– Esate profesionali pianistė. Kaip atsitiko, kad vieną dieną staiga pratrūkote geometrinių formų kompozicijomis ant medžiagos?

– Tai atsitiko ne dabar. 2000 m. buvo labai karšta vasara, mane kankino viena iš daugelio ligų, tiesiog neturėjau kur savęs padėti. Dėl sveikatos buvau tarsi ribinėje situacijoje. Pamenu, išėjau į kiemą, o ten stovi toks platus lentų stalas. Pastovėjau žiūrėdama į stalo plokštumą, o po kiek laiko nuėjau į namą ir pradėjau rinkti visokias atraižas, juostas, savo ir vaikų nenešiojamus drabužius. Plėšiau tas medžiagas, karpiau, siuvau ir dėjau ant patiesto pilko audeklo. Žinojau, kad noriu sudėlioti „Dvynius“.

– Taip įsitraukėte, kad iš visų užkaborių ėmėte rinkti įvairiausias medžiagas ir pasitiesusi jas ant grindų komponuoti skirtingo formato siuvinius?

– Būtent. Vienam siuviniui sugaišdavau net kelias dienas – labai daug rankų darbo. Taip pamažu ėmė kauptis kažkas, ko niekada anksčiau negalėjau net įsivaizduoti.

– Ar siūti jau nuo vaikystės mokėjote?

– Nemokėjau. Mama labai gražiai siuvo, bet mokytis iš jos neturėjau galimybės, nes baigusi mokyklą išvykau studijuoti į sostinę. Matote, aš gimusi ir augusi Kaune. Sukūrus šeimą teko išmokti ne tik siūti, bet ir megzti. Gyvenimas privertė. Vaikai augo, reikėjo juos apmegzti, apsiūti. Kažką paplatinti, kažką pasiaurinti, pailginti arba patrumpinti. Kažin kokių sudėtingų dalykų aš nesiuvau, bet savo šeimos būtiniausias reikmes patenkinti sugebėjau. Nepagalvokite (juokiasi) – į siuvėjas tikrai nesimušu.

– Minėjote sveikatos problemas, kurios kamavo nuo paauglystės. Ar galima sakyti, kad netikėtas kūrybinis įkvėpimas jus tarsi prikėlė naujam gyvenimui?

– Nesakyčiau, kad prikėlė… Viską pasako parodos pavadinimas – „Metų monotonija.“ Iki to laiko visos mano pareigos – kaip žmonos ir mamos – jau buvo įvykdytos, atliktos. Kaip aš sakau, likusios tik ligos ir kasdieniai su jomis susiję skausmai.

L. Skripkutės-Gutauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kai pradėjote kurti, dar buvo gyvas ir jūsų vyras – garsus tapytojas Leonardas Gutauskas. Kaip jis įvertino jūsų pirmuosius bandymus?

– Kai vyras pirmąsyk pamatė mano darbą, nustebo, susižavėjo ir pasakė: „Loriuk, daryk dar ir dar, čia neregėtas menas.“ Tačiau į mano kūrybinį procesą nesikišo. Tik prie baigto darbo pritaisydavo karteles ir kabindavo ant sienų. Net jei ir būtų ką sakęs, vis tiek nebūčiau klausiusi jo patarimų. Kuriems galams? Jis profesionalas: visai kitaip mąsto ir mato nei aš. Savo paveikslus iš medžiagų skiaučių dariau taip, kaip man norėjosi. Tai buvo tarsi kažkoks praregėjimas ar atsivėrimas: nieko panašaus anksčiau gyvenime nebuvau nei dariusi, nei patyrusi.

Pamažu ėmė ryškėti mano darbų stilius. Varėnos turgūs ir dėvėtų drabužių parduotuvės tapo traukos centrais. Ardydavau tuos nudėvėtus drabužius – susidarydavo maišai medžiagų. Tačiau svarbiausia išardžius man būdavo jų forma ir spalva.

– Tai eskizų savo skiautinių paveikslams nepiešdavote?

– Nemoku piešti. Piešimas – vyro duotybė. Aš iš karto žiūrėdavau į formas ir jas dėliodavau ant pagrindo. Matote, kai išardai drabužį, lieka įvairiausių formų detalės… Jos man diktuodavo paveikslų kompozicijas. Niekada nežinodavau, ką darysiu toliau. Užsikabindavau už vienos formos ar spalvos, o paskui viskas vykdavo tarsi savaime.

Kodėl norime būti tokie godūs stebuklų? Esu be galo dėkinga ir už tą vienintelį. Pagaliau jaučiuosi tikrai laiminga ir laisva nuo visų mokslų, pareigų, darbų, tarnybų.

