Prieš savaitę prasidėjusi savivaldybių tarybų rinkimų politinė kampanija reiškia, kad įsigaliojo gana griežtos tokios kampanijos taisyklės – įvairūs apribojimai, reklamos skelbimo ir finansavimo tvarkos, įkainiai. Tuo pat metu įsigaliojo ir gana rūsčios politinės reklamos stebėsenos ir partijų bei kandidatų finansavimo kontrolės taisyklės.

Jų formuluotės labai griežtai atrodo oficialiuose dokumentuose, bet ar tas griežtumas išliks realiame gyvenime?

Kol kas klausimų apie šios rinkimų kampanijos politines taisykles yra gerokai daugiau nei atsakymų. Ypač apie tai, ar nustatytų apribojimų tikrai bus laikomasi, ar nebus sugebėta jų efektyviai apeiti, ar pažeidėjai bus pagauti ir nubausti realiomis bausmėmis.

Itin daug sumaišties kyla dėl pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvausiančių nepartinių, vadinamųjų nepriklausomų kandidatų. Tebėra neaišku, ar bus efektyviai sukontroliuoti tokie pretendentai į vietinę valdžią, kurių, regis, rasis visai nemažai.

Sunku įsivaizduoti, kaip Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadas Zenonas Vaigauskas sugebės už rankos pagauti tuos, kurie vaikščios po miestelėnų butus ir kaimiečių sodybas, siūlydami rinkėjams kokius nors akiai ir gurgiančiam pilvui malonius pakištukus. "Balsuok už mane – štai tau maišelis bulvių ar buteliukas alaus", – tokią dovaną tiesiantis kandidatas gali labai veiksmingai į savo pusę patraukti bent dalį ne itin pilietiškai nusiteikusių ar su socialumu susipykusių rinkėjų.

Tokie rinkėjai tikrai neišduos Z.Vaigauskui savo geradarių, o kitų metų vasario 27 d. tvarkingai eis prie balsadėžių ir biuletenyje pažymės "dovanų dėdės" pavardę.

O VRK su savo naivuoliu vadu liks kvailio vietoje, nes nesugebėjo "perlaužti" neteisėtų dovanų sistemos.

Nevisai aiškios ir rinkimų kampanijos finansavimo kontrolės schemos. Ar VRK tikrai suseks, jeigu koks nors visuomeninis judėjimas ims netiesiogiai finansuoti savo remiamus kandidatus? Įstatymas neleidžia judėjimams skirti pinigų kandidatams finansuoti. Tačiau, tarkim, jeigu vietiniam laikraštukui toks judėjimas skirtų pinigų ir nupirktų reklaminį plotą tam tikrų kandidatų agitacinei medžiagai, vargu ar Z.Vaigausko ausis pasiektų tokia informacija.

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje puikiai išmokta juodąją buhalteriją užslėpti visokiais pusiau legaliais ar net beveik šimtu procentų legaliais būdais. Todėl šiek tiek neįtikinamai skamba VRK vadovo žodžiai apie neva veikiančią gana patikimą rinkimų kampanijos stebėseną ir finansavimo kontrolės sistemą.

Visuomeninio gyvenimo stebėtojai jau atkreipė dėmesį, kad šįkart iššūkių savivaldos rinkimų kampanijai kur kas daugiau nei ligi šiol – neatmetama, kad juodųjų pinigų tik pagausės, o VRK nebesugebės sugaudyti visų pažeidėjų.

Rinkimus kai kuriose savivaldybėse, ypač mažesnėse pagal teritoriją arba gyventojų skaičių, gali laimėti tik juodieji pinigai.

Z.Vaigauskas leidžia suprasti: "Nepagautas – ne vagis." Taip, tai svarbus principas. Išties, galima kiek nori kurti sąmokslo teorijas apie neskaidrų rinkimų kampanijos finansavimą, juodžiausiomis spalvomis piešti mūsų politinės sistemos korumpuotumo lygį, tačiau kol pažeidimai nėra įrodyti, o pažeidėjai nenubausti, negali konstatuoti, kad būta ko nors neteisėta.

Bet ar Lietuvoje tikrai padaryta viskas, kad popieriuose surašytų griežtų rinkimų kampanijos taisyklių pažeidėjai būtų pagauti ir nubausti? Abejotina.

Gal savivaldybių rinkimuose dalyvausiančios partijos ir bus kaip nors sukontroliuotos. Tai padaryti lengviau, nei sugaudyti pažeidėjus tarp šimtų ir galbūt netgi tūkstančių pavienių nepriklausomų kandidatų.