Ilgiausiame "Tūkstantmečio odisėjos" etape šeimininkavę kauniečiai buriuotojai gali drąsiai remtis alkūne į stalą per karalienės priėmimą – jie apiplaukė Horno ragą.

Namo dydžio bangos

"Tūkstantmečio odisėjos" penktojo etapo įgula, pradėjusi kelionę iš Naujosios Zelandijos, įveikusi Ramųjį vandenyną ir pasiekusi Pietų Ameriką, neseniai grįžo į Lietuvą. Išvykę kaip geri pažįstami dvylika patyrusių jūrų vilkų po mėnesio į gimtinę sugrįžo kaip ištikimiausi draugai. Šįkart jachtos "Ambersail" LTU1000 įgulą sudarė beveik vieni kauniečiai.

"Įspūdžių be galo daug, visi jie išskirtiniai ir tikrai nepamirštami. Be abejo, apstulbino pati gamtos stichija. Įsivaizduokite, vieną akimirką prieš tavo akis išnyra milžiniško dydžio banga, teškiasi į denį, kitą akimirką tu panyri po ja ir ant laivo išsilaikai tik dėl to, kad esi prisisegęs specialiu diržu ir spėji laiku sureaguoti į vairininko raginimą įsikibti į stiebą. Po kiek laiko tu jau sėdi krante, visų buriuotojų išsvajoto Horno rago papėdėje ir nuleidęs kojas į vandenį bičiuliškai šnekučiuojiesi su kitais įgulos nariais. Tai nepakartojama", – šypsodamasis prisiminimais dalijosi 28 metų kaunietis buriuotojas Dominykas Vizbaras.

Jį, ketveriais metais jaunesnį Aidžį Jaškevičių ir patį jauniausią "Tūkstantmečio odisėjos" dalyvį 21-erių Roką Milevičių įgulos nariai juokais praminė jaunimėliu. Tačiau šis jaunimėlis buriuoja nuo vaikystės.

"Tik po kelių dienų plaukimo netikėtai nugirdau, kad esu pats jauniausias. Labai to nesureikšminau. Jaučiausi puikiai, pasisėmiau visko: ir ramybės, ir patirties", – galimybe būti tarp Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo šauklių džiaugėsi R.Milevičius.

Šiltos lovos nesitikėjo

"Padėka kapitonui, sugebėjusiam suformuoti idealią įgulą. Neįsivaizduoju geresnės už mūsiškę. Mes, jaunimėlis, tiesiog troškome veiksmo, degėme noru kažką veikti, todėl visąlaik veržėmės talkinti įgulai. Mums buriavimas – ne sėdėti vietoje, o keisti bures, kažką traukti, sukti, dirbti ant denio, būti skalaujamam vandenyno bangų. Tai ir yra tikrasis malonumas", – entuziastingai kalbėjo D.Vizbaras.

Nė vienas buriuotojų nekalbėjo apie nuovargį. 38 metų Jonas Krivickas tvirtino žinojęs, kokie išbandymai laukia: "Nesitikėjau, kad turėsiu šiltą lovą, ant galvos nevarvės vanduo ir kojos visuomet bus sausos – Ramiuoju vandenynu plaukiančioje jachtoje to niekada ir nebus. Bet aplink buvo žmonės, tarp kurių vyravo tarpusavio pasitikėjimas." Vienintelė liūdna kelionės detalė – po penktojo etapo finišo Argentinoje vietiniai ilgapirščiai J.Krivickui nugvelbė fotoaparatą su užfiksuotais įdomiausiais kelionės momentais.

Šiai buriuotojų grupei teko viena garbingiausių kelionės užduočių – apiplaukti Pietų Amerikoje esantį Horno iškyšulį, kuris laikomas toliausiai į pietus nutolusia žemyno vieta.

Horno ragas buriuotojų pasaulyje dažnai prilyginamas Everesto viršukalnei: čia stūgauja uraganai, ritasi milžiniškos bangos. Pasakojama, kad ypatingai atšiaurų žemės kraštą apiplaukę jūreiviai nuo senų senovės įgydavo privilegijų: galėjo įsiverti auskarą į kairiąją ausį, remtis alkūne į stalą per Didžiosios Britanijos karalienės priėmimą ir švilpauti laivo denyje.

Sūnaus gimimo laukė visi

Kauno marių jachtklube stovi "Horno" vardu pakrikštyta sportinė "RS-280" klasės jachta. Jos kapitonas Šarūnas Abraitis su penktojo odisėjos etapo dalyviais išties apiplaukė Horno ragą. Bet ne dėl šio sutapimo būtent jam iš visos įgulos buvo skirta daugiausia dėmesio – Ramiojo vandenyno viduryje jis sulaukė ypatingos žinios iš Lietuvos – 43 metų vyras trečiąkart tapo tėčiu.

Viešint Abraičių namuose Kaune, trylikamečio Viliaus ir penkiolikametės Nomedos džiaugsmą, sulaukus laimingai iš odisėjos sugrįžusio tėčio, trumpam pakeitė garsus riksmas. Taip namiškiams apie save priminė vos kelių savaičių mažylis Vaidas.

