Ką reiškia būti emociškai išsilavinusiu muzikantu ir kaip tai gali padėti muzikoje, Kaune vykusiame festivalyje "Kaunas Piano Fest" muzikantams paskaitoje "Atlikimo mokslas" padėjo suprasti pianistė, Londono Karališkojo muzikos koledžo studentė Ugnė Peištaraitė.

Pasirengimas scenai

Muzikanto gyvenimas susideda iš daugybės dalykų, kurių didžioji dalis lieka užkulisiuose. U.Peištaraitė atkreipė dėmesį į tai, kad vaizdinys, kaip publika mato atlikėją ir kaip jis jaučiasi pats, labai skiriasi, ir nors tai lyg ir suprantama savaime, išsamiau apie tokį skirtumą pagalvoti progą turime retai.

Pasiruošimas bet kokiam išėjimui į sceną reikalauja labai daug emocijų – visi muzikantai žino, kad atlikimas, nepriklausomai nuo išlavintų techninių įgūdžių ir įdėto įdirbio, visuomet gali būti sėkmingas arba ne, tačiau publika visada tikisi, kad viską atliksite tobulai, be klaidų.

"Atlikimo sėkmė – tai patikti publikai: tai ne tik tobulas kūrinio atlikimas, bet ir kūno kalba, akustika ir kiti dalykai, kurie su pačia muzika net nesusiję", – sakė U.Peištaraitė. Todėl labai svarbu ne vien koncentruotis į kūrinio atlikimą, bet ir skirti dėmesio pasiruošimo procesui ir emocijoms, kurios išgyvenamos jo metu.

Paskaitos lektorė pastebėjo: visiems kartais nutinka taip, kad kruopščiai susiplanavęs įtemptą dienotvarkę atsisėdi prie fortepijono ir supranti, kad groti tuo metu visai nenori, nes nuotaika ne ta, nors lyg ir jautiesi motyvuotas, o ir fizinė būklė gera.

Būna ir taip, kad iš dėstytojo išgirdęs daug pastabų motyvaciją praktikuotis prarandi, nors turėtų būti atvirkščiai. Taip nutinka todėl, kad įvairios kylančios emocijos atitraukia mintis nuo tikslo ir trukdo susikoncentruoti.

Pasak U.Peištaraitės, tikriausiai kiekvienas muzikantas yra patyręs ir jausmą, kai užlipęs į sceną jautiesi blogai. "Tiesiog atsikeli iš lovos ne ta koja, klausi savęs, ką čia veiki, kyla nerimas ir baimė. Ir tai nėra nepasitikėjimas savimi", – sakė ji. Todėl klaidinga manyti, kad, įdėjus daug pastangų praktikuojantis, gerai pavyks pasirodyti scenoje. Reikia nepamiršti lavinti ir emocinio intelekto.

Kokybė, o ne kiekybė

Pasak U.Peištaraitės, emocinio intelekto moksle egzistuoja daug pozicijų, kaip tiksliai veikia emocinis intelektas ir kaip jį lavinti, tačiau ji savo tyrinėjimuose pasikliauja schema suvokimas–nustatymas–naudojimas–supratimas (angl. perceiving–regulating–using–understanding).

Anot jos, įvairios emocijos kyla kasdien, bet retai suprantame jų atsiradimo priežastis. O net ir supratę, toli gražu ne visuomet galime jas kontroliuoti ar išreikšti bei išnaudoti tinkamai – pavyzdžiui, per emocijas komunikuoti su kitais. Tad kyla klausimas: emocinis intelektas – tai kompetencija ar asmenybės bruožas?

Atlikimo sėkmė – tai patikti publikai: tai ne tik tobulas kūrinio atlikimas, bet ir kūno kalba, akustika ir kiti dalykai, kurie su pačia muzika net nesusiję.

Vieno atsakymo nėra, tačiau verta paieškoti būdų, kaip emocijas išnaudoti tinkamai. Tam turėtų padėti ne vien mokslinės literatūros analizavimas, bet ir paprasčiausia meditacija, tad lektorė muzikantams patarė paieškoti mobiliųjų aplikacijų ar meditacijos paskaitų internete.

