Tobulybės gimimas

Vasarą gamta pražysta įvairiaspalviais žiedais, nokina vaisius, dalijasi natūraliame prieglobstyje subrandintomis gėrybėmis, oras prisipildo kvapų ir garsų, o visa, kas aplink, švenčia ilgas, saulės spindulių nušviestas dienas. Vyrauja harmonija ir pilnatvė.

L.Dzigaitės kūriniuose smulkūs ir trapūs žolynai įgauna atpažįstamus pavidalus, pasakodami dailininkės išjaustas istorijas apie gyvenimo permainingumą, tikėjimo galią, viltį ir prieglobstį.

"Kai buvau maža, lankydavau savo močiutę, gyvenusią vienkiemyje. Ji vedžiodavo mane po pievas, laukus, rodydama įvairiausius augalus, pasakodama apie juos. Augdama perėmiau jautrumą aplinkai, iš žemės prasiveržiančiai gyvybei, kurį turėjo močiutė. Didžioji mano gyvenimo akademija buvo tenai, pas senelę", – pasakoja L.Dzigaitė.

Menininkės kuriamose kompozicijose kiekvienas žiedas, lapelis, žolynas susijungia į gyvą audinį, kurį suausti dailininkei padeda gamtos jėgos. "Augalai šnabžda ir vedžioja mano rankas, o aš jų klausausi ir dėlioju. Tobulybė yra pačioje gamtoje, o mūsų kūryboje, manau, jos negali būti", – mintimis pasidalija kūrėja.

Lemtingas atsitiktinumas

Nuo pat vaikystės jaustųsi ryšį su gamta, mėgusi tyrinėti augmeniją, L.Dzigaitė paveikslus, dar vadinamus žolynų grafika, pradėjo kurti per lemtingą atstitiktinumą. "Mano bičiulė sukūrė knygą, kurioje užrašė legendą apie Ukmergę. Jos kūriniui reikėjo iliustracijų. Buvau paprašyta jas sukurti. Buvo 1993-ieji, kai pirmą kartą prisiliečiau prie žolynų grafikos", – prisimena menininkė.

Iliustracijos buvusios paprastos, tačiau lemtingos. "Jose vaizdavau vainikus, atspindinčius įvairias nuotaikas, kurias autorė išryškino savo knygoje. Leidinys su iliustracijomis buvo išsiųstas į Vokietiją, kur turėjo būti leidžiamas, tačiau pradingo. Esu dėkinga šiam atsitiktinumui, nes jis tapo mano kūrybos pradžia", – gerai pasibaigusią istoriją atpasakoja dailininkė.

Sezoniškumas kūryboje

Specialiai savo kūriniams augalų menininkė nerenkanti: sode turinti didelį laukinį gėlyną, kuriam vasarą sužydėjus, ji tiesiog nebegali dirbti. "Kai augalai pražysta, aš nebekuriu, nes viskas aplink tampa tobulai gražu." Tačiau žiema – intensyvus kūrybinis periodas: "Žiemą daugiau meldžiuosi, skaitau dvasinę literatūrą. Būnu susikaupusi, susitelkusi į kūrybą", – įstabių paveikslų gimimo procesą atskleidė pašnekovė.

Matyt, neatsitiktinai ir jos paveiksluose justi rimtis, tyla, atsiribojimas nuo išorinio pasaulio veiksnių, susitelkimas į dvasinius dalykus, atrandant juose šviesą ir šilumą, kuriais menininkė užpildo savo kūrinius.

"Nesvarbu, ką žmogus kuria, jei tai yra nuoširdu, jei tai darydamas jis jaučia Aukščiausiojo vedimą, vadinasi, jis kuria Dievo Karalystę", – įsitikinusi L.Dzigaitė.

Kas? L.Dzigaitės kūrinių paroda "Žolynų virsmas".

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Veikia iki rugsėjo 8 d.