Kauniečiai – pensininkai, nesusituokę arba išsiskyrę ir gyvenantys be vaikų. Toks mūsų miesto šiandienos gyventojo portretas ryškėja įvertinus demografines tendencijas.

Problema, kurios nepaiso

Geresnio gyvenimo paieškos svetur, sostinės trauka, mažėjantis gimstamumas ir įvairios kitos priežastys pastaruoju metu ėmė dar sparčiau retinti kauniečių gretas. Žinoma, mūsų miestas – ne išimtis, gyventojų mažėja visoje šalyje, tačiau, kaip rodo statistika, per penkerius metus Kaunas prarado tiek žmonių, kiek gyvena visame Raseinių miestelyje.

Visuomenės sveikatos biuro duomenimis, nuo 2004 m. gyventojų skaičius Kaune sumažėjo 11 tūkst., t.y. 3,2 proc. Šiuo metu Kaune nuolat gyvena truputį daugiau kaip 350 tūkst. žmonių.

"Mūsų valstybėje su kokiais nors ekonominiais interesais susiję klausimai svarstomi labai atkakliai ir greitai, tačiau tautai aktualios globalios problemos tiesiog kažkur pakimba, – pastebi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narė Ramunė Jurkuvienė. – Reikėtų suvokti, kad šios demografinės tendencijos labai pavojingos mums visiems."

Mažėjantis jaunų ir darbingų gyventojų skaičius visų pirma reiškia, kad ateityje išlaikyti pensininkus teks didesnei mokesčių mokėtojų daliai. Statistikos departamento duomenimis, 2006 m. Kaune gyveno 19,5 proc. pensinio amžiaus žmonių, o 2009 m. jų buvo 0,2 proc. daugiau. Per ketverius metus jaunų kauniečių iki penkiolikos metų sumažėjo procentu, iki 15,5 proc.

Lyginant su vidutiniu gyventojų amžiumi, šalies gyventojai yra kiek jaunesni už kauniečius. 2009 m. vidutinis Kauno miesto gyventojų amžius buvo 39,7 metai, apskrities – 39,4, Lietuvos – 39,2 metai. Beje, šalies vyrų vidutinis amžius yra pastebimai mažesnis (36,8 metai) negu moterų (42,1 metai).

Šeimos pamatai kliba

Sakoma, kad visavertė karta formuojasi pilnoje ir sveikoje šeimoje. Jų pastaruoju metu sukuriama mažiau. 2007 m. Kauno rotušėje įsipareigojo daugiau kaip 3 tūkst. porų, o praėjusiais metais santuokos žiedus sumainė 2,3 tūkst. jaunavedžių. Statistika rodo, kad beveik pusė santuokų išyra. Pavyzdžiui, Kaune 2009 m. išsiskyrė 46 proc. šeimų.

Silpnėjantį šeimos institutą R.Jurkuvienė sieja su palyginti trumpa mūsų valstybės nepriklausomybe. "Dabar gyvename paauglio amžių, o jam būdingos tapatumo paieškos, – vertino R.Jurkuvienė. – Man susidaro įspūdis, kad daugelis yra sutrikę, nesuvokia savo jausmų, požiūrių, atmeta tradicijas ir bando ieškoti savo, neva teisingiausio kelio."

Ji atkreipia dėmesį, kad stipriose Vakarų demokratijos šalyse šeima ypač saugoma, o vestuvių tradicijos, kad ir skirtingos regionuose, iš esmės turi didelę prasmę.

"Santuoka – ne koks naujas išradimas. Į jos šventinę misteriją sudėta per šimtmečius sukaupta patirtis ir išmintis. Būtent vedęs žmogus lengviau pereina visokius virsmus ir gyvenimo išbandymus", – pabrėžė R.Jurkuvienė.

Kauno technologijos universiteto Sociologijos fakulteto profesorė Eglė Butkevičienė išskiria tokias santuokų mažėjimo priežastis: pinigų trūkumą, neigiamą asmeninę patirtį, įsitikinimus, kad įregistruota santuoka yra kažkas archajiško, nemodernaus ir sekuliarizacijos procesus, kai religija netenka savo įtakos įvairioms socialinio gyvenimo sritims.

Nemoko kurti šeimos

Nelaimingos santuokos priežasčių gali būti įvairių, tačiau, kaip pastebi R.Jurkuvienė, dažniausiai šeimos laimę užtemdo panašios problemos.

"Žmonės pasitiki tik savo emocijomis, o jos – pačios nepastoviausios! Nežinome elementaraus dalyko: jeigu sutuoktinis supyko, tai nereiškia, kad jis pyks visą amžių, – kalbėjo R.Jurkuvienė. – Taip pat, jeigu patyrėme kažkokį susižavėjimą, nereikėtų jo painioti su meile. Juk hormonų antplūdžiai yra normalus dalykas, bet jie neturėtų keisti nuostatų, susijusių su šeima." Ji stebisi, kodėl daugelis jaunų žmonių meilę tapatina su potraukiu ir seksu.

