Klajonės po pasaulį, ieškant savo vietos, įnirtinga kova su klastinga liga, septyneri metai geriant vaistus nuo depresijos. Visa tai pažįstama Kaune gimusiai ir augusiai dizainerei Loretai Abucaitei-Hornall.

Iš kur ji semiasi stiprybės? Jokio stebuklingo šaltinio nežino. Paprasčiausiai įsakė sau gyventi rožinėje šviesoje.

Prieš 20 metų iš Lietuvos į Jungtines Valstijas išvykusią Loretą į gimtinę gena ilgesys. "Esu iš tų benamių, kurie išvažiavo ir nerado tėvynės svetur. Sapnuoju ir kalbu angliškai, tačiau savo gimtine laikau Lietuvą", – prisipažino JAV, Kalifornijos kalnuose, kurianti menininkė.

Per paskutinį apsilankymą Vilniuje L.Abucaitė-Hornall "Domus galerijoje" atidarė savo grafikos darbų parodą "Žaidimas su senaisiais meistrais".

Laisva kaip paukštis

Jūsų rožiniai akiniai – tik stilingas aksesuaras ar šis tas daugiau?

Akiniai – mano fetišas. Turiu jų įvairiausių spalvų, bet dažniausiai nešioju rožinius. Man patinka, kaip jie suaštrina žvilgsnį ir pozityviai nuteikia. "Kokia čia kvailystė?" – klausia aplinkiniai. Kvailystė ar ne, o man gražu. Koks skirtumas, kas ką sako? Aš žvelgiu į pasaulį pro rožinius akinius, tai tiesa.

Nesivaikau madų, nemoku flirtuoti, nesivaržau vyrų ir bendrauju su jais kaip su gerais draugais. Niekada nieko nesmerkiu, gal todėl mano draugai juokauja, kad turėjau būti kunigė arba psichologė. Dar ir šiandien visi man paslaptis išsipasakoja. Matyt, žino, kad man pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina (juokiasi).

Patyrėte daug išbandymų, bet šiuo metu viskas puiku – dirbate mylimą darbą, daug keliaujate. Loreta, kokia jūsų sėkmės formulė?

Tiesiog prie nieko neprisirišu: nei prie vietos, nei prie žmonių, turtų. Jei neturi nuosavybės jausmo, tai ir prarasti nieko negali. Didžiausią skausmą žmonės patiria ką nors praradę. Kai nėra apgaulės, gyventi nepalyginti lengviau. Reikia treniruoti savo psichiką, kad išmoktum nuo nieko nepriklausyti. Bet jei nepajėgi, prievartauti savęs taip pat nederėtų.

Vyras nespėja paskui žmoną

Gimėte ir augote Kaune, tačiau atvykusi į Lietuvą apsistojate Vilniuje.
Per tiek metų visi draugai ir pažįstami iš Kauno išsilakstė, todėl ir aš "laikinąją bazę" nusprendžiau įsirengti Vilniuje. Tai nereiškia, kad nebetikiu Kaunu. Ne, vieną dieną jis vėl prisikels, tačiau dabar antras mano gyvenimas verda Vilniuje.

Man patinka čia gyvenančių žmonių tarpusavio santykiai. Jie spontaniški ir natūralūs, prieš mėnesį nesuderinti... Priešingai nei Amerikoje: ten viskas labai formalu.

Kaip dažnai lankotės Lietuvoje?

Būtų gerai, jei užtektų trijų kartų per metus, bet lankausi kur kas dažniau. Esu kosmopolitiškas žmogus. Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, kad norėčiau kurį laiką pagyventi Paryžiuje. Labai gerbiu to miesto kultūrą. Prancūzai sugebėjo išlaikyti kūrybinį palikimą. Būtų smagu susipažinti su vietos menininkais ir suorganizuoti savo parodą.

Nekyla noras galų gale nusėsti vienoje vietoje?

Geras darbas ir ilgamečiai klientai išlaisvina nuo būtinybės sėsliai gyventi ir prisirakinti prie nuolatinės darbo vietos. Esu pati sau šeimininkė: dirbu iš bet kurios pasaulio vietos ir nuo nieko nepriklausau. Šiuo metu kuriu vynų etiketes ir galiu tai daryti bet kuriame pasaulio krašte, pavyzdžiui, viešėdama Italijoje galiu pakoreguoti tai, ko pageidauja užsakovai Amerikoje.