Pasak U.Peištaraitės, atlikėjų gyvenimas šiek tiek palengvėjo tuomet, kai mokslininkai atrado, kad mokymosi procesuose svarbi ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Minčių ir veiksmų analizė bei kontrolė yra vienas svarbiausių efektyvaus mokymosi faktorių: svarbu išsikelti tokius tikslus, kuriuos galėtum įvykdyti per trumpą laiką, ir atrasti, kuri mokymosi strategija yra labiausiai tinkama asmeniškai – pavyzdžiui, žinojimas, kokiais būdais (vaizdais, asociacijomis, garsais) informacija įsimenama geriausiai, muzikantui padeda daug greičiau išmokti kūrinio tekstą.

Labai svarbus, nors ir nemalonus, yra savirefleksijos etapas: net jeigu tikslai išsikelti ir įgyvendinti puikiai, efektyviai praktikuotis gali trukdyti ir emocijos, kylančios asmeniniame gyvenime – tuomet negali susikaupti, nes mintyse sprendi santykių ar kitas problemas. Net ir geros emocijos – pavyzdžiui, laimė – gali veikti ne visai taip, kaip norėtųsi, todėl labai svarbu išmokti bet kokias patiriamas emocijos nukreipti tinkama linkme. Lektorė juokavo, kad kiekvienas muzikantas turėtų būti ne tik atlikėjas, bet ir labai geras psichologas sau.

Scenos baimė

Bene pagrindinė emocija, aplankanti visus scenos žmones be išimties ir trukdanti sėkmingai pasirodyti scenoje, yra scenos baimė, nerimas, stresas. Anot U.Peištaraitės, ją jaučia visi, bet ne kiekvienas išmoksta ją suvaldyti. Anksčiau į šį reiškinį žiūrėta gana lengvabūdiškai, ir tik tuomet, kai tokios iškilios ir sėkmingos asmenybės kaip pianistai Vladimiras Horowitzas, Glennas Gouldas ir dainininkė Maria Callas apie tai prabilo garsiai, mokslininkai pradėjo domėtis, kas tai per reiškinys ir kaip jis veikia žmogaus smegenis.

"Scenos nerimas paveikia atlikėjo mintis, jausmus, fizinius pojūčius ir elgesį – praktiškai viską, kas mes esame", – sakė U.Peištaraitė. Jis ypač padidėja svarbių įvykiu metu, nepriklausomai nuo sceninės patirties, tačiau nebūtinai neigiamai paveikia muzikos atlikimo procesą.

Kontroliuoti nerimo lygį galima atsižvelgiant į tris faktorius – savo paties asmenybę, situaciją ir užduotį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra linkęs nerimauti iš prigimties, turėtų rinktis situacijas, kuriose lengviau prisitaikyti, atlikti kūrinius, kurie yra jam artimesni ar geriau žinomi. Tokiu būdu sumažėja užduoties sudėtingumas, taip pat lengviau kontroliuoti visus scenos nerimo lygmenis, stresą visiems elementams paskirstant po lygiai. Svarbu analizuoti save ir situacijas, kuriose atlikėjas atsiduria, ir suprasti, kurie variantai konkrečiam asmenybės tipui yra tinkamiausi.

Meditacija ir savirefleksija

Siekiant sumažinti scenos nerimą, reikėtų pasitelkti ir emocinį intelektą, kuris gelbėja ne tik psichologiniame, bet ir fiziologiniame lygmenyje, nes veikia ne tik mintis, bet ir hormonus, širdies ritmo dažnį, odos veiklą. Todėl, anot lektorės, patiriant stresinę situaciją, vertėtų užsiimti įvairiomis meditacijos praktikomis, kurios ne tik padeda suvokti emocijas, bet ir nuramina kūną.

Taip pat labai svarbi kiekvienos situacijos emocinė savirefleksija: naudojantis jau buvusios emocine patirtimi, patartina ruoštis būsimai. Suvokus, kokios situacijos ar emocijos kelia nerimą, kokios blaško mintis, iš kur ir kodėl jos kyla, kur kas lengviau kontroliuoti savijautą bei ramiau išgyventi stresą tose, kurios dar tik laukia ateityje.