Simboliški lapkričio 16-ąją Seimo nutarimai panaikinti Petro Gražulio teisinę neliečiamybę ir pritarti Remigijaus Žemaitaičio apkaltos proceso išvadai. „Linkiu, kad visi išmoktume ir suprastume, kad neapykanta  gėjams ir žydams ar kitoms mažumoms yra ne tik nehumaniška, bet gali būti ir nusikalstama“, – sakė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas. Tačiau kad ir koks iškalbingas būtų šis parlamentarų pasiųstas signalas, ir mūsų išrinktieji, ir mes, visuomenė, dar tik einame tolerancijos pradžiamokslį.

Saulutes, kaip pradinėse klasėse, būtų už ką rašyti. Tai, kad drąsiau ir garsiau kalbame apie netolerancijos atvejus, – didžiulis pasiekimas. Džiaugiamės didėjančia tolerancija neįgaliesiems, visuomenė tampa tolerantiškesnė ir psichikos sveikatos sunkumų patiriančių asmenų atžvilgiu. Anot apklausų, absoliuti dauguma lietuvių sutiktų dirbti su kolega, turinčiu negalią, jeigu jo kompetencija būtų pakankama. Suvokę, kad be vyresnio amžiaus asmenų darbo rinka bus skylėta, mažiau diskriminuojame dėl amžiaus.

Įžeidinėjimai, žeminantys epitetai, netgi grasinimai ar smurto skatinimas – toks mūsų anoniminis veidas.

Tačiau neplėšytų dirvonų tolerancijos laukuose dar begalė. Į nuožmius karus stojame vos prabilę lytinės tapatybės, tos pačios lyties partnerystės klausimais, niekaip neišlipame iš giliausios duobės vaikų patyčių klausimu. Tolerancijos akmens amžių gyvename skaitmeninėje erdvėje, ypač – socialiniuose tinkluose. Įžeidinėjimai, žeminantys epitetai, netgi grasinimai ar smurto skatinimas – toks mūsų anoniminis veidas.

Iki tolerancijos, kaip leidimo kitam būti savimi, mums dar augti ir augti.

Kasmet Tolerancijos dienai išrenkamas vis kitas simbolis. Šiųmetis – žibintas. Todėl tolerancijos namų darbui itin prasminga būtų įsisąmoninti Bernardo Barucho mintį: „Tam, kad uždegtum savo žibintą, nebūtina užpūsti kaimyno šviestuvą.“