Liepos 23–rugpjūčio 8 d., kai Tokijuje vyks olimpinės žaidynės, Japonijos vyriausybė planuoja uždaryti sienas. Pagal COVID-19 rizikų suvaldymo planą, iš užsienio į Tekančios Saulės šalį bus įleisti tik dalyvausiantys sportininkai, teisėjai ir kitas akredituotas personalas. Planas žiaurus, bet, matyt, neišvengiamas. Juo labiau kad pastaruoju metu dauguma japonų apskritai pasisakė už olimpiados atšaukimą. O nesurengti žaidynių po penkerių metų laukimo prilygtų tragedijai. Pirmiausia, pačiai valstybei, investavusiai šimtus milijardų į sporto bazes, viešbučius, kelius, kitą infrastruktūrą, kurios nemenka dalis pastatyta specialiai šiam istoriniam renginiui, o vėliau, tikėtina, bus perdaryta, nugriauta ir t.t. Dar didesnis smūgis būtų suduotas pasaulio sporto bendruomenei, kuriai tai labai reta galimybė pasiekti didžiausius karjeros laimėjimus, nuo kurių priklauso ir moraliniai, ir materialiniai dividendai. Atšaukus žaidynes, kitų tektų laukti ne tiek ir daug – iki 2024-ųjų, kai jas priims Paryžius. Tačiau žinant, kad atletų sportinė karjera – itin trumpa, daugeliui tai reikštų vienintelio gyvenimo šanso praradimą.

Per pastaruosius metus koronavirusas iš sporto bendruomenės atėmė daug ką, tačiau ir daug ko išmokė. Pavyzdžiui, gebėjimo išeiti iš komforto zonos, prisitaikyti prie nepalankių aplinkybių. Juk anksčiau buvo sunku įsivaizduoti, kad tokios milžiniškos korporacijos kaip Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) prezidento rinkimai vyktų nuotoliniu mygtuko paspaudimu. Dabar tai – ne tik realybė, bet ir racionali naujovė, sutaupanti milijonus eurų, kuriuos būtų tekę išleisti IOC nariams, tarp jų ir Lietuvai, vykstant į organizacijos rinkimų sesiją.