Reabilitacijos centro įkūrėjas M. Balčiūnas: net ir nuo dugno galima atsispirti

Galimybė pradėti gyvenimą iš naujo – tokios pagalbos priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio žmonės gali sulaukti reabilitacijos centre "Naujas gyvenimas". Deja, šia galimybe sėkmingai pasinaudoti pavyksta nedaugeliui, o kalbos apie vadinamųjų lengvų narkotikų dekriminalizavimą ar legalizavimą centro įkūrėjams kelia nerimą.

Iš naujo mokosi gyventi

Reabilitacijos centras "Naujas gyvenimas" padeda daliai priklausomų žmonių grįžti į normalų gyvenimą. Centro bendruomenė pasiruošusi padėti kiekvienam, kuris priklausomas nuo alkoholio, narkotikų ir nori pradėti ne tik sveikti, bet ir eiti nauju gyvenimo keliu, pajusti laisvės ir blaivaus gyvenimo skonį.

Reabilitacijos centro įkūrėjas ir pastorius – pats kadaise iš dugno pakilęs ir nelengvą kelią iki blaivaus gyvenimo nuėjęs Marijus Balčiūnas.

"Mes padedame žmonėms pamatyti problemą – kad jų gyvenimas nevaldomas, kad jie negali kontroliuoti kvaišalų vartojimo, – sako Marijus. – Priklausomybės liga – neigimo, jausmų, svyravimo liga. Žmogus neigia, kad vartoja, bando tai pateisinti, tiksliau, ieškoti kaltų, kad pasiteisintų, kodėl vartoja kvaišalus, randa priežasčių, kodėl jam jų reikia. Mes padedame suprasti, kad kvaišalai sunaikins jo gyvenimą, padedame pripažinti problemą ir iš jos kapstytis."

"Naujas gyvenimas" – tai tokių pačių sveikstančių žmonių bendruomenė, o į sveikimo procesą įsitraukia ir psichologai, ir žingsnių vadovas, ir dvasininkai, nes tai yra ir dvasinė, sielos, ir fizinė liga.

Bendruomenė gyvena pagal tam tikrą dienotvarkę: keliasi, mankštinasi, pusryčiauja, dalyvauja užsiėmimuose, darbo terapijoje, sportuoja, klauso psichologijos paskaitų. Patys gamina valgyti, tvarkosi. Čia ugdoma atsakomybė, įgūdžiai, prarasti dėl vartojimo. Grįžti į realų gyvenimą padeda ir psichologinės paskaitos, dvasiniai užsiėmimai. Reabilitacijos centre galioja griežtos taisyklės, kurių privalu laikytis, pavyzdžiui, negalima rūkyti, keiktis, įžeidinėti vienam kito, konfliktuoti, vartoti svaigalų, privaloma laikytis galiojančios tvarkos ir kt.

"Čia pacientams sudarytos labai geros sąlygos. Jie atriboti nuo išorinio pasaulio, kad galėtų susikoncentruoti į save ir gilintųsi, suprastų savo ligą: kaip ji veikia, kaip kovoti ir gyventi su ja", – sako centro įkūrėjas.

Kaip žmonės čia patenka? M.Balčiūno teigimu, teoriškai – savo noru. Bet realybė tokia, kad dažniausiai juos priverčia atvykti aplinkybės: policija, teismas, gresiantis įkalinimas, kitos aplinkybės arba artimieji.

"Aš visą laiką sakau: artimųjų darbas – kažkaip įtikinti priklausomą žmogų atvažiuoti pas mus, o mūsų ir specialistų darbas – sugriauti neigimą, parodyti, kad jis turi problemą ir jo gyvenimas dėl tos priklausomybės nevaldomas, jis sugrius, – sako Marijus. – Kol priklausomas žmogus yra savo namuose, jis manipuliuoja tėvais, žmona, vyru, vaikais: nusižudysiu, pasigersiu, jeigu neduosi pinigų – eisiu ir kažką pavogsiu. Ir artimieji gyvena jausdami nuolatinę baimę, tenkina to žmogaus poreikius. O čia viskas kitaip. Būdami mūsų teritorijoje ir aplinkoje, jie negali manipuliuoti mumis, nes specialistai kompetentingi dirbti su priklausomybės liga sergančiais žmonėmis. Negana to, čia gyvena tokie pat narkomanai, alkoholikai, kurie eina sveikimo keliu."

