Ėmė pūstis kojos

Klaipėdietė Audronė Drongienė šiandien šypsosi: nors kojos dar ištinusios, sutvarstytos, bet ji jau gali avėti savo dydžio batus, gali vaikščioti ir mankštintis. Pasak pašnekovės, gyvenimas neatrodo toks juodas, kai žinai ligą ir kaip ją gydyti. Dabar moteris tik apgailestauja, kad ieškodama pagalbos prarado pusmetį gydymo, kuris būtų padėjęs suvaldyti neišgydomą ligą.

Prieš kurį laiką Audronei buvo atlikta onkologinė ginekologinė operacija. Jos metu pašalinti limfmazgiai, vėliau taikytas spindulinis gydymas ir chemoterapija – rezultatai buvo puikūs. Tad ji pati ir gydytojai džiūgavo, kad onkologinė liga atsitraukė.

Tuomet moteris nenujautė, kad įveiktos ligos pasekmės po metų smogs kur kas didesne jėga.

Audronė pastebėjo, kad praėjus metams po operacijos koja ties pėda pradėjo akivaizdžiai tinti. Iš pradžių ji bandė kelti kojas į viršų, tvarstyti elastiniais tvarsčiais. Šios priemonės trumpam padėdavo, bet vėliau kojų tinimas kilo vis aukščiau ir aukščiau. Dėl gerokai padidėjusių kūno apimčių teko keisti batus, drabužius. Galiausiai koja nebetilpo ir į 41 dydžio avalynę.

Dešinė koja tino labiau nei kairė, tad pasikeitė eisena, tapo sunkiau vaikščioti, o pamačius laiptus Audronę ištikdavo panikos priepuoliai. Kai tekdavo važiuoti aukštesne mašina, jai atrodydavo, kad ji nepajėgs pakelti kojos ir į ją įsėsti.

Moteriai pasisekė, kad ji gyvena septintame daugiabučio namo aukšte, tad iki buto pakildavo liftu. Kartą anūkei pasmalsavus, ką ji darytų, jei liftas neveiktų, Audronė paaiškino, kad  laiptais ropotų keturiomis.

Gydytojai traukė pečiais

„Kojos priminė pripūstą balioną. Toks jausmas, kad tas balionas tuoj tuoj plyš. Norėdavosi su adata subadyti kojas, kad išeitų oras ar dar kažkas, ir palengvėtų. Besitempdama oda itin išsausėjo, pasidarė plona, o tai greitai prišaukia žaizdas ir  infekciją, taip vadinamą rožę. Negali atsitūpti ar sulenkti kojos, nes atrodo, kad ji tuoj plyš. Pojūčiai buvo siaubingi“, – prisiminė pašnekovė.

Tačiau labiau nei fiziniai pojūčiai vargino nežinomybė. Gydytojai traukė pečiais, nežinodami, kas sukelia tokias kančias. Jų patarimai gerinti kraujotaką, daugiau vaikščioti ar mankštintis Audronę varė į neviltį.

Kojų tinimui plečiantis, prisidėjo požymiai, būdingi organizmo apnuodijimui: krėtė nuolatinis šaltkrėtis, pykino, skaudėjo galvą, vargino silpnumas.

Kraujagyslių chirurgai konstatavo, kad dabar Audronei visą gyvenimą teks nešioti kompresines kojines. Jų paieška, ypač nežinant, kokia liga kamuoja, nebuvo paprasta: teko įsigyti ne vienerias kojines ir pėdkelnes, gerokai patuštinusias kišenę. Kompresinių kojinių kaina prasideda nuo 50 eurų. Tačiau ir kojinės nepadėjo išsivaduoti nuo varginančių pojūčių.

Moteris  išbandė pačius įvairiausius gydymo metodus, tarp jų ir limfodrenažą: trumpam pagerėjo, tačiau po kurio laiko ties klubais atsirado dešrą primenantys odos ratai, skausmingi guzai.

Išgelbėjo atsitiktinumas

Pati būdama medikė A.Drongienė intuityviai jautė, kur slypi negalavimų priežastis ir pati pradėjo ieškoti pagalbos. Ji prisiminė, kaip ligoninėje skaitė lankstinuką apie limfostazę po krūties pašalinimo. Į interneto paiešką moteris įsivedė žodį „limfostazė“.

