Po susidūrimo su traukiniu ji liko gyva. Paneigdama liūdniausias gydytojų prognozes ji ne tik per trumpą laiką pakilo iš neįgaliųjų vežimėlio, bet jau antrą kartą atstovavo Lietuvai parolimpinėse žaidynėse. Londone iki medalio 42 metų lengvaatletei Ramunei Adomaitienei pritrūko vos centimetro.

Ruošėsi su psichologu

– Vos prieš kelias dienas grįžote iš Londono. Ar jau spėjote atsigauti?

– Po mano rungties praėjo daugiau nei savaitė. Gyvenau olimpiniame kaimelyje, stebėjau draugų pasirodymus. Vakar buvo pirma darbo diena. Tačiau dabar visos dienos – kaip savaitgalis. Iki olimpiados visas dienas tik treniruodavausi.

– Kokie įspūdžiai po parolimpiados?

– Tai buvo antroji mano olimpiada. Bet Pekine nelabai save atsimenu. Po avarijos buvo praėję vos keli metai, vos pasiruošusi iškart išvažiavau į aukščiausio lygio varžybas. Ankstesnių olimpiadų dalyviai sakė, jog papuoliau į pačią baisiausią.

Pekine jautėsi kultūriniai skirtumai, stadionas buvo baisus. Jaudulys bei stresas – dvigubai didesni. Nors buvau puikiai pasiruošusi fiziškai, bet kūnas neklausė, slydo ietis. Iki šiol matau trečią metimą, kai neįsmigo ietis. Prisimenu tą šoką, ieties zvimbimą, žmonių rėkimą. Viskas žlugo. Bet kitą dieną po Pekino pradėjau ruoštis Londono olimpiadai.

Londone jaučiausi daug tvirčiau, nes prieš varžybas dirbau su sporto psichologu Vytautu Patapu. Tad palyginus abi olimpiadas – kaip dangus ir žemė. Kolegos šįkart sakė, kad lietuvių komandoje psichologiškai buvau tvirčiausia. Šioje olimpiadoje pakeičiau rungtį, nes praėjusią vasarą per varžybas įplėšiau raumenį. Gerai, kad atsirado šuolio į tolį rungtis. Visos jos yra mano, nes iki tol dalyvavau septynkovėje.

Tik tiek, kad mano dešinioji koja po avarijos buvo sutrinta. Po treniruotės ją tiesiog velku. Reikia daug pastangų, kad priversčiau dirbti traumuotą koją.

– Londone jūsų rezultatas buvo geriausias, kokį pavyko pasiekti Lietuvos atstovams. Kaip vertinate tai, jog pritrūko vos vieno centimetro iki bronzos medalio?

– Mano rungtis buvo pirmoji. Jaudulys buvo, bet jaučiausi ramiai. Kai nesi sveikas, nežinai, kaip per olimpiadą sureaguos tavo kūnas. Bet pagerinti savo asmeninį rezultatą parolimpiadoje – didžiulis laimėjimas. Taip nutinka varžybose, kur nėra tokios įtampos. Rusė ir ukrainietė buvo „žiaurios“ varžovės. Ketvirtą vietą irgi turi kas nors užimti.

Į stadioną – su čiulptuku

– Teko girdėti nuomonių, kad parolimpiados neturėtų būti rengiamos. Esą neįgalieji taip tik dar labiau save luošina. Ką galėtumėte pasakyti tokiems žmonėms?

– Nesportavusieji šito nesupras. Mano mama ir tėtis – lengvosios atletikos treneriai. Mane į stadioną atsivedė vos ne su čiulptuku. Visą gyvenimą sportavau. Dabar dirbu kartu su mama. Man nenusibosta treniruoti vaikus. Kasdien matai, ar jie tobulėja, ar stovi vietoje.

Gydytojas neurochirurgas Vytautas Grykšas, sulipdęs mane iš detalių, pripažino, kad mane išgelbėjo sportas. Jis ir veido bei žandikaulių gydytojas Alvydas Kocius – auksiniai žmonės. Be jų pusės manęs nebūtų.

