Po penkiolikos metų sėkmingos veiklos restorano „Rene“ duris užrakinti turėjo vilnietis verslininkas Kristupas Baublys. Ar verslui įmanoma išgyventi, kai viena ranka valstybė užrakina sąskaitas, užkardo galimybę generuoti pajamas ir vis tiek liepia susimokėti skolas čia ir dabar? Apie tai buvo kalbama LNK reportaže.

– Kas nutiko? Kokie buvo argumentai, kad tai vietai reikėjo dabar užsidaryti?

– Paskutinis lašas, perpildęs taurę – VMI taip vadinamas „mokesčių atidėjimas“, nors faktiškai tai reikėtų vadinti kaip nors kitaip. Kol pati valstybė pati pirma nesusirinks savo pinigų, nepaliekamos jokios galimybės disponuoti savo banko sąskaita, tad negalima nei mokėti atlyginimų, nei užsakinėti prekių, tuomet nėra kuo prekiauti. Jeigu nėra kuo prekiauti, nėra svečių, nėra svečių – nėra pinigų. Velnio ratas užsidaro ir gale dienos pradedi galvoti – vardan ko visa tai?

– Kokia situacija su VMI?

– Mes jokiais būdais nesame nei išskirtinai skriaudžiami, nei išskirtinai gelbėjami. Tikrai nenorėčiau burnoti ant tų ponių ir ponų, kurie dirba VMI. Ten tikrai yra šviesių žmonių, dirbančių savo darbą aukšto lygio profesionalų. Kalbu labiau apie pačią sistemą. „Sodra“ atidėjimus išdėstė iki 2024 metų, ką laikau tikru mokesčių atidėjimu. Kiekvieną mėnesį sumos yra pakeliamos ir mes džiaugiamės, kad „Sodra“ pažiūrėjo taip gražiai į situaciją.

Tokio dydžio atidėjimai tokiam laikotarpiui yra neproporcingi verslo galimybėms.

– Kokie buvo VMI argumentai neišdėlioti mokesčių iki 2024 metų?

– Mes išgirdome paprastus VMI argumentus: jog mes dirbame, mums ir taip gerai, PVM tik 9 proc., kas yra svarbu ir gerai, bet jie sakė, kad dirbame, todėl galime sau leisti susimokėti. Bandėme aiškinti, rodyti, kad apyvartos nėra pakankamos, srautai negrįžo į tas pačias vėžes, kokios buvo anksčiau. Tokio dydžio atidėjimai tokiam laikotarpiui yra neproporcingi verslo galimybėms.

Dar vienas karštas pavyzdys – prieš dvi savaites mūsų kitoje vietoje „Invino“, kuri vis dar juda, pavėlavome susimokėti keturis kartus išaugusią elektros sąskaitą. Ne iš piktos valios, o per žioplumą, atvirai sakant. Niekas nieko nesakė, o tada staiga išjungė elektrą. Ir tada pasakė, kad reikia susimokėti visą skolą. Susimokėjom – įjungė. Tačiau kaip tu gali tikėtis, kad baras atiduos skolą, jeigu padarai, kad jis negali dirbti?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– „Rene“ restorane dirbo keturiolika žmonių. Sukote galvą, kaip padaryti, kad jie neišeitų į gatvę, tiesa?

– Šioje situacija galbūt mums šiek tiek dar lengviau, nes yra ir kitų vietų, tad praktiškai visą komandą radome, kur kitur panaudoti. Nes komanda – fantastiška, ypač virtuvės brigada, taip pat jaunimas, kuris dirbo padavėjais. Mes atviromis kortomis visiems viską pasakėme ir palikome teisę spręsti, ar jie toliau nori su mumis dirbti kitose mūsų vietose, ar nori ieškoti laimės kažkur kitur. Smagu, kad pavyko juos išlaikyti. Tikiuosi, kad nesiblaškysime ir toliau kartu visi varysime.

– VMI kalba vien apie energetinę krizę, apie pagalbą verslams, tarsi uždarė COVID-19 lapą. Tačiau tie, kurie išgyveno pandemiją, dabar turi daugybę problemų, tiesa?

– Būtent. Skaičiau VMI reakciją į mūsų pasisakymą. Pasiteisinimas atbuline data – toks jausmas lyg išrengia nuogai per pūgą, lietų, audrą, gulintį suspardo ir paskui sako, kad to nesakiau, kad nenorėjau to, būtų to nedarę. Kartais net galvoju, kad man net nereikia iš valstybės pagalbos, kad tik jie netrukdytų dirbti. Vis dar galvoju, kad „Rene“ kada nors, kur nors, kokia nors forma dar gyvuos.