Supratusi, kad neigiamus pojūčius sukėlė onkologinės ligos gydymo iššauktas limfos nutekėjimo sutrikimas, Audronė ėmėsi skambinti į visas uostamiesčio reabilitacijos įstaigos. Visos jos gyrėsi taikančios limfodrenažą. Bet išgirsdavusi, kad procedūra atliekama aparatu, moteris atsisveikindavo.

Netekusi vilties, Audronė paskambino į paskutinę sąraše buvusią įstaigą. Administratorė paaiškino, kad pirmiausia būtina pasitarti su gydytoju reabilitologu. Po konsultacijos su juo, moteriai ateitis pasidarė šviesesnė. Ji sulaukė patvirtinimo dėl įtartos diagnozės ir buvo nukreipta pas reikiamus specialistus.

Tiesa, iš pradžių A.Drongienei važinėjosi į Kauną pas specializuotus mokslus Vokietijoje baigusią kineziterapeutę, nes klaipėdiečiai tik mokėsi, kaip padėti sergantiems limfostaze.

„Neįsivaizduoju, kaip dabar būčiau jautusis be pagalbos. Toks jausmas, kad tos kojos būtų tiesiog suplyšusios. Žodis „diskomfortas“ per švelnus apibūdinti situaciją. Tai siaubinga problema“, – pasakojo moteris.

Gydytojams trūksta informacijos

Audronei pradėjus domėtis limfostaze, paaiškėjo, kad su šia liga susiduria beveik pusę pacientų.

„Neįsivaizduoju, kur tos moterys po onkologinių operacijų dingsta. Man kaip medikei buvo lengviau rasti pagalbą. O ką daryti žmogui, turinčiam kitokį išsilavinimą? Kaip pacientė norėčiau išgirsti iš gydytojo, kad pašalinus limfmazgius gali nutikti kaip man. Kai žinai problemą, lengviau ieškoti pagalbos. Baisu, kai tau niekas nepadeda. Baisiausia, kad šeimos gydytojai – juodoji kosmoso skylė. Šiuo klausimu pirminė grandis - visiškai neinformuota. Ne tas žodis, kaip liūdna, žinant, kiek žmonių su šia liga susiduria“, – apgailestavo pašnekovė. 

Būtent dėl šios priežasties Audronė dabar „pilna burna“ šneka, kad jau ir uostamiestyje sergantieji limfostaze gali sulaukti pagalbos. Ji prašo gydytojų apie tai informuoti ir kolegas.

Medikei tik kartą teko girdėti apie atvejį, kai pas reikiamą specialistą pacientę nukreipė šeimos gydytoja. Ir ji buvo ne iš didmiesčio, o iš Kaišiadorių. Minėtai pacientei, laiku sulaukusiai pagalbos, pasisekė labiau nei Audronei. 

Pasak A.Drongienės, visi mano, kad sergant limfostaze suteikiama reikalinga pagalba, tačiau, kaip ji pati įsitikino iš savo karčios patirties, ji nėra veiksminga. Be to, ne visi pacientai žino, kad limfostazė būdinga ne tik rankoms, bet ir kojoms. Su šia liga gali susidurti ir vyrai po prostatos gydymo.

„Kartais žmogui tiek tereikia: ligos ir įstaigos pavadinimo. Tas laikas limfostazės gydyme yra labai svarbus. Kai po pusmečio paieškų patekau pas reikiamą specialistą, situacija buvo graudi. Koja buvo pamėlynavusi ir kieta kaip stalas. O juk per tą pusmetį po truputį galėjau gydytis! Idealu būtų, jei tik prasidėjus limfostazei būtų skirta trijų savaičių reabilitacija, nors ir dalinai mokama. Tada ir geresnių rezultatų būtų pasiekiama. Normaliame pasaulyje taip ir yra“, - apgailestavo moteris.

Vokietijoje sergantis limfostaze žmogus du mėnesius guli ligoninėje, kur pacientas ir jo artimieji  išmokomi, kaip suvaldyti ligą, padėti sau namuose.

