Europos kiokušin karatė čempionė, pasaulio vicečempionė absoliučioje kategorijoje Margarita Čiuplytė savo titulus ir pati sunkiai suskaičiuoja, bet pripažįsta, kad ši sporto šaka pakeitė jos gyvenimą.

– Margarita, kalbamės prieš tavo kelionę į Lietuvos pajūrį. Kas ten vyks? – paklausėme kovotojos.

– Treniruosiu vaikus. Stengiamės, kad jiems būtų gera ir linksma, kad sezonas baigtųsi gražiai. Jie ilgai ruošėsi savo kvalifikacijos egzaminui, todėl norime, kad visiems pasisektų.

– Ką tau reiškia darbas su vaikais?

– Man tai labai svarbu, nes daugiau negu dešimt metų esu karatė pasaulyje. Vaikams stengiuosi įdiegti norą sportuoti. Noriu, kad jie suprastų, jog sportas ir sveikas gyvenimo būdas turi būti kaip dantų valymas.

– Ar pameni, kada tau karatė tapo neatskiriama gyvenimo dalimi?

– Visada giliai širdyje jaučiau norą sportuoti. Norėjau viską išmėginti nuo mažumės. Į karatė patekau būdama šešiolikos, bet – iškart pasinėriau visa galva. Jau pirmaisiais ar antraisiais metais pasiekiau labai gerų rezultatų. Džiaugiuosi, kad atėjau į treniruotes pas Valių Rudį Marijampolėje. Karatė būrelis veikė netoli mano mokyklos, vaikų darželyje. Tai pakeitė mano gyvenimą.

– Veržeisi į treniruotes?

– Tai buvo mano iniciatyva. Mamai niekada nereikėjo manęs raginti. Kai lankiau plaukimo būrelį – jeigu neidavau, tai savo noru. Būdavo visko – patingėdavau, bet tai palikdavau savo sąžinei ir atsakomybės jausmui. Tėvai niekada nesikišdavo į mano reikalus. Žinau, kad šiais laikais dauguma tėvų tiesiog verčia vaikus sportuoti. Mano darbas – padaryti taip, kad ne tėvai verstų, o patys vaikai veržtųsi į sporto salę. Žinoma, yra vaikų, kuriems didžiausia bausmė – kai tėvai neišleidžia į treniruotę.

– Gegužės pabaigoje, prieš Europos čempionatą, žurnalistų paklausta apie iškovotus titulus, sutrikai. Tad kokia tavo trofėjų kolekcija?

– Specialiai jų neskaičiavau, tiesiog peržvelgiau savo Budo pasą (dokumentą, kuriame įrašomi sportininko kvalifikacijos kėlimo duomenys ir varžybų rezultatai – aut. past.). Prizinių vietų ten daug, o Europos čempione tapau penkis kartus, pasaulio čempione pagal svorio kategorijas – vieną kartą ir pasaulio vicečempione absoliučioje kategorijoje – taip pat vieną kartą.

– Dėl vicečempionės titulo jauti kartėlį?

– Taip, šiek tiek jaučiu. Visada sakau, kad reikia siekti maksimalaus rezultato. Jeigu nepasiseka, jaučiu nusivylimą, tačiau, kita vertus, viskas gerai. Yra motyvacija siekti geresnio rezultato. Antrą kartą kovoti dėl to paties titulo, atrodo, net nėra prasmės. Tokiais atvejais galima savęs paklausti: kiek man kartų dar reikės laimėti? O dabar – turiu neįvykdytą užduotį. Šioje sporto šakoje pasiekiau beveik viską, liko vienas barjeras. Jį pasilieku ateičiai ir sakau: dar ne vakaras... Manau, kad tikrai iškovosiu pasaulio čempionės titulą absoliučioje svorio kategorijoje. Tai įmanoma.

– Dauguma jūsų sporto šakos atstovų tokiais atvejais nuolat pabrėžia: jeigu leis sveikata...

– Tai yra pagrindinis kriterijus. Daugiau metų – organizmas sunkiau atsigauna. Traumos visada apsunkina sportinę karjerą. Kartais dėl jų tenka viską mesti. Kol kas džiaugiuosi, kad nesu patyrusi sunkių traumų.

– Ar dažnai susilauki pastabų, kad kiokušin karatė – užsiėmimas ne moterims?

– Labai dažnai, bet ir aš pati pripažįstu, kad tai – nemoteriška sporto šaka. Bet kuris profesionalus sportas yra nemoteriškas, nes tai – kūno stiprinimas. Raumenyno lavinimas dažniausiai asocijuojasi tik su vyrais. Mano manymu, svarbiausia yra ne tai, ką darai, o tai, kaip tu jautiesi tai darydamas. Jeigu save suvoki kaip moterį, o ne kaip vyrą, nekyla problemų. Neretai sportuojančios moterys suvyriškėja – vos pradėjusios lankyti karatė treniruotes trumpai nusikerpa trumpai, nesidažo nagų... Moterys tampa vyrais. Tačiau tai nieko nepakeičia, svarbiausia – jaustis tuo, kuo esi – moterimi. Tada nerūpės, ar sporto šaka – vyriška, ar moteriška.

