Tolima artima Japonija

Japonija daugeliui asocijuojasi su tekančia saule, sakurų žiedais ar pažangiomis technologijomis. Tačiau mes, europiečiai, išties nedaug žinome apie labai gilias šaknis turinčią šios šalies muzikinę kultūrą, kuri istoriją pradėjo skaičiuoti dar III a. pr. Kr. Japonų muzika nuo mūsiškės skiriasi kaip diena ir naktis – tolima ir nepažįstama mums ne tik jos estetika, bet ir notacija, dermės, instrumentai, struktūra ir daugelis kitų parametrų.

XX a. pradžioje egzotiškosios Japonijos muzikos motyvus į savo operos "Madama Butterfly" muzikinę drobę atsargiai įpynė Giacomo Puccini, ne tik sužavėdamas Europą įspūdinga meilės istorija, bet ir sukeldamas susidomėjimo Tekančios Saulės šalimi bangą. Japoniški motyvai europietiškame mene skleidžiasi periodiškai, kai siekiant egzotiškumo implikuojami tik tam tikri elementai. Japonai, regis, XX a. europietišką klasiką ėmė puoselėti kaip ir savo tradicinę muziką: šiomis dienomis jau nieko nestebina japonų simfoniniai orkestrai, styginių kvartetai, dirigentai, pianistai virtuozai ar net kompozitoriai, kuriantys remdamiesi europietiškos akademinės muzikinės kalbos principais.

Japoniška estetika buvo stipriai juntama Modesto Barkausko vadovaujamo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro sezono atidarymo koncerte, vykusiame spalio 14-osios popietę Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Programos pasirinkimai

Koncerto pavadinimas "Japonijos egzotika" tarsi ir sufleravo, jog bus ne tik japoniškų motyvų, bet ir egzotikos. Pastaroji skleidėsi ne vien japoniškomis intonacijomis, bet ir gausiais gamtos motyvais, kurie nuo seno neatsiejami nuo daugelio japoniškų meno formų: skambėjo Takashi Yoshimatsu "And Birds are Still" ("O paukščiai yra ramūs"), Algirdo Martinaičio "Rojaus paukščiai", Atsuhiko Gondai "Seawol", Shion Saharos "The Snow" ("Sniegas").

Kiti tąkart skambėję opusai irgi nebuvo nutolę nuo neoromantizmo estetikos: Ramintos Šerkšnytės "De profundis", anot pačios kompozitorės, simbolizuoja jauno žmogaus gyvenimo etapą; kontrastingų charakterių Lino Rimšos "Sarabanda" ir Jono Tamulionio "Toccata diavolesca" trumpam nukėlė į baroko epochą.

Koncertą vainikavo Yuko Uebayashi "Aka Tombo" (styginių orkestrui pritaikyta japonų vaikiška daina "Raudonasis laumžirgis"), kurioje japoniškos muzikos intonacijų, ko gero, buvo daugiausia.

Garsų paveikslai

Tikrai japoniškas, o kartu ir labai egzotiškas koncerto komponentas – vibrafono virtuozas iš Tokijo Mizuki Aita, su orkestru atlikęs du opusus: S.Saharos "Sniegą" ir A.Gondai "Seawol". Pastarojo atlikimas Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo pasaulinė premjera, tad nusilenkti išėjo ir pats A.Gondai, kūrinio pavadinimui pasirinkęs senosios anglų kalbos žodį "seawol", reiškiantį jūrą ir sielą.

Šis jo kūrinys – labai iliustratyvus ir mistiškas. Įvairių glissando prisodrinta orkestro partitūra tarsi galynėjosi su virtuoziškais vibrafono pasažais, sukurdami audringos, paslaptingos, viliojamai traukiančios į save jūros paveikslą.