Šokio žingsneliu po virtuvę

Paklausta, kaip jaučiasi dabar, Audronė prisipažino, kad šiandien virtuvėje šoko. Jai – tai didelis pasiekimas, nes dar visai neseniai negalėjo pakelti kojos. Dabar moteris gali pašokinėti, apsisukti, apsiauti savo dydžio batus ir net minti stacionarų dviratį namuose, taip pat išnyko šalkrėtis, silpnumas ir pykinimas, kuriuos sukeldavo iš limfos nepašalinti toksinai.

„Man pats gražiausias vaizdas, kai moteris bėga laiptukais. Kai gali pati užbėgti ir nubėgti“, - su grauduliu balse prisipažįsta Audronė, pati dar nelabai galinti bėgioti.

Ji apgailestauja, kad bateliai ar suknelė lieka tik svajonėse. Nors tuoj priduria, kad po procedūrų kurso jau gali užsivilkti ir šventiškesnes kompresines kojas.

„Sumažėjo kojų apimtys. Jau galiu matyti kauliuką. Pedikiūro (tai sudedamoji gydymo dalis, kad neįaugtų nagai – Aut.past.) meistrė pastebėjo, kad mano koja gražėja ir oda ne tokia sausa“, - džiaugėsi pašnekovė.

Komentaras

Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Andrius Stasiulis:

Limfostazė – limfos apytakos sutrikimas, kuris nulemia limfos sąstovį pakenktuose audiniuose. Šis sutrikimas dažnai atsiranda po operacijos, tačiau taip gali nutikti po uždegimo, traumos ar net vabzdžio įgėlimo. Esant limfos apytakos sutrikimams, gali ištinti ranka ar koja, ar net abi galūnės. Jei nesuteikiamas tinkamas gydymas, vieta taip ir gali likti sutinusi.

Kai žmogui suardomas limfos audinys, limfą tenka drenuoti dirbtinai. Jei nesuteikiama pagalba, po ilgesnio laikotarpio formuojasi limfedema: galūnė prisikaupia skysčių, stipriai pasikeičia  jungiamasis audinys. Jis sukietėja, daugėja randų. Vėliau prasideda negrįžtami procesai. Taip nutiko ir Audronei. Kai prasideda pakenkimai, vien tik limfodrenažo nepakanka.

Gydytojas Alvydas Česas jau anksčiau minėjo, kad kai kuriems pacientams po tam tikrų onkologinių ligų bei pakenkimų kyla problemų dėl limfos apytakos, tačiau Lietuvoje jie negauna reikiamos pagalbos. Pradėjome ieškoti sprendimo. Pasaulinėje praktikoje buvo taikomi tam tikri gydymo metodai, kurie iki mūsų, deja, dar nebuvo atėję.

Vokiečiai ir amerikiečiai šioje srityje yra pasiekę puikių rezultatų, gydant limfostazę. Jų patirtimi naudojamasi pasaulio praktikoje. Mūsų reabilitacijos specialistai taip pat vadovavosi šiomis rekomendacijomis ir dirbdami pasiekia gerų rezultatų.

Mūsų kūno skysčiai, tame tarpe ir limfa,  paklūsta gamtos dėsniams – šiuo atveju, žemės traukos. Limfagysliai stumia bei traukia visus skysčius į viršų. Per operaciją ši sistema suardoma. Priklausomai nuo onkologinės ligos išplitimo, būna pašalinami limfmazgiai, išdraskomos limfamazgės, tad sutrinka natūrali limfos pumpavimo funkcija.

Pacientams dažniausiai aparatu atliekamas limfodrenažas, nes taip pigiau ir paprasčiau. Tačiau aparatas neatsižvelgia į konkrečią paciento būklę, tad skystis tiesiog teliūškuojamas iš vienos pusės į kitą, taip dar labiau suardant pažeistas limfagysles. Po procedūros žmogus gal ir pajaučia trumpalaikį pagerėjimą, bet ilgalaikio rezultato nėra.

