Vasaros pradžioje Kaune tris dienas iš eilės galerijoje "Meno parkas" ir atvirose miesto erdvėse vyko tarptautinis performanso ir gyvojo meno "CREATurE Live Art" festivalis, sulaukęs didelio susidomėjimo ir gerų įvertinimų. Pirmąjį rudens penktadienį aktyvi festivalio organizatorių komanda vėl sukvietė visus performanso mėgėjus į pirmąjį renginį iš mažesnio masto renginių ciklo, skirto performanso meno sklaidai. "POST galerijoje" vykęs pirmasis renginys "Reflektor" buvo skirtas performanso ir garso meno sąlyčiui.

Vakaro intriga

Renginys pavadintas "Reflektor" (angl. at(si)spindėti (šviesą, garsą)) neatsitiktinai – taip pasivadinusi ir vakare daugiausia pasirodžiusi trijų menininkių komanda iš Berlyno, rengianti pasirodymų seriją "Reflektor" įvairiose Berlyno galerijose ir ne tik. Savo pasirodymais menininkės siekia mažinti atskirtį tarp performanso meno ir muzikos, nes dažnai šios šiuolaikinio meno rūšys plėtojamos paraleliai, bet ne drauge. Veiksmo ir garso glaudžią sankirtą buvo galima pajusti ir Kaune vykusiame renginyje, kuriame savo kūrinius pristatė lietuvė aktorė Edita Niciūtė su džiazo muzikantais ir suomė arfininkė Salla Hakkola.

Kaip ir didžiuosiuose "CREATurE" festivaliuose, šiame gyvo meno vakare neteko nuobodžiauti, nes pasirodymuose netrūko originalių meninių sprendimų, žiūrovus giliai įtraukusių į veiksmą.

Apskritai įdomiausi "CREATurE" komandos renginiuose yra kruopščiai kuratorių atrinktų užsienio šalių menininkų pasirodymai. Kas, kuo ir kaip gyvena lietuviškame meno pasaulyje daugmaž žino kiekvienas meno mylėtojas, tačiau nuvykti į svečią  šalį ne visiems tenka taip dažnai, tad užsienio performanso meno kūrėjų pasirodymai yra itin laukiami ir visada intriguoja. Tai yra ir puiki galimybė dalyviams susipažinti artimiau ir galbūt sukurti kažką naujo ateityje, o žiūrovams – įvertinti ir lietuviškojo performanso meną tarptautiniame kontekste.

Sodrus teatrališkumas

Pratęsiant pastarąją mintį, jau ne pirmame renginyje tenka pastebėti, kad ne visi lietuvių menininkų pasirodymai yra tokie pat kūrybingi kaip užsienio menininkų. Į savus žiūrime tik kritiškai? Anaiptol. Tiesiog jų pasirodymai būna ne tokie originalūs, tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. Lietuviai kur kas santūresni ir labiau teatrališkesni (žinoma, su išimtimis). Prie šios kategorijos būtų galima priskirti ir E.Niciūtės pasirodymą "Odė naikinimui".

E.Niciūtė yra Kauno kamerinio teatro aktorė, ši patirtis buvo jaučiama ir per jos pasirodymą, kurį sudarė trys sudedamosios: aukštakulnius mūvinčios lieknos atlikėjos sunkiu benzino pjūklu "čia ir dabar" pjaunamos medienos procesas, džiazo muzikantų Arno Mikalkėno ir Tado Grajausko gyvai atliekama muzika bei Tomo Bandzos kurtos vaizdo projekcijos, vaizduojančios medžių pjovimą.

Aktorės veiksmai priminė vaidybą – moteriška, trapi moteris ateina į aptvertą erdvę, dailiai apsirengusi, pasidažo lūpas, tada pasiima pjūklą, jį įjungia, pjauna, po to vėl pasipudruoja ir išeina. Teatrališkumas šiuo atveju nei gerai, nei blogai. Tik kažko labai originalaus tame irgi nebūta, o ir greičiausiai dėl to paties teatrališkumo pernelyg gilus vidinis pokalbis su atlikėja nelabai ir užsimezgė. Kur kas įtaigesnė šio pasirodymo buvo muzikinė pusė – pjaunančio pjūklo ir tuo pat metu grojančių muzikantų keliamas triukšmas.