Butauto Barausko nuotr.

Visos šeimos problema

Reabilitacijos centre "Naujas gyvenimas" net nereikalaujama, kaip valstybiniuose priklausomybių centruose, kad žmogus atvyktų blaivus. Per ilgametę darbo su priklausomais žmonėmis patirtį Marijus teigia supratęs – jeigu žmogui nesuteiksi šanso čia ir dabar patekti į reabilitacijos centrą, tai dar praeis metai, dveji ar penkeri ir jis niekada nepradės savo sveikimo kelio.

"Aš leidžiu atvažiuoti net ir apkvaitusiems, o kai žmogus čia, jau mūsų teritorijoje, galima su juo dirbti, kad jis pradėtų sveikimo procesą", – sako pašnekovas.

Šiuo metu M.Balčiūnas yra įkūręs jau penkis reabilitacijos centrus, kuriuose gydosi apie 100 žmonių – narkomanų, alkoholikų, moterų, vyrų, nepilnamečių, senukų, benamių, psichikos negalią turinčių. Ir ne tik jų – reabilitacijos centruose dirbama ir su jų artimaisiais, nes priklausomybė – ne vieno žmogaus, bet šeimos, jį supančios bendruomenės liga. Pagalbos reikia tiek priklausomam žmogui, tiek jo šeimai ir aplinkai.

Aš visą laiką sakau: jeigu velnias padėjo tašką žmogaus gyvenime, tai Dievas padeda kablelį.

Jeigu bus dirbama tik su priklausomu žmogumi, M.Balčiūno teigimu, 50 proc. darbo nueis šuniui ant uodegos, nes kai jis grįš namo, tėvas ar draugai nuspręs, kad reikia atšvęsti jo grįžimą, ir didelė tikimybė, kad viskas prasidės iš naujo. Todėl dirbama tiek su tais žmonėmis, kurie gydosi nuo kvaišalų, tiek su jų artimaisiais – rengiami seminarai, susitikimai, artimieji konsultuojami, kaip gyventi su priklausomu žmogumi, kokių klaidų jie daro, kaip reikėtų elgtis, stengiamasi atsakyti į klausimus.

"Serga ne vienas narkomanas – gydyti reikia visą šeimą, – akcentuoja Marijus. – Aš visą laiką tėvams sakau, nors jiems tai labai nepatinka: žinot, brangieji, nebus taip, kad atidavėte savo vaiką į reabilitacijos centrą ir laukiate, kada aš jį pagydysiu ir grąžinsiu sveiką. Jūs nuo savęs turite pradėti gydytis, kad suprastumėte, kas tai per liga, kas jai būdinga. Ir tik kaip komanda dirbdami mes padedame eiti sveikimo keliu."

Kad ir kaip jam būtų skaudu pripažinti, iš priklausomybių gniaužto išsikapsto toli gražu ne visi mėginantys tai padaryti. "Tačiau aš žiūriu į tuos, kurie įveikė gydymo kursą ir gyvena blaiviai, ir neskaičiuoju tų, kuriems nepavyko, nes nebegalėčiau dirbti šito darbo – būčiau labiausiai šitoje žemėje nusivylęs vadovas ir pastorius, – sako pašnekovas. – Man bent vienas išsikapstęs žmogus – jau pergalė. Kad ir kokioje duobėje būtų žmogus, visada yra galimybė, jog jis gali atsistoti. Juk kai pasieki dugną, turi nuo ko atsispirti. Aš visą laiką sakau: jeigu velnias padėjo tašką žmogaus gyvenime, tai Dievas padeda kablelį."

Butauto Barausko nuotr.

Blogis, atimantis gyvenimus

Žmonės kurie nesusidūrė su narkomanijos problema, įsivaizduoja, kad narkomanai – tie, kurie voliojasi kažkur patvoriuose ar šiukšlynuose. Pasak M.Balčiūno, toli gražu taip nėra – narkomanų yra puikiai gyvenančiose, turtingose, išsilavinusiose šeimose. Net Seime yra priklausomų žmonų, yra jų ir tarp žvaigždžių, verslininkų.

Narkotikai arba alkoholis yra XXI a. maras, kuris gali pasiekti bet kokią šeimą, bet kokį miestą ar kaimelį ir užeiti į bet kieno gyvenimą, – niekas  nuo to neapsaugotas.