Po avarijos man buvo išmuštas žandikaulis ir dantys. Niekas nesiėmė jų statyti, nes nebuvo žandikaulio. Neįsivaizdavau, kaip reikės dirbti be priekinių dantų. Verkdama nuėjau pas V.Grykšą. Jis nuvedė pas A.Kocių, kuris po kelių dienų man įstatė dantis.

Ramentus išmetė į šiukšlinę

– Kaip įvyko avarija?

– Pati apie avarijos dieną nieko neprisimenu. Po dekretinių atostogų pirmą dieną grįžau į darbą mokykloje. Prieš 15 metų rugpjūčio 25 dieną valiau sporto salę. Bendradarbė pasakojo, kad atvažiavęs vyras paprašė mane išleisti kartu su juo vykti į Šilutę.

Žinote geležinkelio pervažą be užtvaro Sauguose? Toje vietoje susidūrėme su traukiniu, kuris mus stūmė dar 10 metrų. Atbėgę žmonės nusprendė, kad žuvau. Bet kiti patikrino pulsą. Jau buvau ištikta komos. Vyras dar kalbėjo, bet nesigaudė aplinkoje. Greitoji mus nuvežė į Šilutę, bet ten pasakė, kad mes klaipėdiečiai. Tad vežė atgal į Klaipėdą.

Laimė, kad nuvežė į ligoninę Klaipėdoje. Operacija truko 8–9 valandas. Abu su vyru paguldė į Reanimacijos skyrių.

Vyras po dviejų dienų mirė, nors gydytojai labai stengėsi jį išgelbėti. Aš daugiau nei du mėnesius pragulėjau būdama komos būsenos. Bet pažiūrėję į mano akis medikai sakydavo, kad gyvensiu. Tik neaišku, kada atsibusiu. Dukros į palatą nevedė, bet liepdavo šaukti po langais. Iki avarijos mano tėvas buvo juodaplaukis, o kai grįžau namo – visas baltas.

Prisimenu, kai atsipeikėjau ligoninėje, neklausiau, ką čia veikiu. Veidrodžio neprašiau, nors mano galva priminė susiūtą kriaušę. Veide buvo 35 siūlės.

Pabudusi neprisiminiau nei kiek man metų, nei kas aš tokia, prisistatydavau mergautine pavarde. Nežinojau, kad turiu vyrą ar vaiką. Kalbėjau taip, lyg man būtų 15 metų. Visko mokiausi iš naujo: rašyti, kalbėti. Dabar, kai prisimenu, pagalvoju, kaip gyvenimas per akimirką viską gali apversti aukštyn kojomis.

– Kaip sugrįžote į gyvenimą po ligoninės?

– Lapkričio viduryje reabilitacijai į Palangą atvežė vežimėlyje. Man liepė daryti mankštas su kitomis moteriškėmis.

Palangoje gydytojas artimiesiems leido pasakyti apie vyro mirtį, nes pradėjau fantazuoti apie jo neištikimybę, klausinėjau, kodėl jis manęs nelanko. Kai pasakė, kad vyras žuvo, visą parą neištariau nė žodžio.

Vyro nėra, namuose – dvejų metų vaikas. Salėje kasdien mankštinausi po 3–4 valandas. Liepė manęs netrukdyti, tad galėjau dirbti, kiek norėjau. Po kelių dienų pakilau iš vežimėlio ir į valgyklą atėjau su ramentais. Moterys išsižiojo: „Ką jaunystė daro!“. Atšoviau: „Ne jaunystė, o užsispyrimas“.

Išvažiuojant iš ligoninės man padovanojo ramentus. Bet namuose juos išmečiau į šiukšlinę. Draugių prašydavau, kad mane palydėtų nuo „Baltijos“ iki „Žemaitijos“ stotelės. Šliauždavau įsikabinusi į parankę. Nueiname, o parvažiuoju autobusu. Po savaitės paleidau ranką ir eidavau viena.

Problema buvo kita – grįžtant autobusu visi į mane žiūrėdavo nenuleisdami akių, kiti net išsižioję. Mano veidas buvo baisus, susiūtas, nosis išėjusi iš vietos. Pavažiavusi porą stotelių išlipdavau ir vėl eidavau, neapsikęsdama žvilgsnių.

