Skaudžiai, bet veiksmingai

Neseniai BBC Europos naujienų redaktorė Katya Adler revizavo A.Merkel politinį bagažą. "Tai pasakojimas apie dvi Merkel", – taip savo apžvalgą pradėjo žurnalistė.

Kanclerės palikimas Europoje, kaip ir jos gimtojoje Vokietijoje, yra mišrus. Namuose ją kritikavo, kad visus savo karjeros poste metus ji buvo krizių valdytoja, paprastai laukianti paskutinės akimirkos veikti, arba dar kitaip – pragmatikė, bet ne vizionierė. Tokie epitetai gali būti pridėti ir prie jos palikimo europinėje arenoje anotacijos.

Tačiau kanclerės pragmatizmas neabejotinai gelbėjo: išeita iš euro zonos krizės, pergyventi migrantų, "Brexit", COVID-19 išbandymai. A.Merkel yra ilgiausiai dirbanti tarp dabartinių ES lyderių, ji dalyvavo apytiksliai 100 ES viršūnių susitikimų ir neretai buvo apibūdinama kaip "vienintelė suaugusi kambaryje".

Kanclerė tęsė ankstesnių vokiečių vyriausybių užsienio politiką: išliko objektyvi ir, kur tik įmanoma, atsižvelgdama į Vokietijos ekonominius interesus pasaulyje.

Tačiau vargu ar kas nors už Vokietijos ribų žinojo, kas yra A.Merkel, kai ji pirmą kartą tapo kanclere 2005 m. Nuo pat pradžių ji pati formavo savo vyriausybės požiūrį į užsienio politiką, nepalikdama šios užduoties užsienio reikalų ministrui.

Kaip Didžiojo aštuoneto (G 8) aukščiausiojo lygio susitikimo, 2007 m. vykusio Heiligendame šeimininkė, ji jau užtikrintai bendravo su svarbiausiais pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovais.

Beveik idiliškas pasaulis, tačiau kanclerei netrukus teko persijungti į 2008 m. prasidėjusios pasaulinės finansų krizės režimą. Euras – vienas stipriausių Europos susivienijimo simbolių – patyrė spaudimą. "Jei žlugs euras, žlugs Europa", – buvo įsitiknusi A.Merkel.

Vokietijos vyriausybė privertė laikytis griežtų taupymo ir reformų priemonių ypač įsiskolinusioms šalims. Krizės parblokštoje Graikijoje kai kurie kritikai netgi ėmėsi vesti paraleles su vokiečių okupacija Antrojo pasaulinio karo metais: protestuose prieš griežtas priemones buvo keliami plakatai, vaizduojantys A.Merkel su nacių uniforma ir Hitlerio ūsais.

Tačiau net ugningasis, nors ir trumpalaikis, Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis, kuris užėmė šį postą 2015-aisiais ir kartu su savo partija "Syriza" pažadėjo iš naujo derėtis dėl graikų skolos bei žymiai sumažinti taupymo priemones, pripažįsta, kad A.Merkel išgelbėjo eurą, išlaikydama jo šalyje šią valiutą.

"Tiesa, kad galiausiai ji buvo atsakinga už euro zonos išlaikymą, nes jei Graikija būtų pasitraukusi, netikiu, kad būtų buvę įmanoma ją išlaikyti kartu", – BBC sakė jis.

"Tačiau aš turiu labai rimtų abejonių dėl jos vykdytos politikos. Ji niekada neturėjo euro zonos vizijos. Ji niekada neturėjo vizijos, ką daryti su euro zona, kai ją išgelbės, ir jos išsaugojimo būdas labai supriešino. Tiek Vokietijoje, tiek Graikijoje ", – pridūrė Y.Varoufakis.

Ispanija ir Italija taip pat buvo priverstos susidurti su, daugelio mokesčių mokėtojų akimis, itin griežtomis ir nesąžiningomis taupymo priemonėmis, kurias, anot jų, prastūmė būtent A.Merkel. Italija iš aistringos europietiškos valstybės netgi virto karšta euroskeptike.