Nėra lengvų cigarečių, nėra ir lengvų ar nekaltų narkotikų.

"Daugybę metų dirbdamas šioje srityje aš suprantu, kodėl didžioji dalis žmonių pradeda vartoti kvaišalus, – sako Marijus. – Ne todėl, kad  kažkas atnešė jiems suktinę parūkyti arba draugai davė išgerti alkoholio. Jie tapo alkoholikais ir narkomanais dažniausiai dėl to, kad vaikystėje patyrė traumų: meilės trūkumą, tėvų išsiskyrimą, kažkokį pažeminimą, sunkumą, kurio negalėjo pakelti. Tėvai verslininkai dažnai neranda laiko vaikui – pažaisti su juo, pasikalbėti, pasivaikščioti, ir susiformuoja to vaiko gyvenime tuštuma, kurią jis bando užpildyti kvaišalais. Tėvų dėmesio ir meilės trūkumas – ypač dažna priežastis."

M.Balčiūnui, kasdien bendraujančiam su priklausomais ir sveikstančiais žmonėmis, nerimą kelia politikų kalbos apie lengvų narkotikų legalizavimą ar dekriminalizavimą. Jo manymu, tai reikštų, kad pasidavėme ir nuleidome rankas, kad skatiname vartoti kvaišalus ir eiti į mirtį. Juk, girdint tokias kalbas, kai kuriems žmonėms pasąmonėje susidaro vaizdas, kad vadinamoji žolė – nieko tokio, kad jos vartojimą galėsime kontroliuoti ir sustoti bet kada.

80 proc. žmonių, kurie gydosi reabilitacijos centre, pradėjo vartoti nuo nekaltos "žolytės". Tai pats baisiausias narkotikas, kuris sugriauna žmonių gyvenimus.

"Nėra lengvų cigarečių, nėra ir lengvų ar nekaltų narkotikų. Elektroninės cigaretės, nealkoholinis alus – visa tai daro įtaką žmonių pasąmonei ir veda į priklausomybę, – sako reabilitacijos centro įkūrėjas. – Čia juk verslas, kažkas yra suinteresuotas uždirbti pinigų ir jam nerūpi žmonių likimai. O aš dirbu su tais narkomanais, kurie yra nurašyti ir gyvenime prarado viską pradėję nuo nekaltos "žolytės", nuo nekaltų išgėrimų, nuo to, kad kažkas nedraudė, leido. Dar baisiau, jeigu kažkas skatina. Lietuvoje kas penktoje šeimoje yra alkoholikas, jaunimas rūko "žolę" ir jiems nėra didelių problemų jos įsigyti. Tai tragedija, nes šis maras sunaikins žmonių gyvenimus. Kol galime, turime viską daryti, kad juos apsaugotume."


Marijaus kelias: priešui nelinkėčiau tokio pragaro

Mano kelias iš duobės, kurią buvau pasiekęs, labai ilgas. Aš tik iš septinto karto užsikabinau ir ėmiau iš tos duobės ropštis – kai, būdamas reabilitacijos centre, įtikėjau Dievą.

Man buvo taip sunku, kad net savo didžiausiam priešui nelinkėčiau tokio pragaro išgyventi, kokį išgyvenau. Potraukis vartoti buvo didesnis už norą gyventi. Buvau aplinkybių vergas, morališkai žlugęs žmogus, emociškai nestabilus, nebrandus, tuščias, degradavęs, beviltiškas, pasiryžęs bet kam, kad tik gaučiau dozę, – vogti, atimti, daryti baisius dalykus.

Tai ne tik fizinė, bet ir psichologinė problema. Psichologiškai taip giliai įsišaknijusi šita liga, kad užvaldo visas mintis, ir nemoki nei gyventi, nei linksmintis be kvaišalų. Negali net nusiprausti normaliai, negali į darbą eiti nepavartojęs, negali mąstyti. Tu tik egzistuoji, esi narkotikų vergas.

Ne kartą buvau bendruomenėje, kur dirbo psichologai, – atrodytų, viskas gerai, bet viduje – tokia tuštuma. Ir neradau kelio, kol tos tuštumos neužpildė Dievas. Kai atradau Dievą, jis prisilietė prie mano širdies, užpildė mano tuštumą ir davė man laisvę. Didelis akmuo nusirito nuo mano pečių ir aš supratau, kad galiu. Aš – toks žlugęs žmogus, tokį pragarą išgyvenęs. Tada gyvenimas pradėjo kilti į viršų, atsirado noras padėti tokiems pat žmonėms, kurie kenčia.

