Tapyba, fotografija – menininkės kūrybos laukai, atskleidžiantys ramų, tačiau skvarbų autorės žvilgsnį į ją supančią aplinką.

– Žvelgiant į jūsų paveikslus, fotografijų serijas formuojasi įspūdis, kad kelionės jums yra vienas iš pagrindinių inspiracijų šaltinių. Ar geografinis atstumas nuo vietos, kurioje subrendote, yra sąlyga atrasti naujas erdves, ar, priešingai, tai leidžia į gimtąją vietą pažvelgti iš tolimos perspektyvos?

– Didžiausią įspūdį man palikusi kelionė – į Kiniją. Šalį aplankiau dalyvaudama studentų mainų programoje. Visada svajojau pamatyti kalnus. Šios kelionės metu svajonė buvo įgyvendinta. Studijuodama Jimei mieste, atradau ir gamtą, ir didmiesčius.

Esu gimusi ir augusi Kaune, Panemunėje. Kiekvieną rytą nubudusi pro langus matydavau mišką. Niekada nebuvau miesto vaikas. Vos prieš metus persikėliau gyventi į Žaliakalnio mikrorajoną. Tuomet manyje kažkas pasikeitė. Pradėjau Kauną atrasti iš naujo. Šis miestas man tapo gražus. Pradėjau stebėti jo peizažą – pastatų struktūras, vingiuojančias gatves – man tai patiko. Iš naujo atradau ir pramoninius Kauno rajonus – per juos man atsivėrė naujas miesto vaizdas.

Kai būnu čia, man visada kyla noras išvažiuoti, pabėgti, atrasti kažką naujo, bet kai grįžtu po kelionių – viską vėl matau kitaip.

– Ar dar yra noro, grįžus iš kelionių, atrasti kažką naujo savo mieste?

– Specialiai to nedarau. Daug vaikštau ir, jei mano maršrute atsiranda motyvas, kurį pastebiu, užfiksuoju. Šiuo metu miestas keičiasi, daug rekonstrukcijų, renovacijų.

– Koks yra jūsų ryšys su Kaunu? Ar jis kinta?

– Kai išvykstu svetur, nepasigendu Kauno. Man netrūksta ir Lietuvos. Vietos, kurioje norėčiau gyventi, dar neatradau. Kartais galvoju, kad esu migruojantis žmogus. Galėčiau kurį laiką gyventi vienur, kurį laiką kitur. Lengvai prisitaikau prie naujų vietų. Tačiau visada žinau, kad galiu sugrįžti į Lietuvą, į Kauną, nes čia mano šeima, namai. Turiu saugią vietą, kur gera grįžti, tačiau manau, kad visas pasaulis gali būti mano namais. Man patinka jį stebėti, atrasti.

– Nuo ko prasideda kitų vietovių pažinimo procesas? Ar su jomis stengiatės atrasti, sukurti ryšį?

– Daug vaikštau. Stengiuosi nevažiuoti viešuoju trasportu, o visus atstumus įveikti pėsčiomis, kad ir kokie jie būtų. Leidžiu sau kartais pasiklysti, nes tik tada pastebiu kažką, ko kiti negali atrasti.

Greitai pajuntu artumą naujoms vietoms: jei atrandu vietovę, kurioje daug gamtos – galiu ją pamilti per dieną. Šiek tiek sunkiau su miestais, jie mane atstumia. Miestuose per daug triukšmo, žmonių. Mėgstu būti viena. Miestuose aš ieškau. Taip kuriasi ryšys.

– Jūsų tapybos kūriniuose – kelionių fragmentai, kuriais remiantis įvardyti tikslią geografinę vietovę sunku. Ar sąmoningai siekiate išlaikyti vietovę incognito?