Apnuoginta siela ir kūnas

Užsieniečiai, jei ir pasitelkia teatro meno elementus (tarytum įkūnija kažkokį vaidmenį, naudoja (neverbalinį) siužetinio pasakojimo būdą ir pan.), leidžia kur kas labiau pajusti pačių menininkų nesuvaidintas vidines patirtis. Jie kur kas drąsiau ir natūraliau atskleidžia savo savastį, nebijodami žiūrovams apnuoginti savo sielos ir kūno.

Tokia Kaune pasirodė iš Helsinkio atvykusi muzikantė Salla Hakkola su performansu "Wear Me I’m Open". Suomei puikiai pavyko sulieti elektrinės arfos garsus su atliekamais performatyviais veiksmais, taip leidžiant pajusti atlikėjos giluminius potyrius, tarytum patirti muzikos apčiuopiamą išraišką, "apsivilkti" ją. Ši idėja buvo atskleista pasirodymo autorei pasitelkiant dvi ant grindų pastatytas dideles arfas priešinguose patalpos kampuose, iš pradžių grojant viena arfa ir po truputį menininkei nusirengiant drabužius. Kai kūnas buvo visiškai apnuogintas, autorė apsiliejo baltu skysčiu ir atsigulusi ant grindų vis čiuoždama pasiekė kitą arfą. Iš pastarosios pabirus smulkioms pjuvenoms, jos aplipo nuogą šlapią kūną. Tada autorė atsisėdo prie arfos ir užgrojo skirtingos nuotaikos kūrinį nei su pirmąja arfa.

Suomei talkinęs vyras ant grindų tuo pačiu skysčiu piešė kvadratus ir dėliojo įvairias metalines detales, papildžiusias pasirodymą savitu skambesiu.

Žaidimai ir netikėtumai

Iš Berlyno atvykusios merginos sąlyčio tarp garso ir performanso ieškojo pasitelkdamos netikėtumą. Buvo pristatyti keturi jų pasirodymai – kiekvienos atskirai ir vienas bendras. Visos trys kaip garso šaltinius naudojo savo pačių balsus ir įvairiais daiktais gyvai išgaunamus garsus.

Anais Héraud-Louisadat pasirodyme "Ritournelle" pasitelkė skirtingos tonacijos stiklines, į kurias mėtė akmenukus pagal melodijos, kurią niūniavo, ritmą. Katie Lee Dunbar performanse "Common" naudojo tik keletą daiktų – du seno dviračio ratlankius ir krūvelę anglių. Imdama po saują anglių, vėliau ant jų uždėjusi ratlankį, užsilipusi traiškė anglis. Girdimas garsas kūrė specifinę nuotaiką.

Patį trumpiausią vakaro numerį "Per Scaramanzia" atliko Stella Veloce. Vis imdama po vieną nedidelį muzikos instrumentą ir jį prisitvirtindama prie kūno menininkė šokinėjo per virvutę garsiai dainuodama. Reginys buvo žaismingas ir šiek tiek linksmas.

Per bendrą komandos "Reflektor" pasirodymą menininkės susirinkusiuosius subūrė į vieną minią ir apsupusios skleidė įvairius garsus, šaukė, dainavo, paskui įsimaišė tarp žiūrovų. Arti ir iš toli girdimi garsai kūrė netikėtą garsinį naratyvą, kitokį erdvės pojūtį.

Šio "CREATurE" gyvo meno vakaro tikslas performanso ir garso menus sujungti į vieną įgyvendintas sėkmingai. Garsas sustiprino regimą vaizdą, prasiskverbęs į kūną skatino papildomas fiziologines ir emocines reakcijas. Sukurtos griežtai neapribotos garso erdvės peržengė tas vietas, kuriose vyko veiksmas ir leido pasinerti į kitas, anapus šios esančias, erdves.