Artūras Poviliūnas, nusprendęs nekandidatuoti į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento pareigas ir diplomatiškai stebėjęs jam labai gerai pažįstamų dviejų naujųjų pretendentų kovą prieš rinkimus, pripažino, kad ji paliko ir karčių nuosėdų.

– Su kokiomis mintimis palikote LTOK prezidento postą? Jausdamas palengvėjimą, baigtumo jausmą, galbūt nostalgiją? – paklausėme A.Poviliūno.

– Jaučiu palengvėjimą. Vis dėlto 24-eri metai šiame judėjime pasižymėjo įtemptu darbu, džiaugsmais ir tam tikrais nusivylimais. Amžius ir sveikata rodo, kad dar galėčiau aktyviai darbuotis, tačiau ne šventieji puodus lipdo. Manau, naujoji LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė duos dar didesnį impulsą olimpiniam judėjimui. Jeigu jai prireiks pagalbos, aš pasiruošęs padėti.

Išbaigtumo jausmo nėra, dažnai galvoju, ką galėjau padaryti geriau. Nostalgiją greičiausiai pajusiu vėliau, nes kol kas nepasitraukiau iš olimpinio komiteto – man patikėtos Garbės prezidento pareigos. Žinoma, jaunystės laikus visuomet prisimenu su nostalgija – tai buvo labai veiklus periodas. Be to, žmonės dažniausiai linkę prisiminti tik šviesius dalykus, prastesnieji nublanksta.

– Kokie jūsų santykiai su naująja LTOK prezidente D.Gudzinevičiūte?

– Normalūs. Nesame geriausi draugai, tačiau mūsų bendradarbiavimas visuomet buvo konstruktyvus. Manau, ji turi visus šansus sėkmingai reprezentuoti mūsų šalies olimpinį komitetą užsienyje.

– Po LTOK rinkimų Virgilijus Alekna teigė, kad pretendentų kova buvo švari ir sąžininga. Kaip manote jūs?

– Keistokai atrodė, kai abu kandidatai bandė kaltinti LTOK skaidrumo stoka. Nuolat atsiskaitome visuomenei, viešiname finansinius srautus. Vienadienės tariamos sensacijos – tai tik šių dienų realijos, kai kas nors, siekdamas konkrečių tikslų, kartais nepagalvoja apie bendrąsias pasekmes.

– Žiniasklaidoje buvo pranešimų, kad kartais jūsų pajamos per mėnesį siekė apie 40 000 litų. Ar tai tiesa?

– Nežinantieji visų aplinkybių dažniausiai paleidžia antį. Jei panašias sumas ir gaudavau, tai būdavo trijų mėnesių atlygis. Žinau, kad niekas nepatikės, tačiau alga man visada rūpėjo mažiausiai, niekada to nesureikšminau. Kiek gaudavau, tiek užtekdavo. Be abejonės, dabar teks skaičiuoti – juk nebus tarnybinio automobilio, telefono ir panašių dalykų.

– Kaip finansuojamas LTOK?

– Visiška autonomija yra neįmanoma. Veiklos pradžioje tiesiogiai iš valstybės finansavimo negaudavome. Prieš 20-metį įsteigėme įmonę „Olifėja“. Tuo metu jau funkcionavo ir valstybinė loterija „SportLoto“, kuri turėjo atitinkamą bazę, tačiau išsilaikyti nesugebėjo. 51 proc. „Olifėjos“ akcijų priklauso LTOK. Nuo apyvartos 8 proc. pajamų atitenka olimpiniam judėjimui. Taip pat laimime nemažą dalį olimpinio švietimo konkursų, kuriuos organizuoja Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) ir Europos olimpinis komitetas (EOK). Pagal šį rodiklį esame šešti pasaulyje. Negaliu pasakyti, kad tai dideli pinigai, tačiau papildomas milijonas litų tikrai praverčia.

– Ar LTOK finansavimo modelis – išskirtinis pasaulyje?

– Pasirengimas olimpinėms žaidynėms didžiąja dalimi finansuojamas valstybės. JAV ypač išplėtota komercija, nemažai uždirbama prekiaujant savo olimpinės rinktinės atributika. Italijos konstitucijoje apskritai pabrėžiama, kad visos loterijos turi tarnauti sportui. Kitų šalių olimpiniai komitetai didžiąja dalimi finansuojami iš valstybės biudžeto.

– Prisiminkime Sąjūdžio laikus. 1988 m. LTSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas suformavo Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupę, kuriai ir vadovavote. Jautėte, kad būtent šis laikotarpis yra palankiausias atkurti LTOK?

– LTOK buvo atkurtas 1988-ųjų gruodžio 11-ąją. Suvažiavimuose užmezgėme kontaktus su kolegomis iš Latvijos ir Estijos, taip pat su pagrindiniais Sąjūdžio veikėjais – Kazimieru Motieka, Arvydu Juozaičiu, Romualdu Ozolu. Į leidinio „Sportas“ redakciją atkeliavo dešimtys tūkstančių laiškų, kurie karštai palaikė olimpinio komiteto atkūrimo idėją. Šiais laikais tai praktiškai neįmanoma. Svarbus impulsas buvo ir itin sėkmingi lietuvių pasirodymai 1988-ųjų Seulo vasaros olimpinėse žaidynėse.