Šiandien matau žalius medžius, matau sniegą, galiu džiaugtis gyvenimu. Dabar save vadinu laisvu žmogumi, bet negeriu net nealkoholinio alaus, nevalgau saldainių su alkoholiu, nerūkau net elektroninių cigarečių. Aš negaliu sau to leisti, nes jeigu nors kartą pavartosiu – prarasiu savo blaivybę, vėl pradėsiu vartoti. Todėl mano gyvenime nėra jokių svaigalų.

Tačiau aš esu laimingas. Jeigu kažkoks balius – įsipilu sulčių, ir viskas. Aš laisvas, linksmas. Jau šešiolika metų nevartoju ir, žinokite, nesigailiu. Tai ne kančia – tai nuostabus gyvenimas. Bet saugau save, nes žinau, kad yra ribos, kurių aš negaliu peržengti.

Žmonių, kuriems stengiuosi padėti, akyse turiu autoritetą, nes pats buvau toje duobėje ir išsikapsčiau. Aš žinau, ką jie jaučia, kiekvieną jų žingsnį žinau, nes pats taip elgiausi. Žinau, ką jiems pasakyti, ir jie tiki manimi, nes aš neskaitau jiems moralų, esu jų pusėje. Bet jie negali manimi manipuliuoti, kaip manipuliuoja savo artimaisiais, – žinau jų metodus, iškart juos skenuoju, jiems nepavyksta manęs apgauti. Na, o jeigu pavyksta – jie žino, kad apgauna ne mane, o save, nes nuo savęs nepabėgsi.

Šiandien jaunimas labiau nei vyresnioji karta linkęs bandyti įvairius narkotikus, nes galimybės didesnės. Turime stengtis juos nuo to apsaugoti – kalbėti, šviesti, rengti susitikimus su įklimpusiais į šį liūną ir sveikstančiais. Ne vien tik paskaitas skaityti, bet nuvesti, parodyti landynę, kad žinotų, koks gyvenimas laukia įnikus į kvaišalus, kokią žalą jie padaro. Mokyklose būtina daugiau apie tai kalbėti – yra etikos ar tikybos pamokos, ir turėtų būti pamokos, kuriose kalbama apie kvaišalų keliamą pavojų. Gal ne visi, bet nors vienas ar du vaikai išgirs, ir tai jau bus gerai.

Marijus Balčiūnas. Butauto Barausko nuotr.

Jei įtariate, kad vaikas vartoja kvaišalus

• Įtarus, kad kažkas negero vyksta: vaikas nebe toks, koks buvo, galbūt blaškosi, nevalgo, nemiega, gal vyzdžiai išsiplėtę, gal daiktai iš namų ima dingti, tėvai turėtų blaiviai žiūrėti į problemą, nebandyti to pateisinti ar neigti, kad jų vaikui to negali atsitikti.

• Kaip patikrinti, ar vaikas nevartoja? Lengviausias būdas – nueiti į vaistinę, nupirkti testą narkotikams nustatyti ir patikrinti.

• Jeigu paaiškėja, kad vaikas vartoja kvaišalus, būtina susirasti psichologą arba specialistą, kuris kompetentingas dirbti su priklausomybės ligą turinčiais žmonėmis. Ne paprastą psichologą, kuris konsultuoja skyrybų ar dar kažkokiais klausimais, bet tokį, kuris turi suvokimą apie priklausomybės ligą. Arba kreiptis pagalbos į žmones, kurie nustojo vartoti, įkūrė reabilitacijos centrus.

• Jeigu vaikas nepriima pagalbos, reikėtų taikyti sankcijas – drausti, riboti kažką. Jeigu tai nepadeda ir vis tiek vartoja, veiksmingiausias metodas, kurį tėvams dažniausiai taikyti labai sunku, nes skauda širdį, – išvaryti į gatvę tą priklausomą vaiką ir uždaryti duris. Kai jis atsidurs gatvėje ir pasieks dugną, tada pradės sveikimo kelią. O kol artimieji tenkins jo poreikius, kol jis galės jais manipuliuoti, tol nenustos vartoti. Efektyviausias gydymo metodas – ilgalaikė reabilitacija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Skaityk, Sadauskai, ir dėkis į galvą.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių