jau ir 2014 m. pirmasis ketvirtis, o tos savivaldybės rengiamos kultūros strategijos kaip nėra, taip nėra. Bet užtat savivaldybės puslapyje galima rasti miesto strategiją net iki 2015 m. Vargas miestui, kurio politika tenkina tik trumpalaikius tarybos narių poreikius – surinkti dividendus jau greitai vyksiantiems rinkimams ir mėgautis kad ir lokalia, bet vis tiek valdžia. Carpe diem, o po mūsų, kaip sakoma, nors ir tvanas.