Kai po ketverių metų apsilankiau Reanimacijos skyriuje, kur gulėjau, sesutės pasakojo, kad buvau kaip naujagimis. Medikai stebėjosi, kaip aš galiu vaikščioti. Kai pasakiau, jog dar bėgioju, šokinėju ir sportuoju, negalėjo patikėti.

Koją kišo konkurencija

– Po traumos sugrįžti į sportą paskatino mama?

– Įstatymas neleidžia neįgaliesiems turėti trenerio. Mama mane treniruoja kaip savo dukrą. Ji negauna atlygio. Jei ne mama, tiesiog būčiau neįgalus žmogus. Ji atlaikė visus mano pykčio kalnus, kai neišeidavo ko nors padaryti.

Buvau šokiruota, kai ligoninėje pamačiau savo kojas – iš raumenų liko tik kaulai ir oda. Kiek turėjau dirbti, kad vėl užsiauginčiau raumenis! Rytą šeštą valandą su šunimi eidavau mankštintis į lauką. Žiemą krentu į pusnis, vėl stojuosi, bet vis tiek mankštinuosi.

Pavasarį jau bėgau. Po metų jau buvau pasiruošusi. Mama paskatino dalyvauti neįgaliųjų varžybose. Aš juk nieko daugiau nemoku – tik sportuoti. Sutikau. Bet iš pradžių manęs ten niekas nenorėjo įsileisti.

Susipažinau su treneriu Gintautu Jonausku, paskatinusiu treniruotis ir pasiūliusiu važiuoti į Lietuvos neįgaliųjų sporto pirmenybes. Ruošiausi kaip niekada gyvenime – treniravausi kasdien. Jaučiau didžiulę atsakomybę, nes sporto pasaulyje buvau žinoma. Varžybose puikiai pasirodžiau trijose rungtyse, bet apdovanojimų negavau.

Neįgalūs sportininkai visame pasaulyje yra surūšiuoti pagal ligos kodus. Man Lietuvoje jo nedavė. Varžybas stebėjęs gydytojas, nustatinėjantis kodus, pasakė, kad esu... sveika. Mane įskaudino požiūris, kad jeigu esi stipresnis už kitus, tavęs neįsileidžia. Norėjau mesti varžybas ir sportuoti tik dėl savęs. Tačiau mama neleido nuleisti rankų, nuvežė mane į Suomija, kur gavau kodą.

Planuose – Rio de Žaneiras

– Užaugote sportininkų šeimoje. Ar jūsų dukra tęsia šią tradiciją?

– 17 metų Roberta sportuoja. Ji aukšta – 1,86 m. Lankė krepšinį, bet apsisprendė rinktis lengvąją atletiką. Pasirinko močiutės ir senelio rungtis – diską ir rutulį. Ji buvo jaunių ir jaunučių Lietuvos disko čempionė.

– Kokių pomėgių turite?

– Mėgstu šunis. Dabar turime ryzenšnaucerį. Jis toks pat raumenų kalnas kaip ir aš. Ryte kartu bėgiojame. Jis kaip mūsų šeimos narys. Olimpiniame kaimelyje buvo trys komandos, kurios turėjo šunis vedlius. Negalėjau pro juos ramiai praeiti.

Nuo jaunystės neturėjau laiko kitiems pomėgiams, išskyrus sportą. Nereikėjo pramogų. Net klube nesu buvusi.

– Iki kada planuojate sportuoti?

– Neįgaliųjų sporte amžiaus cenzo nėra. Londone, galima sakyti, šokinėjau su savo dukra – 17 metų mergaite iš Islandijos. Buvau vyriausia, nors neatrodžiau blogiausiai. Kol nori ir dega akys, leidžia sveikata, gali sportuoti. Nors mūsų valdininkai netiesiogiai vis primena: pažiūrėk į savo pasą. Bet aš tikiu, kad pasiruošiu ir dar važiuosiu į olimpiadą Rio de Žaneire.