Menas monotonijos jūroje
Buvusio "Aleksoto" stiklo fabriko erdvėse (dabar – UAB "Kauno stiklas") vykęs audiovizualinis performansas siekė žiūrovams atskleisti fabriko atmosferą sovietmečiu ir stiklo menininko darbo dažną beprasmiškumą pramoninėje gamykloje. Autentiška fabriko aplinka bei vienas kitą papildančios garso ir vaizdo instaliacijos lankytojams padėjo įsijausti į interpretuotą fabriko darbuotojų kasdienybę. Įspūdį sustiprino improvizuota scena, kurią buvo galima apeiti iš visų pusių.
Performanso pagrindu tapo buvusių fabriko darbuotojų pasakojimai. Sovietmečiu fabriko meniniame ceche dirbę stiklo menininkai performanso kūrėjams atskleidė savo kasdienio darbo detales, kurios tapo kūrybiniu įkvėpimu.
"Šiame fabrike dirbo nemažai stiklo menininkų, dauguma jų čia atliko praktiką. Prisiklausėme įvairių istorijų, netgi labai kurioziškų, tačiau mums buvo labiausiai įdomu, kaip jaučiasi menininkas, dirbdamas serijine gamyba užsiimančioje gamykloje. Iš tikrųjų jų darbas neretai būdavo gan bergždžias, kadangi gaminiai, kuriuos jie sukurdavo, nebūdavo pagaminami, o tik įskaitomi praktikos metu. Tad menininkams tekdavo gaminti įvairius apdovanojimus partijos veikėjams, suvenyrus jubiliejams ir panašiai", – pasakojo performanso režisierius Alius Veverskis.
Performansas siekė atskleisti fabriko darbuotojo nuotaiką ir gamybinę atmosferą, kurioje jis dirbo. "Kaip jaučiasi darbuotojas, dvylika valandų girdėdamas monotonišką garsą? Ar po dvylikos valandų mintys nepradeda kartotis ir suktis ratu?" – retoriškai klausė režisierius. Viso pasirodymo metu aktoriaus Anupro Juciaus monotoniškai kartoti būdvardžiai padėjo sukurti šią nuolatinės rutinos atmosferą.
Atspirties taškas
Performanse "Temperatūra kyla" svarbūs ir atminties bei laiko klausimai. Negyvenę sovietmečiu jaunieji kūrėjai negali šio laikmečio iki galo suvokti, o buvusių fabriko darbuotojų pasakojimai, nors ir girdėti iš pirmų lūpų, nuo dabarties atskirti keliais dešimtmečiais.
"Dėl šių priežasčių negalime tiksliai dokumentuoti ir atspindėti tuo metu buvusios tikrovės, todėl nusprendėme autentiškus pasakojimus panaudoti tik kaip atspirties tašką. Man, kaip menininkui, įdomiausia kuo toliau eiti nuo tikslumo link interpretacijos ir tiesiog parodyti, koks man atrodo tas laikmetis ir tuometis fabrikas",– pasakojo A.Veverskis.
Plačiose posturbanistinėse erdvėse puikiai sklindantis aidas pasitarnavo ir garsinei raiškai, sukurdamas galybę garso atspindžių.
Tokiu būdu performansas atliepė šių metų festivalio laiko ir atminties tematiką. Anot režisieriaus, "Temperatūra kyla" iškėlė objektyvios tiesos ir subjektyvaus įsivaizdavimo klausimus.
"Net mūsų pačių prisiminimai nėra visiškai tikslūs, kadangi jie perleidžiami per laiko prizmę, tad nemalonūs prisiminimai kartais tampa dar nemalonesni, gražūs, dar gražesni ir atvirkščiai. Performansu gvildenome subjektyvumo / objektyvumo temą ir pateikėme dokumentuotą interpretaciją žiūrovų akims", – kūrybos kodais dalijosi pašnekovas.
Performanso metu didelis reikšminis krūvis teko bendrai atmosferai, vaizdo ir garso jungtims, kurios atskleidė menininko prisitaikymą prie kasdieniškos būtinybės.
Kitokie pasakojimai
"Kauno stiklo" vadovas Evaldas Sauliūnas įsitikinęs, kad "Aleksoto" stiklo fabriko istorija yra itin svarbi Kaunui ir jo žmonėms, nes ji susipina su kitų miesto įmonių bei paties miesto istorija.
"Gaila, kad beveik prieš dešimtmetį teko uždaryti Aleksoto stiklo studiją, kurioje buvo gaminami meniniai, kartais net vienetiniai stiklo dirbiniai, tačiau šiam padaliniui darėsi vis sunkiau konkuruoti su Kinijos gamintojais. Suprantama, pramoninę gamybą suderinti su menu ne visada lengva, tad renginio kūrybinė grupė būtent šį aspektą ir pasirinko savo performansui", – bendru projektu džiaugėsi verslininkas.
Antrindama įmonės atstovui, viena festivalio organizatorių Kamilė Stanevičiūtė, pastebėjo: dauguma kauniečių nėra lankęsi fabriko patalpose, tad dabar atsirado puiki proga pamatyti, kaip jis atrodo iš vidaus.
Anot K.Stanevičiūtės, buvusio Aleksoto stiklo fabriko patalpos yra išlaikiusios tam tikrą sakralumą – griūvanti lydkrosnė primena apie čia vykusį sunkų darbą ir savitą gyvenimą. Tačiau vien žvelgiant į apleistą cechą gali būti sunku įsivaizduoti, koks darbas čia kitados vyko.
"Iš buvusių darbininkų išgirdome įvairiausių pasakojimų ir įdomių įspūdžių. Dauguma jų sunku suvokti, kadangi sovietmečiu buvo visiškai kitokia darbo specifika ir požiūris. Šias istorijas nusprendėme pateikti šiek tiek kitaip, jas transformuoti, atskleisti savo interpretacijas ir viską apversti aukštyn kojomis", – sakė K.Stanevičiūtė.
Aleksoto stiklo fabriko patalpos, anot kūrėjų, performansui surengti buvo tinkamiausios ne tik dėl tematikos. Plačiose posturbanistinėse erdvėse puikiai sklindantis aidas pasitarnavo ir garsinei raiškai, sukurdamas galybę garso atspindžių.
Naujausi komentarai