Svarbus strateginis mazgas

Dabartinio Mianmaro valstybės žemėms tapus britų imperijos provincija (tiksliau kalbant, britų valdytų Indijos žemių provincija), patenkinti buvo anaiptol ne visi, mat kaimiškose vietovėse ginkluotas pasipriešinimas prieš naujuosius valdovus truko dar bent dvejus metus (pikas buvo pasiektas 1886–1887 m.).

Jis taip pat sulaukė nemažo visuomenės palaikymo, tad britai buvo priversti pasitelkti apie 40 tūkst. britų ir indų karių.

Naujojo režimo atstovams pavyko užslopinti šį procesą per kelerius metus, tačiau atokiausiose vietovėse priešinimasis britų valdžiai truko iki pat dešimtojo XIX a. dešimtmečio, o Wa kalvose (turinčiose sieną su Kinija) britams priešiškų elementų buvo galima atrasti ir iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio.

1937 m. Didžiosios Britanijos valdžia atskyrė Birmą nuo Indijos ir pavertė ją atskira kolonija, o 1941–1942 m. žiemą ir pavasarį į Mianmaro žemes atėjo nauji, trumpai jose užsibuvę užkariautojai – japonai.

Tuo metu Birma buvo svarbi kelio, kuriuo buvo tiekiama parama Kinijos nacionalistų lyderio Chiang Kai-sheko (1887–1975) pajėgoms, dalis, o įsitvirtinimas šiame krašte būtų leidęs japonams priartėti prie Indijos.

Profesionalas: šioje nuotraukoje įamžintas japonų fotografas Kenji Nagai, žuvęs Mianmare per 2007 m. vasaros neramumus. Jis buvo žurnalistas, savo gyvybe rizikavęs dėl profesijos. / Scanpix nuotr.

Sudėtinga politinė dilema

Kaip ir indams ar bet kuriems kitiems britų kolonijų gyventojams, į pasaulinio karo (1939–1945) verpetą įtrauktiems birmiečiams teko spręsti sudėtingą politinę dilemą.

Pirmasis kelias buvo padėti britams kovoje su japonais ir kitomis Ašies valstybėmis bei, pasibaigus karui, reikalauti didesnės autonomijos (arba nepriklausomybės).

Antrasis – stoti prieš britus ir tikėtis, kad šis pasirinkimas duos daugiau naudos nei žalos.

Apie tai, kokia buvo sudėtinga to meto birmiečių politinė padėtis, puikiai atskleidžia jau minėtos Aung San Suu Kyi tėvo Aung San (1915–1947) gyvenimas bei per Antrąjį pasaulinį karą jo priimti sprendimai.

Didelę savo politinės karjeros dalį jis reiškėsi kaip britų valdymui nepritariantis aktyvistas.

Taip pat teigiama, kad XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jis svariai prisidėjęs prie Birmos komunistų partijos įkūrimo.

Besibaigiant 1943-iųjų vasarai, Aung San jau užėmė svarbius postus vadinamojoje Birmos valstybėje – japonų remiamoje marionetėje, vadovaujamoje veikėjo, šiuo metu prisimenamo Ba Maw (1893–1977) vardu, o karui pakrypus sąjungininkų naudai, jis perėjo į britų bei kitų sąjungininkų pusę.

Šaltojo karo epochoje šio krašto valdantieji ilgą laiką stengėsi laikytis neutraliteto, paremtu „nei žuvis, nei mėsa“ principu.

1947 m. pavasarį jis jau buvo naujos, rinkimuose (1947 m. balandžio 9 d.) triumfavusios Antifašistinės liaudies laisvės lygos (Anti-Fascist People’s Freedom League) lyderis, tačiau galiausiai jį nušovė, likus vos keliems mėnesiams iki formalaus nepriklausomybės paskelbimo (1948 m. sausio 4 d.).

„Nei žuvis, nei mėsa“

Paskelbus nepriklausomybę, Birma tapo savarankiška valstybe, tačiau jos politinė, ekonominė ir socialinė padėtis buvo labai trapi, o Šaltojo karo epochoje šio krašto valdantieji ilgą laiką stengėsi laikytis neutraliteto, paremtu „nei žuvis, nei mėsa“ principu.

1962 m. kovo 2 d. generolas Shu Maung (1911–2002), popkultūroje labiau žinomas Ne Wino vardu, įvykdė valstybės perversmą ir pašalino iš valdžios 1960-ųjų rinkimus (vasario 6 d.) laimėjusius valdančiuosius, siejamus su politiku, šiuo metu prisimenamu U Nu (1907–1995) pavarde.

Taip prasidėjo iki mūsų dienų trukęs autoritarinio pobūdžio valdymas, kurį retkarčiais pertraukdavo trumpi demokratinių bruožų turintys periodai.

1974 m. Mianmare įsigaliojo nauja konstitucija, kuria remiantis kariuomenė valdžią perdavė civiliams politikams, tačiau visa galia iš esmės liko to paties Ne Wino bei kitų buvusių kariškių rankose.