– Aš vaizduoju prisiminimą, ne geografinę vietovę. Stengiuosi tapyti jausmą, kurį konkreti vieta man sukelia. Nenoriu žiūrovo apriboti. Noriu, kad jis pats, žvelgdamas į mano paveikslus, atrastų sąsajas su savo atsiminimais. Vietovė man nėra tiek svarbi, kiek svarbi joje išgyventa emocija. Žiūrėdama į savo darbus aš žinau, kokia tai vieta, kokius atsiminimus manyje ji pažadina tuo momentu, kai tapau, o baigusi kūrinį – palieku jį žiūrovui.

– Drobėms būdingas neužbaigtumas. Susidaro įspūdis, kad paveikslai vis dar kuriami. Ar tokios estetikos pasirinkimas – troškimas grįžti į buvusias vietas?

– Ne, priešingai. Kai tapiau seriją "Praeities peizažai", paveikslų neužbaigtumas buvo metafora į atsiminimo trumpalaikiškumą. Pamažu atsiminimai nyksta, blunka, todėl drobėse atsiranda tuščios, neužtapytos plokštumos – jos tarsi išsitrynę atsiminimų fragmentai.

– Ar, išvažiuodama iš laikinu prieglobsčiu tapusios vietos, jūs nuo jos nutolstate ir emociškai?

– Prie vietos aš labai prisirišu. Ją palikusi noriu sugrįžti, išgyventi vėl tuos pačius jausmus, patirti buvusias emocijas. Bet jei reikėtų rinktis, ar sugrįžti į tą pačią vietą, ar atrasti naują – pasirinkčiau naują.

– Galbūt tai susiję su tuo, kad naujoje vietoje jūs neužsibūnate ilgai, nepatiriate rutinos?

– Nesusimąsčiau apie tai. Žinoma, einant laikui apsiprasčiau, žvilgsnis į vietą būtų kasdieniškesnis, taptų sunkiau pastebėti naujus motyvus.

– Paveiksluose – abstrahuoti gamtos motyvai. Žiūrovo žvilgsnis yra nukreipiamas į tolį, tačiau tai nėra laisvas, platus žvilgsnis. Jis atsimuša į aukštus kalnus, atšiaurias uolas, tankius miškus. Jūs tarsi sulaikote žiūrovą santykinėje paveikslo erdvėje. Kodėl?

– Kalnai, miškai mano žvilgsnio nesulaiko, jie nėra atitvarai. Tokios gamtos apsuptyje jaučiuosi jaukiai, niekada nesu pasijutusi įsprausta, įkalinta. Galvoju, kad ne pats motyvas žiūrovo žvilgsnį sulaiko, galbūt labiau tema – prisiminimai – skatina ne žvelgti į priekį, o atsigręžti.

– Ar žiūrovui ieškoti peizažų pratęsimo siūlote savo viduje, skatindama prisiminti lankytas vietas, kurios nebūtinai sutampa su jūsų kelionių taškais?

– Džiaugiuosi, kai žiūrovas mano kūriniuose atranda savo lankytas vietas. Taip tarp manęs ir kūrinio stebėtojo atsiranda bendrumas, ryšys. Mano peizažai kalba ne kaip peizažai, o kaip prisiminimai, dėl to jie universalesni.

– Tapote iš atminties, nežvelgdama į natūralų peizažą? Galbūt naudojatės pagalbinėmis priemonėmis: eskizais, fotografijomis?

– Kai būnu vietoje ir tapau, jaučiuosi susikausčiusi. Bandau drobėje perteikti viską, ką pastebiu, dėl to kūriniai tampa padriki. Kai tapau iš atminties – vaizdas būna konstruktyvesnis, aš būnu laisvesnė, nesijaučiu įsipareigojusi tai vietai.

Peizažo tapymas priklauso nuo laiko, praleisto konkrečioje vietovėje. Jei joje esu neseniai, man norisi kuo tiksliau atspindėti ją drobėje. Visi prisiminimai dar labai gyvi, ryškūs. Kuo vietovėje esu buvusi seniau, tuo ji man atrodo abstraktesnė.

