– „Žaidžiu Vilnių“ vadinasi projektas, kuriame žmonės pasimeta. Jie sako: kur pilis, kodėl vietoje jos yra daugiabutis?

– Su pilimi gal nepasimetė – ten aš uždėjau Justiniškių daugiabutį. Visi suprato. Bet buvo kitų mano montažų, kuriuose žmonės sakė, kad turėjo eit patikrinti, ar iš tikrųjų taip nėra. Reiškia, patikėjo. Neturėjau tikslo apgauti žmonių. Tikiu, kad visi pažįsta, žino tas vietas ir iš karto supranta, kad čia – ironiškas montažas. 

– Kuriuo montažu žmonės abejoja? 

LNK stop kadras. 

– Kalbėjau apie tą, kurį buvau padaręs prie „Europos“ visų dangoraižių. Padariau tokį oksimoroninį daiktą, tarybinį dangoraižį. Ten stovi senas namas. Kažkas suskaičiavo, kad aš jį padariau 61 aukšto. Į jį žiūrintis žmogus galvoja: o tikrai, kokio jis dydžio?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dar šiek tiek pakomentuokite nuotraukas, pavyzdžiui cerkvė – kurioje ji Vilniaus vietoje ?

– Cerkvę „patupdžiau“ tarp Verslo centrų Jasinskio g.

– O Šv. Onos bažnyčia?

– Ji „atsidūrė“ Baltupiuose, tarp tarybinių daugiabučių. Aš pravažiuodamas Baltupiuose iškart supratau, kad ten ji labai tiktų. Gotikinė raudona bažnyčia labai gražiai įlindo ir gražiai mašinos „susistatė“. Atrodo, kaip ten buvusi.

LNK stop kadras. 

– „Kaip ten buvęs“ atrodo ir iš Kauno atkeliavęs stumbras.

– Tai – vienintelis montažas, kuriame yra įmontuotas ne Vilniaus objektas. Nes ten yra ne stumbras, o tauras. Buvo Tauro kalnas ir tauras. Tuo metu apie jį visur buvo skalambijama. Norėjau tai padaryti dėl to, kad kauniečiai sakė, kad jiems jis nefainas ir jie jo nenori. Tai ir padėjau ant Tauro kalno. Paskui man komentaruose rašė: „Ir gerai, ir pasilikit“.

LNK stop kadras. 

– Kokie dar objektai?

– Dar buvo ant Mindaugo tilto uždėta statula su kregždutėmis, kuri stovi prie Nacionalinės dailės galerijos. Man ją visada norėjosi padidinti. Dar net nekurdamas šio projekto, įsivaizduodavau, kaip ji atrodytų labai didelė. Dabar aš ją padariau maždaug Rio de Žaneiro Kristaus dydžio – gigantišką. Ji iškart daug įdomiau atrodo. Vienas naujausių – praeitos savaitės sakurų žydėjimas. Visi žmonės ten suplūdo. Tada pagalvojau: kur dar žmonės eina? Sugalvojau, kad tai – „Akropolis“. „Akropolis“, sakuros... Įstačiau „Akropolį“ tarp sakurų ir tikriausia žmonės džiaugiasi, kad gali vienu šūviu nušauti du zuikius.

– Pakalbėkime apie šio projekto tikslą. Kokius klausimus jūs turėtumėte mums iškelti – apie urbanistiką, miesto architektūrą?

– Projektas yra ironiškas „Kas būtų, jeigu būtų..“. Man visada buvo įdomu, kaip galėtų atrodyti kažkas kažkur. Turbūt nuo Gedimino pilies ir prasidėjo. Sakydavau: o jei vietoj pilies būtų kažkas, visiška nesąmonė, tarkim – tarybinis daugiabutis? Nuo to ir pradėjau. Supratęs, kad aš moku ir aš galiu tai padaryti. Darau nemažai meninių projektų – man įdomu. Taip ir „patupdžiau“. O iš tokių rimtesnių tikslų, galėtų būti tai, kad žmonės pamatytų, kas nutiktų, jei eilinis pilietis galėtų spręsti miesto urbanizacijos klausimus. Nes dabar visi „išmano“, kad kažkas blogai, jie „žino“, kas ten turėtų būti. Tai jei tokie žmonės turėtų tą balsą, o ne spręstų išrinkta valdžia, savivaldybė suprastų, kaip gali būti keista ir nepatogu gyventi.