Kiekvieną ketvirtadienį vakarais prie vieno didžiausių prekybos centrų matydavau baltą mikroautobusą, prie kurio sustodavo automobiliai, iš kurių išlipę žmonės pasiimdavo medines dėžes. Ir taip kiekvieną savaitę tuo pačiu metu. Smalsumas nugalėjo – vieną dieną nutariau pasidomėti, kas čia vyksta.

Važiuoja ir į Vilnių

Užrašas ant automobilio bylojo, kad jis priklausė Ilzenbergo dvaro biodinaminiam ūkiui. Linksmai nusiteikęs energingas vairuotojas Tomas paaiškino, kad jis kiekvieną savaitę atveža ūkyje užaugintus ir pagamintus maisto produktus, kuriuos žmonės užsisako internetu. "Vežame tris kartus per savaitę: vieną kartą – į Kauną, dukart – į Vilnių. Dažniausiai žmonės užsisako pieno, varškės, sūrių, duonos, įvairių daržovių", – bėrė Tomas, turėjęs nutraukti pokalbį, nes skubėjo nuvežti dar septynias dėžes į vieną Kauno kvartalų: "Negaliu vėluoti. O jei norite sužinoti daugiau, atvažiuokite pas mus į svečius."

Draugai vadino beprotyste

Kvietimą apsilankyti prisiminiau vieną laisvą savaitgalį. Iki Rokiškio rajono su šeima įveikėm beveik 200 km. Atrodė, kad pasiklydome: regis, kelias vedė į niekus – baigėsi miesteliai, kaimai, žmogaus rankos pakeistas kraštovaizdis, asfaltą pakeitė žvyrkelis, net ir jis ėmė siaurėti. Tačiau tada atsivėrė didžiulė dvaro teritorija su atstatomais akmeniniais ūkiniais pastatais, idealiai sutvarkyta aplinka, grįstais takais, ežeru ir parku. Tai, ką pamačiau, nepriminė ūkių, bent jau man matytų.

"Jūs čia pirmą kartą? Mielai pavedžiosiu po ūkį", – pasisiūlė vaistažolių pintinę nešanti smulki mergina Vita.

"Jūs nepanaši į ūkininkę", – pastebiu.

"Nesu, dar tik mokausi, bet pamokų jau buvo nemažai", – atsakė Vita. Ji pradėjo pasakoti, kad su vyru Robertu į Ilzenbergo dvarą atsikraustė pavasarį, o tokį poelgį daugelis draugų įvertino kaip beprotystę. Ji – diplomuota statybų inžinierė, turėjusi gerą darbą, Robertas – vadybos specialistas tarptautinėje bendrovėje. "Darbo skelbimų portale pamatėme skelbimą, kad ieškoma šeima, norinti apsigyventi ūkyje. Kviesti visi, kam artima sveika gyvensena, grynas oras, skanus ir sveikas maistas. Pasikalbėjome su ūkyje dirbančiais žmonėmis, vėliau atvažiavome apsižiūrėti, o prieš pusmetį tas pats baltas mikroautobusas mus čia parsivežė. Nuo tada ir gyvename ūkyje", – pasakojo Vita.

Suteikė ir būstą

Mergina pirmiausia dirbo pačius paprasčiausius darbus, dabar yra atsakinga už bites, vaistažoles, padeda kitiems kolegoms. "Ruošiu biodinaminius preparatus daržovių, vaismedžių apsaugai nuo kenkėjų, nes šiame ūkyje chemija nenaudojama", – atskleidė Vita.

Naujai įrengtą duonos kepyklą ir pieno cechą aprodžiusi Vita pakvietė ir į savo namus. Naujas, naujais baldais, buitine technika apstatytas keturių kambarių namas stovi ant ežero kranto.

"Mokame tik už komunalinius mokesčius", – taria Vita.

"Ir jums dar algą moka?" – klausiu nusistebėjęs.

"Moka, ne aukso kalnus, bet tikrai ne minimalią", – nusijuokia mergina.

Dirba visus darbus

Mums šnekučiuojantis, privažiavo visureigis, iš kurio iššoko zootechnikė Rosita. Paaiškėjo, kad ji čia atsikraustė iš Kėdainių. Vėliau išsiaiškinome, kad direktorius Alfredas Vilkevičius – buvęs išperkamosios nuomos bendrovės vadovas – iš Vilniaus. Administratorė Kornelija – buvusi baldų projektavimo specialistė. Savaitgaliais ūkyje pluša ir Kaune gyvenantis personalo vadovas Darius.

"Ūkyje įprasta, kad visi dirba ne tik jiems priskirtus pagrindinius darbus. Štai ir aš, kai galiu, šoku į guminius batus ir einu dirbti pačių įvairiausių darbų. Visą dieną ant kėdės sėdinčių vadovų čia nereikia, – pasakojo jis. – Man čia smagu šiaip pabūti, kažkokia švara jaučiasi. Net dviračiai pas mus baltos spalvos."

"Nebuvau kaimo vaikas, bet tėvai visada turėdavo nedidelį ūkį, o vėliau nusipirko sodybą ir išsikraustė iš Vilniaus, augino ožkas, tad ūkininkavimas nėra visiškai svetimas dalykas. Net ir ožkos pieno sūrių gamybą esu išbandęs. Pats atsisiunčiau fermentų, bakterijų ir eksperimentavau. Pavyko. Eksperimentuoju ir čia. Keliuosi 6 val., o po darbų grįžtu 23 val., nes vadovaujuosi principu, kad ūkio vadovas turi dalyvauti visur, viską žinoti", – pasakojo A.Vilkevičius.

Idėją parsivežė iš Švedijos

Darius atskleidė, kad vietiniai Rokiškio gyventojai iš pradžių ūkyje dirbti nesiveržė. Šiuo metu jie sudaro maždaug pusę personalo, o darbuotojams sudaromos tokios sąlygos, kad verta atsikraustyti ir iš tolimų Lietuvos rajonų.

"Projektas vykdomas trečius metus, čia jau esame sukūrę geras darbo sąlygas, specialistams mokame ne daug mažesnį atlygį nei užsienyje jie uždirbtų dirbdami pagal specialybę, tad būtų keista, jei lietuviai pasirinktų darbą Ispanijoje, Anglijoje, o ne čia", – kalbėjo Darius.

"Tai nekomercinis projektas. Net ne dėl savęs darau. Kažkada teko būti panašiame ūkyje Švedijoje. Tada pamaniau, kad gal ir pas mus visuomenė subręs, bus paklausūs sveiki produktai. Atėjo laikas, tad ir nusprendžiau pradėti šį projektą", – pasakojo ūkio savininkas Vaidas Barakauskas.

"Vis dar vyksta dvaro atstatymas, planuojame užbaigti šiuolaikiškų karvidžių statybą, šalia bus sūrinė", – planais pasidalijo V.Barakauskas.

Savininkas atsiprašė ilgai negalintis bendrauti, nes tądien dvare mes nebuvome vieninteliai lankytojai. Atvyko ir rumunų delegacija, mat 500 metų jubiliejų minintis Ilzenbergo dvaras kažkada priklausė rumunų didikų dinastijai.