– Fotografijų ciklams, kaip ir jūsų tapybai, būdingas fragmentiškumas, tačiau juose gamta veik išnyksta. Atsiranda miestai, kurie išryškėja per architektūrines faktūras. Tai tarsi geometrizuoti miestų peizažai, kuriuose svarbus tampa medžiagiškumas ir jo ritmas. Ką atsidūrusi naujame mieste pajuntate pirmiausia? Ar turite individualų planą, nuo kurio prasideda jūsų pažintis su miestu?

– Miestas man asocijuojasi su chaosu, todėl jame bandau atrasti, kas artima man pačiai, – tylą. Fotografijose noriu pabėgti nuo bendro miesto vaizdo, todėl fiksuoju jo fragmentus – vietas, kuriose aš jaučiuosi jaukiai, ramiai.

Pirmą kartą atkeliavusi į naują miestą pajuntu baimę, kurią įveikiu vaikščiodama, stebėdama, prisijaukindama miestą.

Prie gamtos priprantu iš karto, o miestui prisijaukinti reikia laiko, pastangų. Su gamta susilieju greičiau, joje išgyvenu laukimą: ryto, dienos, nakties. Laukimą, kuriame gamta persimaino, keičiasi. O mieste viskas vyksta aktyviau, turiu save prisijaukinti prie jo.

Miestai, ypač didmiesčiai, pilni kaitos, veiksmo. Juose laikas išsitęsia, nes miestai nemiega, naktimis gimsta iš naujo, budėjimo ir vyksmo režimas niekada nesibaigia, tačiau jūsų nuotraukų serijose laikas sulėtėja, sustingsta. Kodėl savo fotografijose sustabdote miestą? Man graži miesto struktūra. Tai tas pats peizažas, tik jį formuoja arhitektūrinės detalės. Fotografijose stengiuosi pabėgti nuo šurmulio – išgirsti tylą chaose, kuri skamba manyje.

– Jūsų nuotraukose miestai išskaidomi į atskiras dėlionės detales, kurias galima maišyti tarpusavyje, sudedant vis naujus, abstrakčius vaizdus. Miestai tampa ne atskirais organizmais, o jūsų patirties dalimis. Ar jums svarbu, kaip skirtingi miestai keičia jus?

– Miestai man suteikia galimybę pažvelgti į save iš kitokios perspektyvos. Atsidūrusi naujame mieste turiu išeiti iš savo komforto zonos, nebegaliu pasislėpti, jaučiuosi įsprausta tarp betoninių konstrukcijų – turiu prisitaikyti.

Tačiau dabar jaučiu, kad tiek miestas mane, tiek aš jį prisijaukinu vis lengviau. Mane sužavi betoniniai miškai, pilkas peizažas.

– Svarbus ir prieštaringas bruožas, kuris išryškėja žiūrint fotografijų ciklus – žmogaus buvimas juose tik numanomas. Ar sąmoningai to siekiate?

– Žmogus turi savo istoriją. Nuotraukoms jis prideda papildomą naratyvą, kurio man nereikia. Žmogus nujaučiamas visada, tačiau stengiuosi jo fizinio buvimo fotografijose išvengti.

– Tapybos darbai, nuotraukų serijos – tai atsiminimai. Ar jie lieka praeityje? Ar juos perkeliate į dabartį?

– Atsiminimai ir laikas man yra labai svarbūs. Praeitis, dabartis, ateitis – egzistuoja kaip nedaloma visuma. Kūriniai man padeda išlikti dabarties momente, nepaklysti erdvėje. Kai pati save stebiu – suvokiu, kad niekada nebūnu čia ir dabar. O darbų kūrimas padeda susikoncentruoti į esamąjį momentą.

– Kas laukia jūsų ateityje? Naujos kelionės?

– Noriu tęsti studijas. Tačiau vis dažniau susimąstau, ar man reikia oficialių studijų, ar kelionių, kuriose ieškojimas būtų mano mokymasis.