Pačioje Vokietijoje euro zonos krizės ir jos sprendimo pavyzdys paskatino susikurti "Alternative für Deutschland" (AfD) partiją – euroskeptišką politinę jėgą, kuri vėliau, užplūdus migrantų bangai, savo retoriką transformavo antiimigraciniu tonu ir tapo pirmąja kraštutinių dešiniųjų partija, iškovojusia vietų Vokietijos federaliniame parlamente nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Kritikai taupyti priverstose valstybėse anuomet kalbėjo, kad euro zonos taisyklės buvo sukurtos galingai Vokietijai, jog būtų palankios pelningai eksporto pramonei. Jie sakė, kad nemato prasmės būti ES ar bendrojoje rinkoje, jei stipresnės, turtingesnės narės nepadeda silpnesnėms, sunkiai besiverčiančioms. Tiesa, vėliau užklupusi COVID-19 krizė parodė, kad didesnio solidarumo pamokos bent iš dalies buvo išmoktos.

Ir nors vokiečiai bei jų kancleriai dėl nacistinės praeities dažnai vengia imtis svarbaus lyderio vaidmens tarptautiniuose sluoksniuose, griežtos, bet veiksmingos euro zonos pamokos stumtelėjo ES priimti Vokietijos vedlę. Kai kurie politologai sako, kad tai lėmė ir jautri kanclerės elgsena, mat ji derina santūrumo kultūrą su atsakomybės kultūra, interviu "Deutsche Welle", sakė Halės-Vitenbergo universiteto politologas Johannesas Varwickas.

Praleista proga

Ilgainiui augantis Vokietijos vaidmuo sukėlė galios disbalansą su Prancūzija. A.Merkel buvo aiškiai įsipareigojusi šiam artimiausiam partneriui – žiniasklaida dėl jos glaudaus bendradarbiavimo su tuomečiu prezidentu Nicolas Sarkozy jų duetą praminė Merkozy. Nepaisant to, ji neleido išsipildyti įvairių kitų Prancūzijos prezidentų – neseniai ir Emmanuelio Macrono – vizijoms apie gilesnę ES integraciją, pavyzdžiui, įsteigiant euro zonos finansų ministro postą.

Tai buvo praleista proga, mano Henningas Hoffas iš Vokietijos užsienio santykių tarybos. Kartu tai buvo ir didėjančio susvetimėjimo su Prancūzija pradžia, kadangi A.Merkel, panašu, neturėjo didelių vizijų dėl gilesnių ES sluoksnių plėtros.

Be to, kanclerė tęsė ankstesnių vokiečių vyriausybių užsienio politiką: išliko objektyvi, dalykiška, be didelių gestų, gerai sutardama su visomis šalimis ir, kur tik įmanoma, visada atsižvelgdama į Vokietijos ekonominius interesus pasaulyje.

Tai pasiteisino: prekyba, ypač su Kinija, sparčiai augo. A.Merkel dažnai keliavo į šą šalį ir kaskart atrodė sužavėta. H.Hoffas į jos susižavėjimą Pekino ekonomine galia žvelgia kaip besiribojantį su baime. Būdama Kinijoje ji tik atsargiai iškėlė žmogaus teisių klausimus. Šiandien Vokietijos pasitikėjimas eksportu į Kiniją yra didžiausias visoje ES.

Gelbėjo ir piktino

Vis dėlto niekas nepadarė A.Merkel garsesnės visame pasaulyje ir niekas labiau nepoliarizavo viešosios nuomonės apie ją šalies viduje ir tarptautiniu mastu nei jos sprendimas atverti Vokietijos sienas šimtams tūkstančių pabėgėlių ir migrantų, atvykusių į šalį 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Ji tai pateisino savotiškos krikščioniškosios labdaros motyvu, taip pat savo, kaip buvusios komunistinės Rytų Vokietijos pilietės, patirtimi. Ji žino, ką reiškia neperžengiamos sienos.