Tais pačiais metais į Mianmarą atgabenus nuo ligos mirusio buvusio JT sekretoriaus (1961–1971) U Thant palaikus, nemažai daliai šį diplomatą gerbusių birmiečių pasitaikė proga išreikšti savo priešiškumą valdančiajam režimui.

Besibaigiant XX a. devintajam dešimtmečiui, permainų vėjai, purtę komunistinį Rytų Europos bloką, Sovietų Sąjungą, Pietų Afrikos apartheido režimą bei Kinijos Liaudies Respubliką, užklydo ir į Mianmarą.

Anot BBC straipsnio „Birmos 1988-ųjų protestai“ („Burma’s 1988 protests“, 2007), viskas prasidėjo 1987 m. rugsėjį, kai Ne Winas dar labiau komplikavo daugelį metų trukusį ydingą ekonominį valdymą, pašalindamas dalį banknotų iš apyvartos.

Jis buvo prietaringas žmogus, todėl nusprendė apyvartoje palikti tik 45 ir 90 kijatų banknotus, mat šie skaičiai dalinami iš devynių (anot Ne Wino, laimingo skaičiaus).

Dėl šio žingsnio didelė dalis žmonių vos per vieną naktį prarado kone visas savo turėtas santaupas, tad ekscentriškojo režimo valdomą valstybę labai greitai apėmė neramumai.

Žvaigždės: šioje nuotraukoje kartu su Johnu Lennonu ir Yoko Ono įamžintas U Thant ėjo JT generalinio sekretoriaus pareigas nuo 1961 iki 1971 m. Jo palaikų grąžinimas į tėviškę suteikė progą Mianmaro režimo oponentams išreikšti savo politinę poziciją. / Scanpix nuotr.

Perpildyta kantrybės taurė

1988 m. kovą per politiškai aktyvios jaunuomenės surengtą piketą žuvo jaunuolis, šiuo metu prisimenamas Phone Maw vardu.

Dėl šios mirties daug kas kaltino jėgos struktūrų atstovus, o keletą dešimtmečių tyliai kauptas apolitiškos Mianmaro visuomenės dalies kartėlis pagaliau ėmė veržtis per kraštus.

1988 m. vasarą protesto akcijos, jų slopinimas ir žmonių mirtys per politinius neramumus buvo įprastas reiškinys Mianmare, o 1988 m. liepos 23 d. valdžios oficialiai atsisakius Ne Winui, į valstybės vadovo postą atsisėdo jo sėbras Sein Lwinas (1924–2004).

Savo apogėjų protesto akcijos pasiekė 1988 m. rugpjūčio 8 d. (ši data veikiausiai taip pat buvo pasirinkta sąmoningai laikantis tikėjimo skaičių nešama sėkme bei negandomis), kai visoje valstybėje prasidėjo šimtatūkstantiniai protestai, sutraukę skirtingų etninių grupių, religijų, profesijų ir amžiaus grupių atstovus (jaunuomenė savo politinių siekių simboliu buvo pasirinkusi povą).

Per šiuos piketus vyravo optimistinės nuotaikos, o juose dalyvavę vienuoliai nešė apverstus išmaldos dubenėlius, rodydami, kad nepriims aukų iš jėgos struktūrų atstovų.

Tautos tėvo dukra

1988 m. rugpjūčio 12 d. Sein Lwinas taip pat netikėtai atsisakė valdžios, o jį trumpam pakeitė mokslininku vadinamas Maung Maung (1925–1994).

Kiek vėliau, to paties rugpjūčio 26 d., eteryje pasirodė ir „moderniojo tautos tėvo“ dukra Aung San Suu Kyi.

Tą dieną ji pasakė kalbą Shwedagono pagodoje ir kone per naktį tapo viena ryškiausių XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo pradžios politinių žvaigždžių (bent jau žvelgiant iš pasauliu besidominčių vakariečių perspektyvos).

Atrodė, kad sukilę birmiečiai pagaliau pasiekė savo, tačiau jau 1988 m. rugsėjį apsireiškė dar vienas personažas – generolas Saw Maung (1928–1997).

Naujasis režimas paskelbė įvedantis karo padėtį, smurtu išvaikė protestus, panaikino 1974 m. konstituciją ir net pakeitė valstybės pavadinimą.

1990 m. gegužės 27 d. Mianmare vyko nacionaliniai rinkimai, kuriuose Aung San Suu Kyi vadovaujama Nacionalinė demokratijos lyga (National League for Democracy) laimėjo 392 vietas į Konstitucinį komitetą, tačiau militaristinė chunta šiuos rezultatus ignoravo, o politikė tuo metu jau buvo įkalinta namų arešto sąlygomis.

Ji buvo paleista 2010 m. lapkritį, tačiau 2021 m. vasarį Mianmare įvyko dar vienas perversmas ir Aung San Suu Kyi vėl buvo suimta.

Per pastaruosius ketverius metus ji buvo keletą kartų teisiama – daugiausia dėl tikrų ar išgalvotų pasaulinės pandemijos karantino taisyklių pažeidinėjimų bei tikros ar tariamos korupcijos.