Tik vieną kartą darbą pradėjau turėdama konkretų sumanymą. Prieš Sekmines prisiminiau Kryžiaus kelią. Man visada užspaudžia gerklę, kai Veronika nušluosto iškankintą Jėzaus veidą. Visą naktį negalėjau miegoti – tik paryčiais užsnūdau, bet penktą ir vėl prabudau apie būsimą paveikslą galvodama. Tą dieną jį ir pasiuvau.

– Kodėl taip ilgai neleidote surengti savo darbų parodos? Juk sūnus Tadas (skulptorius Tadas Gutauskas – aut. past.) jau ilgą laiką primygtinai siūlė.

– Ilgą laiką aš ir pati nežinojau, kam visa tai darau, tačiau žinojau viena – be šito darbo laikas slinktų neapsakomai lėtai. Dar mačiau, kad ir vyrui mano siuviniai teikia džiaugsmą. Sūnus vis kalbino rengti parodą, aš vis atsisakydavau, nes kartais jausdavausi labai prastai ir nežinojau, ar kitąryt bepakilsiu iš lovos. Vis dėlto smagu, kad artėjant mano 84-ajam gimtadieniui paroda išvydo dienos šviesą.

– Ar jau buvote parodos atidaryme? Matėte eksponuotus savo darbus?

– Dar ne. Iki vasario 25-osios, mano gimtadienio, dar turiu laiko. Girdėjau, kad žmonėms paroda patinka, gražūs menotyrininkų atsiliepimai. Malonu, kad gerai ją vertina ir profesionalai – ne tik mano draugės. Juk viskas sukurta praktiškai iš nieko.

– Ne vienas meno kritikas, įsižiūrėjęs į jūsų darbus, randa juose krikščioniško tikėjimo motyvų, pateiktų be galo subtiliai.

– Kaip jau minėjau, iki aštuoniolikos metų mano gyvenimas virė Kaune. Prisikėlimo bažnytėlėje, Aukštaičių gatvėje, gavau Krikšto sakramentą, priėmiau Pirmąją Komuniją. Pamenu ir Velykų procesijas ten… Be galo mėgdavau į gegužinės pamaldas ateiti gerokai anksčiau, kai dar būdavo tuščia bažnyčia. Degdavo žvakės, kvepėdavo gėlės, kažkas giedodavo, repetuodavo mišioms… Ta atmosfera, kurią patyriau vaikystėje, nepaprastai daug davė mano dvasiai. Todėl nenuostabu, kad kažkokie pasąmoningi tų prisiminimų atgarsiai atsispindi ir mano darbuose.

L. Skripkutės-Gutauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gyvenote Kipro Petrausko gatvėje, prie pat Ąžuolyno?

– Taip. Mano broliai buvo gerokai vyresni už mane, draugių daug neturėjau, tai Ažuolyne prie sporto halės leisdavau visą savo laisvalaikį. Mėgdavau ten ir pasivaikščioti, ir sėdėdama po medžiu pamąstyti ar kokį iš namų atsineštą sumuštinį sukramtyti. Man rodos, Vilniaus (bent jau taip, kaip Kauno) iki šiol nepamilau. Širdimi netapau vilniete. Sostinėje buvo studijos, šeima, o Kaune aš buvau laisva.

Prajuokinsiu, kai papasakosiu vieną nutikimą iš tų laikų, kai dar buvau maža. Gal kokių devynerių. Pamenu, halėje Algirdas Šocikas (Lietuvos sunkaus svorio bokso čempionas – aut. past.) su Nikolajumi Koroliovu kovojo dėl medalio. Minia žmonių K. Petrausko gatve plaukė palaikyti saviškio. Aišku, ir aš su jais. Kai įsikarščiavę žmonės ėmė brautis pro halės duris, buvo iškviesti milicininkai ir gaisrininkai, kurie visų sportines ir patriotines aistras šaltu vandeniu vėsino. Kai grįžau namo, mama negalėjo patikėti, kad lietaus nebuvo, o aš kiaurai šlapia (juokiasi).

Vaikystės prisiminimai man iki šiol patys ryškiausi, nes grynai mano. Vėliau jie pynėsi su kitų žmonių gyvenimais…

– Tai vaikystėje nei siuvote, nei mezgėte, tik su ąžuolais Ąžuolyne kalbėdavotės?

– Tikrai nemėgau nei megzti, nei siūti. Pamenu, jei ką tokio mokykloje per darbų pamokas reikėdavo padaryti, labai nervindavausi. Vis tos kantrybės trūko. Paskui gyvenimas išmokė ir kantrybės, ir ištvermės. Tik jau darydavai ne tai, ko nori, bet tai, ko šeimai reikia.