Impresionistiški vibrafono garsai šiame kūrinyje iliustravo bangas, vėją, varpus, regis, priversdami ne tik girdėti, bet ir regėti jūros ir sielos šokį,  stebindami ne tik įspūdinga M.Aita atlikimo technika, bet ir ne visai įprasta paties instrumento semantika – šiame kontekste vibrafono tembras skambėjo labai originaliai, nesukurdamas nė menkiausios aliuzijos į jam labiau įprastą džiazo muzikos estetiką. Ir nors "Seawol" muzikinė kalba artima europietiškajai akademinei, kompozitoriaus A.Gondai pajauta, garso estetika ir instrumentų traktuotė stipriai sufleravo, jog jis – kūrėjas iš Tekančios Saulės šalies.

Bene labiausiai įsiminęs koncerto "Japonijos egzotika" opusas – T.Yoshimatsu "O paukščiai yra ramūs", netyčia į diptiką organiškai susiliejęs su panašios stilistikos lietuviškaisiais A.Martinaičio "Rojaus paukščiais".

Paukščiai muzikinėje literatūroje – gana rafinuota tema, dominusi kompozitorius dar nuo XIV a. ir skleidusis dvejopai, kai kompozitoriai imituoja paukščius ar tiesiog juose ieško įkvėpimo. T.Yoshimatsu kūrinyje išryškėjo abi tendencijos: mintis komponuoti paukštiškais motyvais jam kilo spontaniškai, kai, nuolatos repeticijų metu girdėjęs įkyrų ir trikdantį čiulbėjimą, vieną dieną, paukščiams netikėtai nutilus, jo pasigedo.

Ilgesys sugulė į subtilią rytietišką muzikinę drobę, kurioje gana iliustratyviai imituojamas paukščių čiulbėjimas, o kartu ryškūs ir japonų liaudies dainų komponavimo principai – orkestro partitūra skilo į du registrus: aukštą ir žemą, taip tarsi imituodama žmogaus balsą ir burdonu jam pritariantį muzikos instrumentą.

Su A.Martinaičio "Rojaus paukščiais" T.Yoshimatsu kompoziciją siejo ne tik paukščių tematika, bet ir stipri neoromantinė pajauta, nors muzikines priemones abu naudojo skirtingas.

Pateisintas vardas

Kone visus "Japonijos egzotikoje" skambėjusius kūrinius siejo lyriškos ir trapios intonacijos, tačiau vis įgaudamos skirtingą pavidalą – kontrastą sudarė tik vitališka J.Tamulionio "Toccata diavolesca". Koncerto programai renkantis panašios stilistikos kūrinius, visuomet iškyla pavojus juos suniveliuoti, neišlaikant dinamiškumo. Tačiau kiekvienas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekamas kūrinys skambėjo savitai, atskleisdamas vis naujas spalvas ir niuansus, taikliai atliepdamas kiekvieno kūrinio programinį kodą – rodės, jog lyriškų atspalvių paletė šio kolektyvo muzikavime – neribotai plati, tačiau ir ne pernelyg emocionali – reikiamai suvaldyta tikslios dirigento rankos. O tai, kad J.Tamulionio "Toccata diavolesca" nuskambėjo visiškai priešingai – kone velniškai, tik įrodė kolektyvo lankstumą ir dinamiškumą, išliekant subtiliu.

Kartą lietuvių modernios muzikos klasikas Osvaldas Balakauskas taikliai pasakė, jog "Šv. Kristoforo kamerinis orkestras – lietuvių kompozitorių draugas", mat šis kolektyvas itin entuziastingai atlieka šiuolaikinių, ypač jaunų kompozitorių opusus. Šiemet atidarydamas savo koncertinį sezoną, į grojaraštį įtraukė ir japonų kompozitorių kūrybą – iš pažiūros labai tolimą, kita vertus – ir labai artimą: juk Japonijoje menas yra kone gamtos inversija, o lietuviškosios gamtos motyvus pagauliai į savo kūrybą implikuoja ir mūsiškiai. Ir nepasakysi, jog "Japonijos egzotika" įkūnijo dviejų skirtingų kultūrų draugystę – veikiau tai buvo europietiškosios ir japoniškosios kultūrų lydinys, tarsi ikebana sukonstruotas iš gana minimalistiškų, tačiau labai subtilių ir tarpusavyje derančių komponentų, kuriame organiškai susijungė iš pažiūros skirtingos kultūrinės gijos. Buvo išties gražu, jauku ir subtilu.