– Nesibaiminote nusistovėjusios nomenklatūrinės sistemos? Jus vedė į priekį laisvės ideologija?

– Tuo metu pagrindinis akcentas buvo didžiulis žmonių dvasinis ir tautinis pakilimas. Jautėme, kad reikia keisti sistemą. Kita vertus, dirbdamas Sporto komiteto pirmininko pavaduotoju pats buvau nomenklatūrinės sistemos dalimi. Tačiau tai buvo naudinga atkuriant LTOK. Aš vienintelis iš Baltijos šalių atstovų galėjau dalyvauti Sovietų Sąjungos sporto komiteto posėdžiuose – visuomenininkų į juos tiesiog neįsileisdavo. Dėl išreikštos pozicijos mane įvardijo kaip Tėvynės priešą. Sulaukdavau grasinimų, kad būsiu pašalintas iš pareigų, pasodintas į kalėjimą. Daugelis klausė, kodėl, turėdamas šiltą vietą, einu į nežinią. Su mumis SSRS sporto veikėjai nekalbėjo maloniai. Išvažiuodamas derybų į Maskvą galvodavau: grįšiu ar ne? Baimės nebuvo, nes jaučiau žmonių ir komandos pasitikėjimą.

– Vis dėlto tarptautinio pripažinimo reikėjo palūkėti. TOK tuometę politinę situaciją vertino itin atsargiai, tačiau jūs demonstravote kryptingumą ir siekį. Vadovavotės posakiu – belsk ir bus atidaryta?

– Mums siūlė jau Seulo žaidynių atidarymo parade eiti SSRS kolonoje su mūsų trispalvėmis vėliavėlėmis rankose. Mes kategoriškai atsisakėme. Paskatinti Valdo Adamkaus, tuo metu vieno išeivijos lyderių, atvykome į Lozaną ir padėtį asmeniškai aptarėme su TOK generaliniu direktoriumi Francois Carrardu. Pokalbis buvo labai sudėtingas ir aštrus. Generalinis direktorius į diskusijas nesileido teigdamas, kad pripažintų LTOK tik tuo atveju, jei tai padarytų pats SSRS sporto komitetas. Situaciją bandėme aiškinti ir politiniu aspektu, tačiau F.Carrardas atkirto, kad Lietuvos okupacijos metais jis be kelnių bėgiojo po stalu ir tokie dalykai jo nedomina.

– Nejaugi po tokių pareiškimų nenusvirdavo rankos?

– Vykome ten dar keturis ar penkis kartus. Sulaukėme pagalbos iš olimpinio čempiono Gintauto Umaro, iš Ispanijos padėti atskubėdavo Arvydas Sabonis. Galiausiai TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas sudarė darbo grupę. Po pučo Maskvoje iš J.A.Samarancho gavome žinią: jei Baltijos valstybėms Barselonos olimpiadoje nebus leista dalyvauti atstovaujant savo šaliai, tai bus galima padaryti su TOK vėliava. Tai buvo didžiulė pergalė. 1991-ųjų rugsėjo 17-ąją LTOK pripažino Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). Įgijome teisę dalyvauti Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.

– Per daugiau kaip du dešimtmečius trukusį jūsų vadovavimą LTOK ne kartą keitėsi valdantieji politikos veikėjai. Ar būtų galima pastebėti tam tikras tendencijas – kurių pažiūrų politikai į olimpinę veiklą žiūrėjo palankiausiai, geranoriškiausiai? Su kuriomis valdžiomis kompromisą rasdavote sudėtingiausiai?

– Puikius santykius išlaikiau ir su pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentu Algirdu Brazausku, ir su kitais šalies vadovais. Siekiau kompromisų su visomis politinėmis partijomis. Niekada nenorėjau tiesiogiai kritikuoti valdžios – žinau, kad dauguma politikų tai priima kaip asmeninę kritiką. Man teko parengti pranešimą apie politinę ir finansinę olimpinio komiteto autonomiją. Šiuo aspektu nepriklausomi ekspertai mus įvertino tarp 15 geriausiai dirbančiųjų pasaulio komitetų. LTOK sugeba surasti bendrą kalbą su visais.

– Ar Lietuva tampa vieninga tik per olimpiadas ir skambant „Tautiškai giesmei“?

– Neabejoju: jei iškiltų grėsmė Lietuvos valstybingumui, tauta būtų tokia pat vieninga, kaip ir 1991-aisiais. Mus vienija ir pergalės, tačiau Londono olimpiadoje žiūrovai karštai palaikė sportininkus, kurie finišuodavo toli atsilikę nuo lyderių. Mums reikėtų ir to pasimokyti.

– Esate veiklus žmogus. Kur link dabar ketinate nukreipti jėgas ir mintis?

– Pastaruoju metu skaitau paskaitas Lietuvos edukologijos universiteto sporto ir sveikatos fakulteto studentams. Krūvis kol kas yra menkas, tačiau man tai naudinga – stengiuosi įsijausti į šį gyvenimo laikotarpį, suvokti, ko jame noriu. Sau palinkėčiau dvasinės ramybės, o tam reikia, kad LTOK tęstų pradėtus darbus ir siektų naujų aukštumų.