– Kas sunkiausia tavo sporto šakoje?

– Jeigu žmogui patinka tai, ką jis daro, didelių sunkumų niekada nekyla. Sunkiausia – pasiruošti varžyboms, dar – jaudulys. Taip gyvena kiekvienas sportininkas: privalo laikytis režimo, rūpintis mityba, pamiršti visus lėbavimus, alkoholį. Tai nėra sunku, jei darai tai, kas tau patinka. Mūsų sporto šakoje dar egzistuoja skausmo baimė. Su ja reikia susitaikyti. Be to, sunku sukurti asmeninį gyvenimą. Kiokušin karatė reikalauja labai daug laiko: treniruotės, varžybos, stovyklos, seminarai. Laiko sau lieka labai mažai. Mes nuolat juokaujame, kad kiokušin – tai lyg sekta. Vis dėlto man tai suteikia tik malonumą.

– Nejaugi iš tiesų nelieka laisvesnio laiko?

– Jo daugiau būna rytais. Tą laiką skiriu sau: pasportuoju, paskaitau knygas. Nemėgstu žiūrėti televizoriaus, nebent vyksta, tarkime, „Eurovizija“ ir visi tik apie tai kalba. Dažniau renkuosi knygą, pasivaikščiojimą, meditaciją, draugų kompaniją.

– Kiekvienas sportininkas, matyt, prieina psichologinę ribą, kai paklausia savęs – kodėl? Ar nesusimąstei, kodėl būtent tu dabar esi šios sporto šakos lyderė?

– Kalbos, kad sportuojame, bet skalsesniam kąsniui neužsidirbame, ne naujiena. Mes turime imunitetą visoms krizėms, nes niekas mūsų nelepina pinigais. Nesame linkę į prabangą. Tiesiog veikiame tai, ką mėgstame. Karatė – mūsų gyvenimo būdas. Varžybos – viena galimybių atsiskleisti, realizuoti save. Vienos šalys gyvena geriau, kitos – kukliau, bet pastarųjų piliečiai – labiau užgrūdinti, jaučiantys didesnę atsakomybę. Kuo žmogus lepesnis, tuo greičiau gali viską mesti ir pasiduoti. O lietuviai – ištvermingi.

– Esi marijampolietė, persikėlei į Kauną, dabar gyveni Vilniuje. Ar tai darė įtakos tavo sportinei karjerai?

– Aš pati pasikeičiau. Marijampolėje – vienokie žmonės, Kaune – kitokie, Vilniuje – gal šiek tiek lepesni. Sostinėje viskas dažniau sukasi apie pinigus. Pasikeitė mano požiūris į sportą. Anksčiau maniau, kad reikia veikti bet ką, bet veikti. Dabar galvoju, kaip padaryti mažiau, bet protingiau (juokiasi). Suaugau, dingo karštakošiškumas, įsijungė protas. O dėl miestų – žmonės visur skirtingi, tačiau jeigu pats neleidi, kad jie tave keistų, niekas ir nepasikeičia. Kiokušin visur yra kiokušin.

– Ne vienas sporto treneris yra pabrėžęs, kad dirbti su merginomis yra sunkiau psichologiškai. Ką apie tai manai?

– Sunkiau, nes jos emocingesnės nei vyrai, tačiau stabilesnės. Manau, kad vyrai linkę greičiau pasiduoti. Jie tarsi užprogramuoti – atėjau, pamačiau, nugalėjau. Jeigu nepavyksta, tiesiog numoja ranka. O moteris – kitaip: atėjau, pamačiau, o jei nenugalėjau, tai pabandysiu dar kartą. Gal pas mus vyrų kovos yra gražesnės, bet moterys tikrai agresyvesnės, žiauresnės. Suprantu, kodėl treneriai sako, kad su moterimis – sunkiau. Vyrui viską galima pasakyti tiesiai šviesiai, jis pasikeiks, bet dirbs toliau. O moteris gali įsižeisti, nekalbėti, užpykti, pasakyti – nėra nuotaikos...

– Kas tau teikia daugiausiai adrenalino?

– Labiausiai man patinka akimirkos, kai treniruojiesi, atrodo, netobulėji, bet supranti, kad dar turi be galo daug jėgų. Kartais atrodo, kad tuoj mirsi, o pajauti jėgų antplūdį ir suvoki, jog treniruodama kūną esi kur kas aukščiau jo galimybių, blykstelėja mintis, kad galėtum po savo kojomis paguldyti visą pasaulį. Manau, kad žmoguje yra kažkas daugiau nei kūnas ir protas. Svarbu pajausti dvasią. Tai priverčia susimąstyti apie žmogaus galimybių ribas. Manau, kartais jas galima peržengti.

– Ar ir tavo gyvenimo svajonė – ties galimybių riba?

– Jeigu kalbėtume apie sportą, tai – absoliučios kategorijos pasaulio čempionės titulas. Pasaulio čempionatas kitais metais Vilniuje, norėčiau triumfuoti ir čia. Po to? Manau, kad kiekviena svajonė pagimdo kitas svajones. Didžiausia mano svajonė – būti laimingai. Pagyvensime, pamatysime (šypsosi). Dabar reikia mažais žingsniukais keliauti į priekį.