Libane jau galima skanauti šviežių apelsinų ir trešnių, maudytis Viduržemio jūroje. Lietuvos radijo laidų vedėją Agnę Skamarakaitę į šią Artimųjų Rytų šalį nuviliojo joje vykęs pilietinis karas.

Teks išmokti arabiškai

Vilniaus universitete, Orientalistikos centre, A.Skamarakaitė apgynė magistro darbą apie tai, kaip 1975–1990 m. Libane vykęs pilietinis karas vaizduojamas kino filmuose. Šią šalį ji buvo susikūrusi savo vaizduotėje, bet vis didėjo noras ten nuvažiuoti ir pamatyti, kaip viskas atrodo iš tikrųjų.

„Norėjau su vietos žmonėmis pabendrauti, pasikalbėti apie tai, kaip jie atsimena tą karą, kaip jis traktuojamas dabar. Norėjosi savo mokslinį darbą vainikuoti ta kelione ir, žinoma, paturistauti“, – kalbėjo A.Skamarakaitė.

Į kelionę ji leidosi su draugu – žurnalistu Mariumi Eidukoniu. Kelias dienas juodu keliavo išsinuomotu automobiliu, paskui – viešuoju transportu.

A.Skamarakaitė patyrė, kad vietos gyventojai nelabai nori prisiminti šalį nuniokojusį karą. Esą gyvenimas nestovi vietoje – žiūrėkime į priekį. Karas – tai praeitis, o dabar mes galvojame apie Libano ateitį. Giliau, iš širdies kalbėti apie tokius dalykus trukdė ir kalbos barjeras, nes angliškai su libaniečiais galima palaikyti tik bendro pobūdžio pokalbį.

„Jeigu nori sužinoti išsamiau apie tą karą, reikėtų kalbėti arabiškai. Labiau nei anglų būtų padėjusios prancūzų kalbos žinios, nes Libanas – buvusi prancūzų kolonija, mokyklose dar mokoma prancūzų kalbos“, – patyrė A.Skamarakaitė.

Išpažįsta net 18 religijų

Libanas už Lietuvą mažesnis bene šešis kartus, todėl per beveik dvi savaites turistai pamatė vos ne visą šalį.

„Labai įvairi ta šalis. Atsimenu, Izraelyje, taip pat labai mažoje šalyje, man padarė įspūdį daugybė kontrastų. Tas pats – ir Libane. Kaip patys libaniečiai sako, jų šalyje gyvena 18 religijų išpažįstantys žmonės, ir tai labai juntama“, – pastebėjo A.Skamarakaitė.

Ji matė, kad žmonės Libane gyvena susibūrę pagal religinę priklausomybę. Pavyzdžiui, viename Libano mieste, kur gyvena musulmonai šiitai, atmosfera konservatyvi. Kitame įsikūrę nuo genocido pabėgę armėnai – ten atmosfera visai kitokia. Kadišos slėnyje gyvena beveik vien krikščionys – ten labai juntama prancūzų kultūra.

„Kiekviename mieste, kad į kurį nukeliautum, pamatai skirtingą žmonių gyvenimo būdą, skirtingą kultūrą ir požiūrį į tuos pačius dalykus, ir tai labai įdomu“, – stebėjosi lietuvė.

A.Skamarakaitei labai patiko didžiulis libaniečių svetingumas. Pabendravęs su jais tiesiog jauti, kad atvažiavai ne šiaip į šalį – tu atvažiavai pas juos, ir jie prisiima atsakomybę už tave kaip svečią.

„Apie Siriją ir Libaną galiu pasakyti viena: esi ten svečias, kurio laukia išskėstomis rankomis. Būsi ir pavalgydintas, ir pagirdytas, ir aprengtas, ir nuvežtas ten, kur tau reikia“, – detalizavo pašnekovė.

Pabėgėlių stovyklos šokiravo

Didžiulį įspūdį A.Skamarakaitei padarė dvi palestiniečių pabėgėlių stovyklos Beirute. Per pilietinį karą ten vyko didžiulės žudynės.

„Viena – ką matei filmuose, ką apie tai skaitei. O kai susiduri akis į akį su tais žmonėmis, kai bandai juos kalbinti, kai pamatai jų realų būvį – kas kita. Tai šokiruoja. Ir pajunti bejėgiškumą, nes supranti, kad nelabai kuo jiems gali padėti“, – pasakojo mergina.

Jos nuomone, Libane labiausiai skursta būtent palestiniečių pabėgėliai. Stovyklose Beirute labai ankšta, trūksta švaraus vandens. Jų ateitis – neužtikrinta. Kai kurių palestiniečių Libane gyvena jau trečia karta, bet yra apribota, ką jie gali veikti, dirbti.

Grietinėlė, kuri dirba finansų, paslaugų srityse, pasiima viską ir gyvena labai gerai. Ypač tai matyti Beirute, kur netrūksta prabangių automobilių, restoranų. Patys libaniečiai pripažįsta, kad šalyje esama didžiulių socialinių skirtumų – ir prabangos, ir skurdo.

