– Amerikos Federalinis rezervų bankas pakėlė palūkanų normas. Nepaisant sukrėtimų, ar tai geras sprendimas?

– Centrinis bankas kovoja su infliacija. Šiame palūkanų normų kėlime yra pinigų politikos perdavimo mechanizmas, kad veiktų efektyviai. Kolegos Amerikoje turbūt galvoja, kad mechanizmas veikia efektyviai, pinigų politikos sprendimai per palūkanų normų padidinimą bus tinkamai perduoti į JAV ekonomiką ir nesureikšmina atskirų bankų problemų, kurios lokalizuotos ir imtasi tikrai stiprių priemonių. Kai kurie sako, kad ėmėsi kūjo prieš musę. Įvairios Amerikos institucijos tikrai stiprias priemones pritaikė, stiprindamos savo šalies bankų sistemą.

– Tačiau infliacija nemažėja taip greitai, kaip visi tikėjosi.

– Reikia nepamiršti, kad visi ekonominės politikos sprendimai neveikia akies mirksniu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai duobėtas kelias?

– Jeigu vertiname patį poveikį, mes turime žiūrėti į prognozes, kaip juda infliacija vidutiniu laikotarpiu. Euro zonoje akivaizdžiai matome, kad infliacija po Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimo grįžta į normalų 2 proc. lygį per ateinančius kelerius metus. Kita dalis – kas būtų, jei šių sprendimų nebūtų. Ar nebūtų infliacijos? Dabar Lietuvoje 10 proc. infliacija, euro zonoje – 8 proc. Galbūt kalbėtume visai apie kitus skaičius. Infliacijos laužas labai pavojingas: degina santaupas, pajamas, kraipo ekonomiką.

– Tačiau ar sutinkate, kad yra žemės drebėjimo kvapas?

– Nesutinku. Nesutinku ir dėl to, kad palūkanų normos kaltos. Reikia skirti du dalykus. T. y. bankai, jų veikla, priežiūra, modelis, reguliavimas. Tai lengvesnis reguliavimas Amerikos mažesniems bankams, kas buvo „Silicon Valley“ bankui – tam tikrų reikalavimų netaikymas, veiklos modelio netinkamas patikrinimas, kuris, deja, netvarus pakilus palūkanų normoms. Tai ne palūkanų normos pakilimo problema, bet veiklos modelio. Palūkanų normos gali ir kilti, ir kristi. Euro zonoje veikia kitos taisyklės. Baziniai trys reikalavimai taikomi visiems bankams. Nėra sušvelninto reguliavimo, veiklos modelis visai kitaip prižiūrimas. Turime žymiai stipresnį priežiūros mechanizmą, turime ECB, turime nacionalines institucijas, turime pertvarkymo mechanizmus. Visiems svarbiausiems rinkos dalyviams parengti pertvarkymo planai, turime nacionalines indėlių draudimo sistemas. Amerikoje yra Amerikos problemos, Šveicarijoje – Šveicarijos, bet euro zonoje turime savo taisykles. Turiu paminėti, kad likvidumas, kapitalizuotumas ir pelningumas yra visai kita istorija.

Reikia nepamiršti, kad visi ekonominės politikos sprendimai neveikia akies mirksniu.

– Komerciniai bankai uždirbs labai daug pinigų. Norėtumėte nugriebti dalį grietinėlės nuo pelno?

– Ne taip pateikčiau klausimą. Manau, kovodamas su infliacija, staigiai įsižiebusia dėl išorinių priežasčių, ECB privalėjo reaguoti per pagrindinę priemonę – palūkanų normų didinimą. Jis buvo labai staigus. Euro sistemoje palūkanų normų kilimas atneša didžiulių pajamų. Šiame kontekste svarbu, kad yra didžiulis sukrautas likvidumas. Lietuvoje jis dar didesnis negu kitose valstybėse. Tos lėšos laikomos Centriniame banke ar kažkur kitur, kur vėl atneša papildomų pajamų, t. y. netipinės pajamos dėl susiklosčiusių išskirtinių aplinkybių.

– Ką bankai turėtų daryti? Jie turėtų pasidalyti? Kokie yra būdai?

– Vasario 6 d. mes, kaip institucija, pateikėme daugybę priemonių, kaip sustiprinti konkurencinę aplinką, paslaugų prieinamumą. Iš bankų perspektyvos, galime pasilyginti su Baltijos valstybėmis, kad tuo pačiu indėliu terminuotų palūkanų normos Lietuvoje yra mažesnės.

– Jei bankai pakeltų palūkanų normas terminuotiems indėliams, ar atsisakytumėte minties dėl solidarumo mokesčio?

– Solidarumo įnašo mokestis sukonstruotas taip, kad jis reaguotų į netipinį pelno padidėjimą. Tas mokestis atsirastų, jeigu pelnas būtų didesnis nei įprastai. Jeigu išlaidos išaugtų ar pajamos nebūtų tokios didelės, kaip numatoma, sumažėtų apmokestinamoji bazė ir solidarumo įnašo galbūt nebūtų.