A.Merkel pozavo asmenukėms su pabėgėliais iš Sirijos – Vokietija tapo vieta, į kurią žvelgė žmonės iš viso pasaulio, tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Žurnalas "Time" ją paskelbė Metų žmogumi ir pavadino Laisvojo pasaulio kanclere.

Kiti, ypač ES Rytų šalių vyriausybės, piktinosi, kad ji bandė primesti savo dosnią prieglobsčio politiką visam blokui. Būtent tada dešiniųjų populizmas Europoje akivaizdžiai išaugo.

Paradoksalu, tačiau 2012 m. ES laimėjo Nobelio taikos premiją, o praėjus vos trejiems metams jos valstybės narės uždarė savo sienas, kad išvengtų pabėgėlių, kurių daugelis bėgo nuo karo Sirijoje. A.Merkel politika padėjo atgaivinti bloko, kaip pagrindinio žmogaus teisių gynėjo, reputaciją, nustatytą ES pamatinių principų 2 straipsnyje.

Pasak tuomečio JAV prezidento Baracko Obamos dešiniosios rankos ir patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojo Beno Rhodeso, "tai buvo era, kurią išgyveno B.Obama, kai pasaulyje buvo labai labai mažai politinių lyderių, kurie kada nors padarytų tai, kas, jų manymu, politiškai kenkia, bet yra teisinga".

"Kai A.Merkel nusprendė priimti visus tuos pabėgėlius, buvo akivaizdu, kad tai turės politinį smūgį, ir B.Obama buvo neįtikėtinai sujaudintas dėl to ir būdo, kaip ji tai gynė", – pripažino B.Rodhesas.

Ir Briuselis džiaugėsi tokia nuo A.Merkel krentančia šviesa. Kita vertus, čia pat gali kilti klausimas, kodėl kanclerė nespaudė ES lyderių geriau pasiruošti prieš 2015 m. migrantų krizę. Kritikai sako, kad įvykiai Sirijoje ir Libijoje davė aiškų signalą ir A.Merkel galėjo panaudoti savo galią bei įtaką, siekdama sukurti saugius teisėtos migracijos kanalus.

Tašiau pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai aukojo gyvybes jūroje, bandydami neteisėtai keliauti į Europą, o ES šalys siekė jų išvengti. Vėliau tarptautinė žmogaus tesių organizacija "Amnesty International" ir pabėgėlių grupės apkaltino kanclerę dėl jos pagrindinio vaidmens užmezgant prieštaringai vertinamą susitarimą ES vardu su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.

Dosniu susitarimu Turkijai buvo pavesta ne tik neleisti pabėgėliams ir kitiems įlipti į Europą plaukiančius kontrabandininkų laivus, bet ir pradėti sugrąžinimo procesus tų, kuriems pavyko išsilaipinti Graikijos pakrantėse.

Užmerktomis akimis

Kalbant apie žmogaus teises, tiesa, kad šią vasarą A.Merkel ir dar šešiolika ES lyderių pasirašė bendrą laišką gindami LGBTQ+ bendruomenę, kilus nesutarimų dėl naujo įstatymo Vengrijoje. Tačiau daugelį metų kanclerė taip pat buvo laikoma Vengrijos demokratinio atsitraukimo skatintoja.

Danielis Hegedüsas, transatlantinio JAV Vokietijos Marshallo fondo bendradarbis, šią savaitę savo straipsnyje "Politico" pareiškė, kad tai dėmė A.Merkel palikimo bagaže. Ji ne tik palieka ES teisinės valstybės problemą, ilgainiui tapsiančią didžiausiu transformacijos kliuviniu Europos integracijos procese, savo įpėdiniui. Pasak D.Hegedüso, pati A.Merkel leido, kad Vengrijos premjero Viktoro Orbano ir Lenkijos valdančiųjų konservatorių lyderio Jaroslawo Kaczynskio autoritarinės ambicijos išaugtų ir ES sukeltų sisteminį iššūkį.

A.Merkel buvo nuolat kritikuojama už tai, kad švelniai žiūri į V.Orbaną ir pirmenybę teikia Vokietijos automobilių ir gamybos pramonės interesams, o ne demokratiniam ES vientisumui. Ji taip pat buvo apkaltinta, kad nepasisakė prieš autoritarinę šalies dinamiką ir leido V.Orbáno "Fidesz" partijai tapti Europos konservatyvios politinės šeimos, Europos liaudies partijos (EPP), nariais.

Tačiau reikėtų suprasti, kad A.Merkel strateginiai pasirinkimai buvo ne tik jos sprendimai – jie yra giliai įsišakniję pagrindinėse Vokietijos politikos ir diplomatijos tradicijose. Todėl jomis dalijasi ne tik krikščionys demokratai (CDU), bet ir Vokietijos socialdemokratai (SPD), laisvieji demokratai (FDP) ir, nors ir mažiau, žalieji.

Tai, kas formavo vokiečių požiūrį į Vengriją ir Lenkiją, neapsiriboja tik tuo, kad šios šalys yra organiškai svarbios Vokietijai, tai yra ir Vidurio Europos gamybos branduolys, todėl jos disponuoja didelėmis ir nuolat augančiomis Vokietijos tiesioginių užsienio investicijų atsargomis.

Yra du strateginiai veiksniai, kurie suformavo Berlyno požiūrį į augančią autokratizaciją ES kaimynystėje. Pirma, tradicinis Vokietijos elito nesugebėjimas nuo susivienijimo apibrėžti šalies nacionalinius interesus ne tik ekonominiais terminais. Atsižvelgiant į tai, geoekonominiai sumetimai pranoksta visa kita – ši tendencija taip pat gerai atsispindi ir Vokietijos požiūryje į Rusiją ir Kiniją.

Antra, Vokietijos politinė ir užsienio politikos kultūra yra labai orientuota į sutikimą ir dialogą. Kalbėjimas su Vidurio Europos autokratais, o ne apie juos jau dešimtmetį yra Vokietijos diplomatijos mantra. Trumpai tariant, Berlyno supratimu, demokratija ir teisinė valstybė yra tiesiog vertybės, nesusijusios su pagrindiniais jo interesais. Taip, turėti šias vertybes – pranašumas, tačiau jos nebūtinos norint gauti pelno.

Anot D.Hegedüso, ši dėmė krenta ne tik ant kanclerės – tai bendras Vokietijos politinės klasės palikimas. Tai taip pat ir socialdemokratų, kurie kartu su A.Merkel valdė dvylika metų iš šešiolikos bei per tą laiką kūrė tokias pačias užsienio kryptis, palikimas.

Įdomu, ką apie tokią Vokietijos kryptį pasakytų A.Merkel politinis mentorius, buvęs kancleris, jau miręs Helmutas Kohlis. Briuselyje jis vertinamas kaip dabartinės ES tėvas. Jis pritarė euro idėjai, prieštaraujančiai to meto Vokietijos viešai nuomonei. Jo priežastys buvo politinės, o ne ekonominės. H.Kohlis tikėjo, kad bendra valiuta užkirs kelią tolesniems Europos kaimynų karams.

H.Kohlis taip pat reikalavo Vokietijos susivienijimo iš esmės Vakarų Vokietijos mokesčių mokėtojų sąskaita, bet juk tai solidarumas. Taip jis daug labiau priartino Rytų ir Vidurio Europą prie ES, nors narystė dar buvo tolima perspektyva.

Rusijos kryžkelės

Kad ekonominis pragmatizmas buvo A.Merkel laikų Vokietijos prioritetas, aiškiai iliustruoja ir "Financial Times" (FT) neseniai parengtos statistikos lentelės. Daugelyje jų Vokietija akivaizdžiai lyderiauja tarptautiniu mastu, tad FT sako tiesiai: nuo 2005-ųjų, kai kanclere tapo A.Merkel, Vokietija iš Europos ligonio virto ekonomine jėga.

A.Merkel palieka savo politinį postą, tačiau su 80 proc. populiarumo reitingu šalyje – toks įvertinimas yra bemaž aukščiausias per visą jos, kaip kanclerės, karjerą. Nepaisant to, anksčiau A.Merkel dažnai buvo puolama už tai, kad, atrodo, leido Vokietijos prekybos interesams diktuoti jos šalies užsienio politiką, o tai darė įtaką ir ES. Kad ir santykių su Rusija perspektyvoje.

Rusiją ir Vokietiją neseniai sujungęs dujotiekis "Nord Stream 2" buvo statomas pigesnės energijos sumetimais, tačiau šis projektas susilpnino ES politinę vienybę ir strateginę darną Maskvos naudai, suteikė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui daugiau įtakos ES. Gali būti, kad už tai didelė dalis Rytų Europos, tarp jų Baltijos šalys, Lenkija ir Ukraina, A.Merkel taip ir nesugebės atleisti. Dalis įsitikinusi, kad tai Europos vertybių išdavystė mainais į ekonominę naudą.

Iš kitos pusės, kanclerė buvo sankcijų Rusijai už Krymo aneksiją šalininkė, o kai žymusis Kremliaus opozicionierius Aleksejus Navalnas buvo nunuodytas, būtent Vokietijos vedlė privertė jį nuskraidinti į Berlyno ligoninę, kur pati žengė labai neįprastą žingsnį – netikėtai apsilankė.

Kitokie laikai

A.Merkel nuo pat pirmosios kadencijos kanclerės poste buvo karšta artimų transatlantinių santykių šalininkė, tačiau kintanti pasaulinė politinė situacija sumaišė kortas: Rusija 2014 m. aneksavo Ukrainos Krymą, britai 2016 m. referendume balsavo už pasitraukimą iš ES, o netrukus Donaldas Trumpas tapo JAV prezidentu. Su savo šūkiu "Amerika pirmiausia" jis žiūrėjo kitomis kryptimis, nei buvo įprasta iki jo valdymo.

Kalbėdama apie JAV, 2017 m. A.Merkel su nusivylimu pareiškė: "Laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, iš dalies jau baigėsi."

Dabar kanclerė agituoja balsuoti už savo partijos kandidatą į postą Arminą Laschetą. Šią savaitę per vieną retų savo pasirodymų rinkimų kampanijos renginiuose A.Merkel jį vadino stiprios ekonomikos ir saugių darbo vietų garantu. Kitaip tariant, savo politikos tęsėju.

Europos lyderio karūną perimti planuojantis E.Macronas neseniai Eliziejaus rūmuose derybų už uždarų durų metu priėmė du pretendentus pakeisti A.Merkel – jau minėtą A.Laschetą ir socialdemokratą Olafą Scholzą, kuris, remiantis visuomenės apklausomis, nežymiai lenkia A.Merkel protežė.

Šis E.Macrono žingsnis parodė, kaip nekantriai jis laukia Vokietijos rinkimų rezultatų ir jų poveikio Vokietijos ir Prancūzijos tandemui, nulemsiančiam Europos ateitį. Tačiau kol kas apklausos Europoje rodo, kad postą paliekanti A.Merkel yra populiariausia Senojo žemyno politikė – net ir prancūzų nuomone.

Nuo migrantų krizės praėjo pusė dešimtmečio, tačiau kai kurių ES simbolinės sostinės Briuselio tankiai imigrantų apgyvendintų rajonų namų langus tebepuošia Vokietijos vėliavos ir besišypsančios A.Merkel nuotraukos bei plakatai. Tikriausiai tai byloja, kad net ir po A.Merkel pasitraukimo jie prisimins ją kaip savo gelbėtoją, seniai Vokietijos politikos vilkų pramintą Mutti (vok. Mamytė).