Beje, dėl darbo specifikos mūsų namuose niekada netrūksta gero vyno. Juk prieš kuriant naują vyno etiketę, privalau jo paragauti (juokiasi). Atradusi naują baltojo vyno skonį jaučiuosi kaip išlošusi loterijoje. Baltasis vynas – mano silpnybė.

Ar šeima lengvai išleidžia jus į "bet kurį pasaulio kraštą"?

Kartais ir dukrą išsivežu kur nors po Europos sostines pasitrankyti. Jai jau 22-eji, todėl gyvena atskirai, Sietle. Būsimoji mokslininkė. Šiuo metu studijuoja Vašingtono universitete. Tik vyras Johnas paskui mane nespėja. Jis keliauja kur kas mažiau.

Vyras labiau vertina sėslų gyvenimą?

Nepasakyčiau, greičiau jis man nieko nedraudžia. Kokią sutiko, tokią ir paliks. Mes abu dizaineriai, abu nepriklausomi. Kažkada jis turėjo vieną didžiausių dizaino bendrovių JAV. Dabar ją pardavė ir pasistatė studiją šalia namų. Taigi abu dažnai dirbame namie: jis – studijoje, aš – darbo kabinete.

"Tiesiog bandžiau išlikti..."

Johną pirmą kartą sutikote ne pačiu tinkamiausiu metu…
Po man atliktos onkologinės operacijos tebuvo praėjusios dvi savaitės. Nemaniau, kad išliksiu, todėl į viską žiūrėjau labai paprastai: neturėjau ko prarasti. Nekreipiau dėmesio į tai, kas ir ką apie mane galvoja. Gal tas atsipalaidavimas ir suintrigavo Johną? Daugelis mūsų labai susikaustę ir įsitempę, o aš tokia nebuvau (šypteli).

Netrukus Johnas pasiūlė už jo tekėti, o aš pasijuokiau, kad jis senas ir negražus… Johnas nusiminė, tačiau nenusileido. Antrą kartą jo pasiūlymą priėmiau ir persikėliau gyventi pas jį į Sietlą. Ten įsteigiau savo bendrovę ir praleidau šešerius gražiausius gyvenimo metus.

Paskui persikėlėme į Kaliforniją. Nuskridome per dvi valandas, nusipirkome žemės sklypą, susiradome architektą ir pradėjome statytis namą. Iki tol gyvenome išnuomotame name ant jūros kranto. Dinamiškas vandenynas atitiko mano charakterį, todėl jaučiausi nepaprastai laiminga.

O kaip liga? Kada ji atsitraukė?

Praėjus metams po pirmos operacijos buvo atlikta antra. Vėžys vis plito. Vienintelis veiksmingas gydymo metodas tuo metu liko švitinimas. Tiesa, švitinti trečią kartą medikai atsisakė. Tai būtų mane pribaigę.

Tad liko tik laukti ir stebėti. Bet aš savo gyvenimo nestabdžiau – ir parūkydavau, ir išgerdavau, nevartojau jokių vitaminų. Tiesiog bandžiau išlikti. Sunku negalvoti apie ligą, kai sergi, bet kai faktas jau nustatytas, lieka vienintelis kelias – stengtis pozityviai mąstyti.

Septynerius metus nesiskyriau su prozaku: negalėjau rodyti savo dukrai, kad krentu į bedugnę… Jis man padėjo kovoti su liga.

Po kurio laiko vėžinių ląstelių sumažėjo. Aš gavau antrą gyvenimą. Visiškai to nesitikėjau. Jau ir su vyru buvome susitarę, kad jis išleis dukrą į mokslus, o dabar galiu pati tai padaryti.

Dabar tikriausiai sulaukiate daugybės prašymų pasidalyti išgijimo receptu?
Nėra taip, kad lįsčiau į viešumą ir aiškinčiau. Jei patarimo prašo mano draugai, sukaupta patirtimi mielai dalijuosi. Žmonės, sirgdami onkologinėmis ligomis, nustoja gyventi, o nereikėtų... Taurė vyno ir gera kompanija dar niekam nepakenkė.

Pasirinkimas: "Mano situacija unikali: galiu būti Amerikos lietuvė, galiu būti Lietuvos amerikietė", – sakė dvigubą pilietybę turinti L.Abucaitė-Hornall.