"Kol kas į tėtį jis dar žiūri ne taip meiliai kaip į mamą, – šyptelėjo Š.Abraitis. – Nieko, greitai susidraugausim. Juk dar tik pirmos dienos, kaip matomės."

Jūratė Abraitienė, žinodama vyro aistrą buriavimui, nė nebandė prieštarauti jo kelionei jachta "Ambersail" po Ramųjį vandenyną. Ne tik Š.Abraitis, bet ir visa įgula plaukdami nekantriai laukė naujienų apie naują atžalą buriuotojų bendruomenėje. Kompiuterio ekrane sužibus žinutei apie gimusį sūnų, įgula Š.Abraičiui suteikė vienos dienos "tėvystės atostogas" – leido kiek atsipūsti.

Duše ramstėsi į sieną

Po beveik mėnesį trukusio plaukimo pagaliau į krantą išlipę buriuotojai, pasakojo apie keistus potyrius. R.Milevičius prisipažino kelias dienas kiek neįprastai jautęsis duše. Vos pajutęs purškiantį vandenį, išsyk mėgindavo į ką nors įsikibti ar atsiremti į sieną, mat tai tekdavo daryti ant jachtos denio, kai veidą skalaudavo Ramiojo vandenyno bangų purslai.

Š.Abraičiui krante siūbavo žemė po kojomis, o J.Krivickui pirmieji žingsniai ant žemės išvis buvo varginantys. Jam kartu su kitais buriuotojais stačiais laiptais kopiant į Horno rago viršukalnę, jau po pirmųjų žingsnių pakirto kojas.

D.Vizbaras namo grįžo praradęs laiko nuovoką. Mat jachtoje tikslios valandos neturėjo didelės reikšmės. Svarbiausia kiekvienam įgulos nariui buvo žinoti, kada prasideda jo budėjimo pamaina. Pirmąją savaitę buriuotojas sakė dar mėginęs skaičiuoti dienas, bet greitai pametęs skaičių: "Jei artėjant kranto link kas nors būtų paklausęs, kiek laiko jau plaukiame, būtų buvę labai sunku tiksliai atsakyti – kelias savaites ar daugiau nei mėnesį."

Artėdama prie Pietų Amerikos žemyno, "Ambersail" kirto datos pasikeitimo liniją – 180-ąjį dienovidinį. Lietuvos buriuotojams laikrodį teko pasukti viena valanda pirmyn ir vieną dieną atgal. Taip visai be jokios magijos Lietuvos buriuotojai atjaunėjo viena diena.

Sunkiai skyrėsi su laivu

Prisišvartavus galutiniame penktojo etapo taške – Ušuajuje, paskutinis laivą paliko "jaunimėlis". Jaunieji buriuotojai dar ir dabar skaudančiomis širdimis prisimena akimirką, kai turėjo išlipti iš jachtos, tapusios jų namais.

"Atrodė, lyg būtume su tuo laivu suaugę. Kai reikėjo perduoti jį kitai įgulai, staiga visi pajutome, kokia brangi mums ši jachta. Išlydint kitą įgulą apėmė savotiškas dvejopas jausmas – lyg ir džiaugsmas, bet kartu ir liūdesys", – ilgesingai kalbėjo D.Vizbaras.

R.Milevičius, pamatęs ant kranto išsirikiavusios kito etapo įgulos narius, prisminė vos sulaikęs ašaras, norėjęs pasislėpti toliausiame jachtos kamputyje ir plaukti toliau.

Tačiau grįžę į Kauną vyrai pasinėrė į kasdienius rūpesčius.

Transporto įmonei vadovaujantis Š.Abraitis neslėpė: grįžęs ekonominę krizę rado kur kas labiau įsismarkavusią nei prieš mėnesį išvykdamas į odisėją.

R.Milevičiui teko kiek anksčiau parskristi iš Argentinos, kad spėtų susitvarkyti studijų reikalus. Lietuvos kūno kultūros akademijos ketvirtakursis su kartėliu prisipažino egzaminus išlaikęs ne pačiais aukščiausiais balais, kaip norėjo, tačiau skolų išvengė: "Dėstytojai jau įpratę, kad vis pratęsiu sesijas ir laikau egzaminus pagal atskirą grafiką. Tai neišvengiama, kai treniruočių maratonas toks įtemptas. Kai kurie į tai žiūri atlaidžiau, kiti nelabai toleruoja. Šįkart žinojau, kad daugeliui rūpės gyvai išgirsti plaukimo įspūdžius, tad į mokslus grįžau ramesne širdimi."

Penktasis, ilgiausias, "Tūkstantmečio odisėjos" etapas:

Sausio 17-ąją, 5 val. ryto Lietuvos (16 val. Naujosios Zelandijos) laiku, aplink pasaulį plaukianti jachta "Ambersail" LTU 1000 paliko Naujosios Zelandijos Oklando uostą ir pradėjo plaukimą maršrutu Oklandas–Ušuajas (Argentina). Vasario 13 d., apie 17 val., Lietuvos laiku, kapitono Simono Steponavičiaus vadovaujama dvylikos žmonių įgula pasiekė Pietų Amerikos žemyną. Per penktąjį etapą tūkstantmečio kviesliai per 28 paras įveikė Ramųjį vandenyną, iš viso nuplaukdami didesnį nei 6360 jūrmylių atstumą.