Sergnatiems limfostaze, priklausomai nuo konkrečios situacijos, mes taikome specifinių procedūrų kompleksą: teisingai rankomis atliekamą manualinį limfodrenažą, tvarstymą, specialias kojines arba rankoves, kurios gana neblogai padeda reguliuoti limfostazės procesą.

Specialistas tam tikrais judesiais limfą nukreipia sveikų, nepažeistų audinių link, taip skatindamas atsarginių limfmazgių išsiplėtimą. Jų dėka organizmas išnaudoja turimus resursus.

Po operacijos visas limfos cirkuliacijos procesas būna sutrikęs, tad tvarstymas neleidžia limfai pritekėti į pažeistas limfagysles ir jos turi galimybę šiek tiek atsistatyti. Žinoma, pašalintų limfagyslių mes nesugrąžiname, tačiau minėtos procedūros padeda geriau jaustis. Keičiasi paciento odos spalva, ji atgauna įprastą atspalvį, dingsta nemalonūs pojūčiai.

Jeigu viskas teisingai daroma, galūnių apimtys gerokai sumažėja, kartais net priartėja prie buvusio lygio. Žmogui svarbiausia save prisižiūrėti.

Kompresinės kojinės tėra mažytė problemos sprendimo dalis. Jos padeda vėlesniuose gydymo etapuose, po suteiktos būtinosios pagalbos. Pastebiu, kad pacientams iš pat pradžių siūloma įsigyti pačias brangiausias kompresines kojines, nors po kurio laiko jos nebetinka ir nėra veiksmingos. Iš pradžių siūlyčiau rinktis kuo paprastesnes, kad žmogus išmoktų jas apsimauti. Kai normalizuojasi kūno apimtys, galima įsigyti ir brangesnes. 

Šis specifinis limfostazės gydymas nėra kompensuojamas Ligonių kasų. Valstybė kompensuoja tik limfostazės gydymą po krūties pašalinimo. Kiti pacientai gydomi bendrąja tvarka, jiems apmokamos tik pirmojo reabilitacijos etapo procedūros.

Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas A. Česas:

Dažnai galvojama, kad išgydžius vėžį, visos kitos problemos – ne tokios svarbios. Bet jeigu jos užleidžiamos, žmogus tampa neįgalus arba liga vėliau sunkiai pasiduoda gydymui. Tad pacientui ir po to būtina kompleksinė pagalba.

Jeigu žmogus po vėžio gyvena labai ilgai, tai atsiranda tokios komplikacijos kaip limfostazė, ar net dramblialigė, kai vien galūnė būna gerokai didesnė nei kita. Žmogus tada pasmerkiamas didelėms kančioms, kyla ir kitokių problemų: drabužius tenka siūtis arba pirkti labai didelių dydžių, kad tilptų abi rankos ar kojos.

Po onkologinių operacijų su pirmo ar antro laipsnio limfostaze susiduria apie 60-70 proc. pacientų. Tokių, kuriems limfostazė pasireiškia labiau, nėra daug: apie 20-30 proc., tačiau jų gydymas sunkiai koreguojamas.

Jei per metus Lietuvoje nustatoma apie 1400 naujų krūties vėžio atvejų, tai pusei jų vėliau reikalinga reabilitacija, padedanti sugrįžti į normalų gyvenimą. Su limfostaze galima susidurti ir po ginekologinių operacijų, kai šalinami limfmazgiai. Kuo radikalesnė operacija, tuo daugiau limfmazgių šalinama, siekiant pašalinti visas metastazes. Tada sutrinka limfos apytaka ir susidaro sąstovos kojoje arba rankoje. Žmogus tampa neįgalus.

Stengiamės informuoti pacientus, kas gali nutikti po operacijos, ypač jeigu matome, kad jis gali susidurti su panašiomis problemomis. Bet būna pacientų kurie negauna tokios informacijos.

Limfostazė buvo gydoma ir anksčiau, tik gal trūko naujesnių gydymo būdų ar žinių, supratimo, kaip spręsti šią problemą. Gal ji buvo per mažai akcentuojama. Smagu, kad atsiranda iniciatyvos, padedančios palengvinti pacientų būklę, sumažinti jų neįgalumą bei pašalinti neigiamas onkologinių operacijų pasekmes.