Užtai tas išsilaisvinimas senatvėje – tie mano skiautinių paveikslai – labai netikėtas posūkis. Net man pačiai. Dešimtį metų žinojau, ką kasdien turiu veikti. Apie jokias parodas tada negalvojau. Sakiau vaikams, kad darau palikimą anūkams, nes daugiau nežinau, ką jiems palikti, – nei kokių turtų, nei dovanų jiems turiu. Mano tėvai  – abu našlaičiai. Savo senelių nepažinojau, tai pamaniau, kad anūkams gal bus visai įdomu kažką savo močiutės prisiminimui turėti. Du iš jų (ir dvi proanūkės) gyvena Kaune, kiti įsikūrę Vilniuje. Visi anūkai turi ne po vieną mano darbą.

– Jūsų skiautinių paveiksluose dominuoja ryškios spalvos. Ar ir gyvenime nemėgstate pilkumos?

– Žiūrint, kokia situacija. Kaip sakau, man nuobodu nebūna, tik kartais liūdna. Vyras paskutiniaisiais metais savo darbuose irgi laikėsi tokio ramaus sidabrinio, pilko kolorito. Tik vienas jo tapybos periodas ryškus buvo, kai Mataičių teatras atgaivino ryškiaspalvį tautinį lietuvių kostiumą. Tada ir Leonardas ryškiau ėmė tapyti.

– Ar negaila, kad muzikės karjerą paaukojote šeimai?

– Negaila. Buvo daug priežasčių, tačiau reikėjo apsispręsti, kur aš reikalingesnė: šeimoje ar darbe. Supratau, kad muzikinis gyvenimas ir be manęs klestės, o šeimoje be manęs gali būti daug problemų.

Kita vertus, ir nenorėjau. Žiūriu į savo mokyklos draugus, kurie tebedirba šį darbą, ir man atrodo, kad jų triūsas seniai pavirtęs rutina – tik nedaugelis išsaugojo pirmapradę jaunystės svajonių ugnelę. Dar prieš daugelį metų, kai neblogai sekėsi skambinti, pasakiau savo vienatinei draugei (dabar jau amžinatilsį), kad muzika – tik vienas iš būdų išreikšti save. Tada ji labai nustebusi pažiūrėjo į mane tylėdama. Nežinau, ką ji galvojo.

L. Skripkutės-Gutauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite, kuo dabar užpildyta jūsų kasdienybė?

– Anksčiau labai mėgau skaityti. Skaitymas man buvo tarsi antras kvėpavimas. Gaila, kad dabar akys labai suprastėjo. Pianinu jau nuo 40-ies negroju. Kadangi abu sūnūs sukūrė studentiškas šeimas – padėjau ir jiems auginti vaikus. Dar vyrui daug gelbėjau. Buitį ant savo pečių nešiau. Be to, nemėgstu gyvenime nieko daryti pripuolamai. Jei jau ką darau – tai visiškai atsidėjusi ir iš visos širdies.

– Jei Dievulis sugalvotų nustebinti jus antrąsyk ir dar vieną stebuklingą įkvėpimą dovanotų?

– Nebus jau antro stebuklo, aš save žinau. Kita vertus, kodėl norime būti tokie godūs stebuklų? Esu be galo dėkinga ir už tą vienintelį. Pagaliau jaučiuosi tikrai laiminga ir laisva nuo visų mokslų, pareigų, darbų, tarnybų. Dažnai pasižiūriu į savo siūtus paveikslus: parodoje tik trečdalis jų tilpo. Negaliu patikėti, kad tai aš juos padariau. Kartais jaučiuosi lyg pirmąkart juos matydama.

Sulaukus tokio amžiaus kiekviena diena yra dovana, juolab visą gyvenimą nuo penkiolikos metų sirgus. Dabar viskas Dievo rankose. Žmogaus gyvenimas – kaip teatras su komiškais, melodraminiais, tragiškais ir detektyviniais elementais. Tikiuosi, mano pjesės paskutinis veiksmas bus trumpas, nenuvargins nei manęs, nei žiūrovų.

Jos paveikslai tarsi sielos šaukiniai

Tadas Gutauskas, skulptorius, tapytojas

Mamos vaikystė prabėgo Kaune. Augo Žaliakalnyje, tad mes su broliu Simu girdėdavome daugybę prisiminimų iš tų kaunietiškų laikų. Būdama devyniolikos, mama išvažiavo mokytis į Vilnių, ten sukūrė šeimą su mano tėvu – tapytoju, poetu, prozininku Leonardu Gutausku. Gimėme mes su broliu. Būdami studentai, sukūrėme šeimas, tad mama padėjo auginti vaikus. Profesionali pianistė jau nuo pat pradžių pasirinko šeimą: suprato, kad negali abu su tėvu atsiduoti menams – kažkas turi rūpintis ir buitimi.