Dažnai šeimos gyvenimas nebūna sėkmingas vien dėl to, kad mes nežinome, kaip jį kurti darnų. Kas antras jaunuolis atėjęs iš išsiskyrusios ir kitokių problemų turėjusios šeimos. Dar vienas skaudulys – santykių tarp šeimos narių problema.

"Daugelį metų šeimos pagrindas buvo materialinis. Mamoms rūpėjo vaiką aprengti ir pavalgydinti, bet jos negalvojo apie santykius, bendravimą su vaiku. Vėliau, užaugęs, jis neįsivaizduoja, kaip kurti kitokią, darnią šeimą", – viešai neaptarinėjamą problemą įvardijo R.Jurkuvienė.

Anot E.Butkevičienės, jeigu šeimą suvokiame kaip istoriškai sąlygotą, organizuotą bendriją, kurios narius vienija buities bendrumas, tarpusavio moralinė atsakomybė ir savitarpio pagalba, tai visos priemonės, skirtos tradicinės šeimos vertybėms puoselėti, paskatintų ir santuokas.

Su tuo pačiu – įdomiau

Lygiaverčiu santykiu su vyru arba žmona pasidžiaugti gali vos vienas kitas žmogus. Didesnę dalį šeimų slegia iškreiptas požiūris į artimiausią šeimos narį. Kaip pastebi R.Jurkuvienė, palyginti dažnai vyras ir žmona rungtyniauja. Kitose šeimose žmona nuolaidžiauja vyrui ar vyras žmonai, arba – jie išnaudoja vienas kitą. "Išpuoselėti santykius nepaprastai sunku, ypač kai šiuolaikinis jaunimas turi derinti darbą, mokslą ir visokius kitokius iššūkius. Šito mes niekur nemokomi", – pastebi R.Jurkuvienė.

Jos žiniomis, Vakaruose vaikai nuo mažų dienų mokomi priimti sprendimus, susitvarkyti su savąja laisve. O mums labiau patinka, kai už mus nusprendžia ir mąsto kiti.

Santuoką R.Jurkuvienė vadina didžiuoju gyvenimo iššūkiu, nes tenka paaukoti savo laisvę ir prisiderinti prie kito žmogaus. Tai vieniems pavyksta greičiau, kitiems prireikia ir dešimtmečio.

Tyrimo apie santuokos įvaizdį ir vertę rezultatai rodo, kad laimingiausiai gyvena supratusieji, jog santuoka nėra panacėja, kad tai yra prielaida.

"Stiprias šeimas sukūrę žmonės sakė, kad didžiausias kliuvinys santuokai yra įsivaizdavimas, jog susituokus viskas bus gerai. Taip nebūna. Tik priėmusieji santuoką kaip iššūkį kūrybai gyvena laimingai", – apibendrino R.Jurkuvienė.

Ji įsitikinusi, kad ryšys tarp dviejų žmonių tampa stipresnis susidūrus ir įveikus didžiausias problemas. Jeigu pirmai krizei iškilus sutuoktiniai išsigąsta ir galvoja, kad susidėjo ne su tuo žmogumi, jie klysta.

"Beieškant, bėgiojant nuo vieno vyro prie kito, situacija negerėja. Su tuo pačiu žmogumi įveikiant visus pakeliui pasitaikančius sunkumus, darosi vis įdomiau. Tai yra chrestomatiniai dalykai, bet kol pats nepatiria, žmogus nesupranta", – aiškino R.Jurkuvienė.

Merginos trokšta ištekėti

Apklaususi jaunas poras, kurios gyvena, liaudiškai tariant, susidėjusios, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija išsiaiškino, kad didesnė dalis jaunuolių nesuvokia, kaip jie su savo mylimaisiais pradėjo gyventi kartu.

"Dar baisesnis dalykas: 70 proc. merginų draugą, su kuriuo gyvena, laiko tarsi savo vyru, o tokia pat dalis vaikinų mano, kad jie nėra įsipareigoję", – tyrimo rezultatais dalijosi R.Jurkuvienė.

Dažniausiai paaiškėja, kad draugą turinti mergina labai nori ištekėti, bet nedrįsta to pasakyti vaikinui, nes bijo, kad pradėjusi spausti bus palikta. Tiesa, per apklausą ne visos į klausimą "Ar svajojate ištekėti?" atsakė teigiamai. Tikroji situacija, anot R.Jurkuvienės, atsiskleidžia įvertinus smulkmenas. Pavyzdžiui, viena respondentė pasakojo, kad kartą sugalvojo pasidaryti svečių, kuriuos pasikviestų į vestuves, sąrašą. Esą tiesiog šiaip, dėl smalsumo.