Vandenį pavertė vynu

Agnei buvo įdomu pamatyti tas vietas, apie kurias skaitė mokykliniuose vadovėliuose. Pavyzdžiui, dabartinėje Libano teritorijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, daugiau kaip prieš 3 tūkst. metų senovės finikiečiai buvo įkūrę miestų.

„Libanas – tikras istorijos vadovėlis, ten tiek daug istorijos ir kultūros paminklų iš finikiečių laikų. Pavyzdžiui, Biblo mieste išlikęs senas turgus. Pajutęs jo atmosferą, net galėtum įsivaizduoti, koks galėjo būti tas finikiečių miestas“, – spėliojo turistė.

Kadišos slėnyje, kur gyvena krikščionys maronitai, katalikų atšaka, daugybė vienuolynų iškalti uolose. Ypač puikus vaizdas atsiveria, į juos žvelgiant iš slėnio.

„Daug celių, išskaptuotų uolose. Jose krikščionys rasdavo prieglobstį nuo religinių persekiotojų. Kai kurie vienuolynai veikia, kai kurie – ne. Slėnyje gali sutikti vienuolių“, – pasakojo A.Skamarakaitė.

Turistai lankėsi Kanos kaimelyje Pietų Libane. Vis verda ginčai: ar čia – ta pati Kana, kur Jėzus Kristus vandenį pavertė vynu ir kuri paminėta Biblijoje? Ten yra ola, kurioje esą Jėzus Kristus slėpėsi su savo mokiniais, daugybė didžiulių išskaptuotų akmenų. Ant vieno jų išskaptuota paskutinė Kristaus ir jo mokinių vakarienė.

„Aišku, visi libaniečiai sakys, kad tai – tikrai ta vieta, tikrai ta biblinė Kana“, – įsitikinusi A.Skamarakaitė.

Tikra mįslė – mikroautobusai

Beirutas lietuvę šiek tiek nuvylė. Gal dėl to, kad iš jo labai daug tikėjosi? Pasirodo, Libano sostinė labiau pritaikyta automobilių vairuotojams, o ne pėstiesiems, nes ten mažai šaligatvių, didelis užterštumas.

„Beirutas įvairus. Jame gali ir pigiai, ir brangiai gyventi, jame tiesiog jaučiamas šviežio maisto kultas – restoranas prie restorano“, – pasakojo Agnė.

Sostinėje verda ir naktinis gyvenimas – daugybė arabų iš kitų šalių čia suvažiuoja pasilinksminti. Tam tikruose rajonuose ir gatvėse naktiniai klubai įsikūrę vienas šalia kito.

Po Beirutą zujantys mikroautobusai – tikra mįslė, nes jie neturi nustatyto maršruto. Turi kelti ranką ir juos stabdyti, klausti, ar važiuoja ten, kur tau reikia. Kartais gali daug laiko sugaišti, bandydamas sugauti tą, kurio reikia.

Po tiltais išrikiuoti tankai

Ar saugu buvo keliauti po Libaną? Į šį klausimą Agnė vienareikšmiškai atsakyti negali.

Ji pastebėjo, kad visur labai daug kariuomenės. Beiruto senamiestis, centras – aptverti, nurodyta, pro kuriuos vartus galima įeiti, o pro kuriuos išeiti. Visur budi kareiviai. Po visais tiltais išrikiuoti tankai. Greitkeliuose kas keliasdešimt kilometrų įrengti patikros punktai.

Gali pamanyti: jei yra daug kariuomenės, gal šalyje saugiau? Bet paskui galvoji, kodėl tos kariuomenės tiek daug?

„Vieni gyventojai sako, kad tai susiję su narkotikų prekyba, nes netoli Sirijos pasienio auginamos kanapės. Be to, Sirijoje vyksta pilietinis karas, ir tai esą negali nepaveikti Libano, kur įsikūrę net apie 400 tūkst. pabėgėlių sirų. Taip pat dėl religinės įtampos tiek daug tos kariuomenės. Dar dėl to, kad kai kuriuose miestuose klanai tarpusavio santykius aiškinasi šūviais. Taigi daug tų priežasčių, kodėl visur pilna kariškių“, – vardijo A.Skamarakaitė.

Nepageidaujamo vyrų dėmesio lietuvė išvengė. Priežastis paprasta: ji segėjo ilgą sijoną, vilkėjo marškinius ilgomis rankovėmis, o eidama į mečetes ant galvos užsirišdavo skarą.

„Kai gerbi jų tradicijas, nedemonstruoji savo kūno, iš karto pajunti, kad kitaip į tave ir žiūri, – pajuokavo Agnė. – Be to, keliavau su vyru. Jei būčiau keliavusi viena, gal pasakočiau apie kitokią patirtį.“

Kainos: kava – 25 centai

Viešasis transportas Libans nebrangus – kelionė mikroautobusu po miestą atsieina 1,5 lito. Keliauti iš miesto į miestą taip pat pigu.

Stipri libanietiška ir arabiška kava plastikiniuose indeliuose parduodama gatvėse už 25–50 centų. Sočius pietus gatvėje gali pavalgyti už 5 litus, tačiau restorane už vištienos patiekalą su daržovėmis tektų pakloti 30 litų.

Viešbučiai brangūs. Už juos, automobilio nuomą galima atsiskaityti JAV doleriais.