Nuo 60-ies iki 70-ies – visą dešimtmetį – mama kūrė savo paveikslus  – skiautinius. Matydavau ją siuvančią Mardasavo sodyboje, kur dažnai kartu atostogaudavome. Skatinau nesustoti, gyriau, nes supratau, kad mamos kūriniai labai netikėti, saviti, muzikalūs. Tiek spalviškai, tiek ir konceptualiai. Galbūt labiausiai artimi mano paties tapybai. Savo darbuose mama vaizduoja ne šiaip abstrakcijas, bet simbolius. Ant vienos didelės formos sudėlioti maži audinių gabaliukai tarsi lopai.

Tėvui taip pat jos darbai patiko ir jo tapybos stiliui gal kažkiek artimi buvo. Labiausiai dėl to netiesmuko sakralumo. Kai kurie meno kritikai mamos darbus net lygina su liturginėmis bažnyčių vėliavomis. Yra ten krikščioniškų motyvų ir pavadinimuose: „Sekminės“, „Gėlė Marijai“, „Malda“… Jokio tiesmuko siužeto. Viskas per simbolius, spalvas, tobulą kompoziciją. Viskas pateikta labai rafinuota menine kalba. Apie mamos darbus menotyrininkė Laima Kreivytė gražiai pasakė: „Ji tapo audiniais.“ Arba: „Turi spalvai klausą, kaip muzikantė muzikai.“ Iš profesionalios pianistės juk niekas šito nesitikėjo. Net mamos draugės, atėjusios pažiūrėti parodos, buvo labai nustebusios.

Ilgai ją įkalbinėjau, kad reikia daryti parodą, tačiau mama vis spyriojosi. Sakė: „Kol aš gyva, nenoriu…“ Tik šįmet, artėjant 84-ajam gimtadieniui, pavyko ją įkalbėti. Tuomet nufotografavau visus jos darbus, 75 iš 100 sukėliau į parodos katalogą, o 30 gražiausių su ja atrinkome ir pakabinome Vilniaus Užupyje, „AP galerijoje“. Dalį skiautinių įrėminau kaip paveikslus, kita dalis kabo galerijoje kaip bažnytinės vėliavos.

Kodėl tik dabar, kai nuo paskutinio darbo sukūrimo prabėgo net keturiolika metų?! Matote, kol buvo gyvas tėvukas, jis mūsų šeimoje atstojo tą didįjį ledkalnį, kurio viršūnė visuomet ryškiai švietė tiek šeimoje, tiek ir už jos ribų. Mama visada kukliai ir kantriai ėjo greta. Nereikėjo jai tos garbės. Jau bus pusantrų metų, kai tėvuko neturime. Pernai 84-osioms jo gimimo metinėms paminėti iš plieno sukūriau puošybos elementą „Vilnios žvejai“ ir pakabinau jį ant tėvų namo Užupyje. Vaikystėje dažnai eidavome su juo žvejoti.

Ar džiaugiasi mama paroda? Nors dar pati nematė – spėju, kad taip. Sakė, nueis vėliau, kai viskas aprims. Turi problemų su sveikata, nors dabar, manau, jai šviesus laikotarpis. Išsipildė sena jos svajonė. Visada norėjo anūkams kažką po savęs palikti. Anūkų per abu sūnus turi net penkis. Visi jos darbus vertina, savo kambariuose turi pasikabinę.

Kokią mamą pamenu iš vaikystės? Be galo šiltą ir rūpestingą. Mudu su broliu buvome laimingi vaikai. Kiekvieną rytą gaudavome skanius pusryčius, kiekvieną vakarą galėdavom jai pasipasakoti, kaip laikomės. Dar labai gerai atsimenu, kaip kiekvieną dieną mūsų namuose skambėdavo fortepijono muzika: Fryderykas Chopinas, Claude’as Debussy, Ludwigas van Beethovenas ir kiti kompozitoriai, nes mama kurį laiką priimdavo mokinius privačiai. Taigi, mano vaikystė prabėgo gyvenant muzikoje ir mene. Savo kambarėlyje kažką lipdydavau ir klausydavausi, kaip tie mamos mokiniai groja. Už tokią menišką aplinką savo tėvams esu be galo dėkingas.