Pereinamajam laikotarpiui
Elžbietos II vyriausiajam sūnui Karoliui III karūnos teko laukti iki beveik 74-erių. Elžbieta II karaliauti pradėjo vos 25-erių. Ji valdė 70 metų ir 214 dienų. Tad, neabejotina, naujajam karaliui nė iš tolo tiek ilgai neteks. Esminis klausimas: ar lig šiol buvęs nelabai populiarus šis karališkosios šeimos atstovas sugebės išlaikyti nemaža dalimi Elžbietos II dėka saugotą monarchijos autoritetą ir vienybę.
Permainos ne tik britų soste – Elžbieta II dvi dienos iki savo mirties dar spėjo susitikti su naująja konservatorių lydere Liz Truss ir paprašyti jos suformuoti vyriausybę. Kokių pokyčių galima tikėtis iš naujosios premjerės?
Politika neišvengiamai bus bent kiek labiau orientuota į vidaus problemų sprendimą.
Galų gale, karaliai ir karalienės daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių beliko tik vaikiškose pasakose ar bent jau jiems paliktas tik visai simbolinis vaidmuo. Pusketvirtų metų Jungtinėje Karalystėje gyvenęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas mano, kad, nepaisant mažiau populiaraus karaliaus ar premjerų pasikeitimų, Jungtinės Karalystės (JK) monarchija neturėtų susvyruoti, ir tam yra priežasčių.
Pasak jo, kol kas sunku pasakyti, ar Karoliui III pavyks išlaikyti monarchijos autoritetą taip, kaip Elžbietai II: „Mirus karalienei emocijos dar šviežios. Pirmomis dienomis po jos mirties kai kurie britų apžvalgininkai nustebę, kad palaikymo ir simpatijų naujam karaliui yra daug, nors jis niekada nebuvo pats populiariausias karališkosios šeimos narys, jo sūnus Williamas gerokai populiaresnis. Kadangi Karoliui III jau 73-eji, tai bus pereinamojo laikotarpio monarchas.“
Užjūris: diskutuojama, ar lig šiol buvęs nelabai populiarus Karolis III sugebės išsaugoti nemaža dalimi Elžbietos II dėka saugotą monarchijos autoritetą, JK vienybę, išlaikyti įtaką jos keturiolikai užjūrio teritorijų. (Scanpix nuotr.)
Užjūrio teritorijų dvejonės
VDU docentas neabejoja, kad pasikeitimai soste tikrai paskatins persvarstyti monarchijos statusą Tautų sandraugos valstybėse, kur britų monarchai tebėra bent jau ceremoniniai valstybių vadovai.
Šie procesai, atrodo, jau prasidėjo. Antigva ir Barbuda jau paskelbė, kad planuoja referendumą, ar išlaikyti britų monarchą kaip jų valstybės vadovą, ir ši valstybė, I.Kalpoko prognozėmis, greičiausiai nebus tokia vienintelė tarp keturiolikos Sandraugai priklausančių šalių, kuriose valstybės galva buvo Elžbieta II, po jos mirties – Karolis III.
Neatsiejama: pasak I.Kalpoko, žiūrint tarptautiniu mastu, ir patys britai gana atvirai pripažįsta, kad, be visa kita, monarchija yra ir jų šalies prekės ženklas, kuris uždirba Britanijai pinigų, o mirus Elžbietai II jis tikrai susilpnė. (J. Petronio/VDU nuotr.)
Pasak I.Kalpoko, ši Sandrauga neturi labai daug galių ir įgaliojimų – tai labiau buvusių britų imperijos valstybių bendradarbiavimo erdvė, kuri naudinga kaip formatas įvairiems dvišaliams ir daugiašaliams santykiams, naujoms iniciatyvoms aptarti ir kurti. Žinoma, tos organizacijos vadovas turi ne vien ceremoninę reikšmę – kaip ir kiekvienoje organizacijoje formuojant darbotvarkę vadovas turi didesnę įtaką. Kol kas Karolis III buvo užtikrintas, kad, mirus karalienei, jis perims vadovavimą Sandraugai, nes pati karalienė buvo taip sutvarkiusi. Bet, atkreipia dėmesį I.Kalpokas, tai nėra automatiška, nes organizacijai turi vadovauti vienos iš valstybių vadovas. Tradiciškai tai buvo britų monarchas. Kiek to toliau bus paisoma, bus matyti.
Ši Sandrauga nėra nesvarbi. „Dabartinė britų vyriausybė Sandraugą mato kaip labai stiprų faktorių užkardant Kinijos grėsmę. Ypač galvojant apie Australiją, Naująją Zelandiją iš vienos pusės ir Afrikos valstybes iš kitos, tai vertinama kaip kultūrinė ir politinė atsvara Kinijai. Ir naujoji britų premjerė L.Truss šią idėją formuluoja labai atviru tekstu“, – aiškina I.Kalpokas.
Eksperto nuomone, monarchijos statusas pačioje JK ar bent toje dalyje, kuri yra angliška ir velsietiška, artimiausiu metu tikrai neturėtų svyruoti, bet Škotija išlieka atviras klausimas. Vykstant 2014 m. referendumui, kuriame škotai nedidele balsų persvara pasisakė prieš pasitraukimą iš JK, karalienės Elžbietos II asmenybė tikrai vaidino ne paskutinį vaidmenį. Dabar, kai karalienė mirė ir Edinburge vyko pirmoji atsisveikinimo su ja dalis, jos populiarumas Škotijoje labai didelis.
„Tačiau, kiek škotų nacionalistams spaudžiant organizuoti antrą referendumą, monarchija su nauju karaliumi pajėgs būti tuo vienijančiu faktoriumi? Manau, jei referendumas įvyks, jau nebus tokio stipraus vienijančio faktoriaus, kokia buvo karalienė Elžbieta II“, – prognozuoja I.Kalpokas.
Jo įsitikinimu, apskritai britų karališkosios šeimos aureolę didele dalimi lėmė karalienės, taip pat ir kitų šeimos narių, kaip kad buvo princesė Diana, asmenybės.
Stabilumo garantas
Britai pabrėžia: monarchija – stabilumo garantas. Neabejotinai prie to prisidėjo ir pačios Elžbietos II asmenybė. Karalienė, I.Kalpoko žodžiais, buvo institucija pati savaime. Vis dėlto, kiek stabilumo garantu gali būti ne toks populiarus ir autoritetingas monarchas?
I.Kalpokas atkreipia dėmesį, kad šiomis dienomis, kai buvo atsisveikinama su Elžbieta II, diskusijose, interviu su žmonėmis, kurie ateina padėti jai gėlių, apžvalgininkų komentaruose pabrėžiamas monarchijos, kaip institucijos, tęstinumo svarba. „Vien tai, kad monarcho pozicija sklandžiai ir automatiškai pereina iš vieno žmogaus kitam, matoma kaip didelis kontrastas labai triukšmingai dabartinei britų partinei politikai, ypač Boriso Johnsono pasitraukimui ir skandalams, kurie tai lydėjo. Monarchija matoma kaip institucija, kuri užtikrina, kad, nepaisant visų politinių pertvarkų ir pasikeitimų, yra kažkas, kas visą laiką išlieka stabilu, net jei ją įkūnijantis konkretus žmogus keičiasi“, – pastebi I.Kalpokas.
Pasak jo, nors konstituciškai realios politinės įtakos britų monarchas neturi, net ir kalbos, kuriomis monarchas britų parlamente ceremoniškai pristato naujas iniciatyvas, būna parašytos vyriausybės, ypač tokios asmenybės kaip Elžbieta II turi netiesioginę įtaką.
Pavyzdžiui, tradiciškai kas savaitę monarchas susitinka su ministru pirmininku ir aptaria šalies reikalus. „Elžbietos II pirmas ministras pirmininkas buvo Winstonas Churchillis, o L.Truss – penkiolikta, kai ją karūnavo, Sovietų Sąjungai vadovavo Josifas Stalinas. Kai žmogus turi tokią patirtį ir tokią atmintį, kokią turėjo karalienė, natūralu, kad jos gebėjimas pasakyti: žiūrėkite, aš prisimenu, kad kai paskutinį kartą taip buvo daroma, truputėlį nepavyko, ar pažiūrėkite tokiu kampu, turi rimtą neformalią įtaką. Buvę premjerai pabrėžia, kad būtent patarimai ar pasiūlymai pagalvoti, pasvarstyti viena ar kita, sakomi iš dešimtmečių valdymo patirties, buvo neįkainojamas ir turintis reikšmę politikai dalykas“, – pabrėžia I.Kalpokas.
Kad karalienė iki pat mirties iš tikrųjų išliko labai aštraus proto ir labai įdėmiai mąstanti, pabrėžia ir L.Truss, su kuria Elžbieta II buvo susitikusi dvi dienos iki savo mirties.
Premjerė: kad karalienė iki pat mirties iš tikrųjų išliko labai aštraus proto ir labai įdėmiai mąstanti, pabrėžia ir L.Truss, su kuria Elžbieta II buvo susitikusi dvi dienos iki savo mirties ir paprašė jos suformuoti naują JK vyriausybę. (Scanpix nuotr.)
Bet, pastebi I.Kalpokas, visi pabrėžia ir tai, kad karalienė iš tikrųjų visą laiką daug dirbo, labai atsakingai ruošdavosi susitikimams, renginiams, vizitams. „Vienas dalykas – aštrus protas ir puiki atmintis, kuri, atrodo, jos taip ir neapleido. Kitas dalykas – ji nepaprastai atsakingai žiūrėjo į savo darbą, nuolat atšviežindama turimą informaciją, jei kas nrs pasikeičia. Tai labai stebėtina darbo etika. Atrodytų, monarcho sostas – postas, kuriame tiesiog esi, tad lyg ir būtų galima truputėlį patinginiauti. Tačiau taip nebuvo, Elžbieta II save labai aiškiai matė ir pozicionavo kaip dirbančią valstybei“, – pabrėžia I.Kalpokas.
Bendravimas nesikeis
Pasak jo, nors JK ne tik naujas karalius, bet ir nauja premjerė, būtų labai sunkiai įsivaizduojama, jei kažkas keistųsi jųdviejų tarpusavio bendravime ar kassavaitiniuose susitikimuose: „Kaip ir daugelis dalykų Didžiojoje Britanijoje, nebūtinai viskas yra tiksliai paraidžiui parašyta, bet vyksta daug metų, tai giliai įsišakniję ritualai, tradicijos ir procedūros, kurie matomi kaip daugiau nei vieno asmens dalykas, net jei tas asmuo yra karalius ar karalienė. Ir Elžbieta II nebuvo pirmoji, kuri pradėjo tokius susitikimus su premjerais.“
Vis dėlto ir naujojo karaliaus, ir naujosios premjerės asmenybės gerokai skiriasi nuo jų pirmtakų. Tačiau, atkreipia dėmesį I.Kalpokas, Karolis III savo kaip karaliaus pirmosiose kalbose pabrėžė, kad jo valdymas bus tęstinumo laikotarpis. Turint omenyje, kad naujoji premjerė yra iš konservatorių partijos ir iš gana konservatyvaus jos sparno, vargu ar gali būti pokyčių ir jos iniciatyvų santykiuose su karališkąja šeima.
Kuris geriau Lietuvai
Prognozuojant, kokių permainų gali atnešti nauja premjerė, I.Kalpokas neabejoja, kad politika neišvengiamai bus bent kiek labiau orientuota į vidaus problemų sprendimą, ir tam yra kelios priežastys. „L.Truss yra labiau darbinio pobūdžio žmogus, o B.Johnsonas buvo idėjų ir plačių užmojų. Jis galėjo sau kartais leisti ignoruoti vidaus politiką, nes turėjo didelį planą, tarptautinių reikalų viziją, ir tai aiškiai matėme, kai jis ėmėsi itin aktyvaus vaidmens padedant Ukrainai. Nereiškia, kad L.Truss netęs tos politikos, juolab ji buvo užsienio reikalų sekretorė ir neabejotinai B.Johnsono aplinkos žmogus. Bet Britanijoje, kaip ir pas mus, – infliacija, energijos kainos ir visi su tuo susiję dalykai, tad tai – pagrindinis politinės darbotvarkės klausimas“, – sako I.Kalpokas.
Be to, primena jis, iki rinkimų liko nebe tiek daug – pusantrų metų, ir tai spaudžia, nes konservatoriai apklausose atsilieka, vadinasi, reikia kažką daryti, tad neabejotinai bus skiriama daugiau dėmesio vidaus politikai.
Tačiau užsienio politikoje tęstinumo neabejotinai tikrai bus daugiau, nei būtų buvę tuo atveju, jei konservatorių lyderio rinkimus būtų laimėjęs Rishi Sunakas, nes L.Truss pati labai stipriai buvo ir tebėra įsitraukusi į pagalbą Ukrainai.
Be to, ji turi įdomią tarptautinę viziją, kurią galima apibūdinti kaip Rusijos ir Kinijos sulaikymo viziją. Tautų Sandrauga joje matoma kaip tam tikra atsvara Kinijos galios plitimui tiek į Pietryčių Aziją, tiek į Afriką. „Gana aiški ir Rusijos sulaikymo strategija – būrimas koalicijos, skirtos Rusijai sulaikyti, žiūrėjimas į Vidurio ir Rytų Europą, Baltijos ir Skandinavijos šalis, Lenkiją. L.Truss būnant užsienio reikalų sekretore tai buvo jos prioritetinė kryptis, ir, manau, nepaisant, kad vidaus politika tikrai dominuos, ši užsienio politikos kryptis išliks, ir tikrai matysime Didžiąją Britaniją aktyviai įsitraukusią į mūsų regiono reikalus, nes tai pačios premjerės asmeninio tarptautinės aplinkos matymo dalykas“, – prognozuoja I.Kalpokas.
Vis dėlto, kas geriau Lietuvai, Baltijos šalių regionui – L.Truss ar jos pirmtakas?
Pasak I.Kalpoko, B.Johnsono asmenyje buvo svarbu matyti, ypač pastarojo pusmečio užsienio politikoje, ne tik jį kaip politiką, bet ir kaip žurnalistą ir kaip labai neblogą W.Churchillio biografą. Jis save irgi norėjo pozicionuoti kaip šių dienų W.Churchillio atitikmenį. Viena esminių jo mito dalių, kurią B.Johnsonas pabrėžė ir savo rašytoje W.Churchillio biografijoje, yra jo pasipriešinimas vadinamajam Miuncheno susitarimui, kuriame Adolfui Hitleriui buvo atiduota dalis Čekoslovakijos mainais už tariamą taiką, kuri paskui pasirodė neegzistuojanti.
„Būtent aktyviame pasipriešinime Rusijai ir Vladimirui Putinui B.Johnsonas turbūt ir bandė tarsi atkartoti W.Churchillio istorinės mitologijos elementus. Jis, ko gero, ir toliau būtų buvęs įsitraukęs į karo Ukrainoje, į mūsų regiono reikalus kur kas labiau nei bet kuris kitas Britanijos politikas. Tačiau žiūrint iš užsienio politikos perspektyvos, L.Truss tikrai nėra pats blogiausias variantas – ji tikrai geriau nei R.Sunakas, kuris yra grynas ekonomistas ir kuriam užsienio reikalai buvo tiek įdomūs, kiek jie susiję su energijos kainomis“, – lygina I.Kalpokas.
Bandant matuoti, ar L.Truss gali tapti naująja Margaret Thatcher, klausimas, ar ji turės tiek laiko. Jeigu išliks tendencijos, kokios matyti apklausose, jai gali būti labai sunku laimėti artimiausius rinkimus.
„Jeigu pavyktų – tokių ambicijų ji neabejotinai turi, jos ekonominė programa – gana tipinis M.Thatcher Ronaldo Reagano laikų ekonominis paketas su mokesčių mažinimu, rinkos liberalizavimu ir panašiais dalykais. Kad žiūrima būtent į šį laikotarpį, tikrai taip, bet M.Thatcher turėjo daug laiko, sugebėjo laimėti net trejus rinkimus. Kaip seksis L.Truss, sunku pasakyti“, – lygina I.Kalpokas.
Britų prekės ženklas
Vis dėlto, ar britai kasdien jaučia, kad gyvena karalių šalyje? „Pamiršti, kad gyveni monarchijoje, labai sunku, nes užtenka atsiskaityti grynaisiais pinigais ar išsiųsti laišką – be karalienės atvaizdo niekur neapsieisi. Monarchija čia atlieka svarbų vaidmenį, ir bet kuria nacionaline proga ar net be jos britiškumo dedamoji tikrai visuomet labai svarbi. Nors nėra labai aišku, kas įeina į tą britiškumo sąvoką, bet monarchija akivaizdžiai įeina. Nacionalinės savimonės su gana idealizuotu praeities matymu ten tikrai daug“, – sako pusketvirtų metų JK gyvenęs I.Kalpokas.
Monarchija ir karališkoji šeima yra kažkas, kas visuomet jaučiama, kad yra aplink, net ir gyvenimo smulkmenose.
Jis primena, kad, žiūrint tarptautiniu mastu, ir patys britai gana atvirai pripažįsta, kad be viso kito monarchija yra ir jų šalies prekės ženklas, kuris uždirba Britanijai pinigų. Mirus Elžbietai II, jis tikrai susilpnės. Tačiau visame pasaulyje populiarūs karališkosios šeimos nariai – naujasis Velso princas Williamas su žmona gali perimti tokią estafetę.
Pasak I.Kalpoko, nors „Brexit“ ir požiūris į ES – gerokai sudėtingesnis ir platesnis klausimas, referendume dėl išstojimo iš ES labiau sužaista ekonominiais ir migraciniais argumentais, bet tapatybės, britiškumo elementas kai kuriuose aspektuose referendume irgi buvo svarbus.
Vizitai: 2006 m. Lietuva sulaukė Elžbietos II vizito, o 2001-aisiais mūsų šalyje lankėsi tuomet dar karališkojo sosto įpėdinis, o dabar jau karalius Karolis III. (K. Vanago / BNS nuotr.)
„Bet kuriuo atveju monarchija ir karališkoji šeima yra kažkas, kas visuomet jaučiama, kad yra aplink, net ir gyvenimo smulkmenose, kaip kad monetos ir banknotai ar pašto ženklai. Naujienose, reportažuose visuomet yra žinių, kas vyksta karališkojoje šeimoje, su kuo susitikdavo karalienė Elžbieta II, o dabar – karalius Karolis III. Monarchija britams yra jų tapatybės ir kasdienybės svarbi dalis“, – ir iš savo asmeninės patirties sako I.Kalpokas.
Naujausi komentarai