"Pasąmonėje šitie dalykai yra tokie svarbūs, kad ji net sąrašą sudarė! Vadinasi, ji labai nori ištekėti", – išvadą darė R.Jurkuvienė. Vaikinams, kaip parodė tyrimas, labai patinka gyventi ir nesusituokus. Klausimai apie partnerystės sutartis juos šiurpino ir erzino. Juk tai beveik tas pats, kaip santuoka! – esą replikavo daugelis jų.

"Galbūt mes, mamos, augindamos savo vaikus, ypač berniukus, kažko labai svarbaus jiems neperduodame? Jiems trūksta atsakomybės", – svarstė R.Jurkuvienė.

Kas paskatintų gimdyti?

Statistikos departamento duomenimis, pastaruoju metu Kaune vaikų gimdoma daugiau, tačiau šių naujagimių nepakanka, kad gyventojų skaičius išliktų bent stabilus.

E.Butkevičienė atkreipia dėmesį, kad mažas gimstamumas nėra vien mūsų miesto ar šalies problema. Ji aktuali daugeliui Vakarų Europos valstybių.

"Iki 1976-ųjų daugiau kaip pusė pasaulio šalių netaikė jokių gimstamumo reguliavimo priemonių. 2001 m. tokių šalių buvo trečdalis, o vėliau tik daugėjo šalių, kurios taikė gimstamumo mažinimo priemones", – 2003 m. Jungtinių Tautų ataskaitą apie gimstamumo, kontracepcijos ir demografinę politiką citavo E.Butkevičienė.

Lyginamuoju laikotarpiu gimstamumą skatinančias priemones taikė 13 proc. pasaulio valstybių.

"Tai – ne tik finansinė parama, bet ir sveikatos paslaugų kokybės gerinimas, įstatymai dėl lankstaus darbo grafiko, būstų įsigijimo jaunoms šeimoms palengvinimas, papildomos atostogos, vaiko priežiūros institucijų infrastruktūros gerinimas", – vardijo E.Butkevičienė.

Gimdo religingi optimistai

Per pastarąjį dešimtmetį gimstamumas nuosekliai mažėjo iki 2005 m., tačiau 2006 m. šeimos pradėjo susilaukti daugiau vaikų.

"Galime daryti prielaidą, kad motinystės pašalpų didinimas buvo veiksminga priemonė skatinant gimstamumą, – įsitikinusi E.Butkevičienė. – Kita vertus, gimstamumo didėjimą ar mažėjimą lemia ne tik finansinės priemonės."

Beje, Manhatano instituto mokslininkas Stevenas Malanga yra teigęs, kad vieni svarbiausių faktorių, skatinančių gimstamumą JAV, yra religingumas ir ilgalaikis optimizmas.

Mažėjantis gimstamumas, E.Butkevičienės nuomone, galėtų būti susijęs su racionalaus pasirinkimo teorija, pagal kurią prieš nuspręsdami turėti vaiką žmonės pasveria būsimą naudą ir išlaidas. Kiti neskuba gimdyti, nes bijo rizikuoti, juos kamuoja nežinomybė dėl ateities. Šeimoms nepalankios ir postmaterialistinės vertybės, akcentuojančios individualumą, liberalizmą, apsisprendimo laisvę.

"Reikšmingas vaidmuo tenka ir lyčių lygybės teorijoms, kurios teigia, kad moteris, taip pat kaip ir vyras, siekia karjeros bei savęs realizacijos ne tik šeimos erdvėje", – aiškino E.Butkevičienė.

Penkis auginti lengviau

Tendencijos rodo, kad gerėjant materialinėms sąlygoms gimstamumas mažėja. Tiesa, paaiškinti tai – sudėtinga.

"Mūsų močiutės nei sauskelnių turėjo, nebuvo nei dujinių viryklių, o kai kur – ir elektros, bet gimdymas neatrodė toks baugus dalykas kaip dabar, kai turime ir skausmo malšinamųjų", – lygino R.Jurkuvienė. Ji įsitikinusi, kad mes negimdome, nes bijome sunkumų, manome, kad neišmoksime jų įveikti.

"Užauginau penkis vaikus ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad man gaila tų mamų, kurios turi tik vieną. Kai auga penki, jų beveik nematai, jie vienas kitam padeda, paaiškina. Daug lengviau auginti penkis negu vieną", – tikino R.Jurkuvienė.

Esą augindama pirmagimį motina jaučia įtampą, kiekvienas vaikelio sunegalavimas prilygsta pasaulio pabaigai. Moteriai atrodo, kad jeigu bus antras arba trečias, teks įveikti dar daugiau sunkumų.

"Iš tikrųjų yra priešingai. Atsipalaidavusi motinystė atsiranda pagimdžius trečią vaiką, – sako R.Jurkuvienė. – Gražu žiūrėti, kaip kiekvienas auga, ieško savo kelio, o vėliau tampa ir mūsų mokytojais."

Statistikos departamento duomenimis, tris ir daugiau vaikų augina 9 proc. lietuvių šeimų.