Pereiti į pagrindinį turinį

Sėkmės istorija su daugtaškiu

2009-01-03 09:00
Sėkmės istorija su daugtaškiu
Sėkmės istorija su daugtaškiu / Vytauto Liaudanskio nuotr. Pamokos: nors buvo sunkių išgyvenimų, Asta visada žinojo, kad gailestis sau niekuo nepadės.

Jos sąskaitoje nėra milijonų, tačiau dabar ji gali leisti sau ne tik patogią buitį, bet ir malonumus, įkandamus vis dar retam tautiečiui. Visai neseniai klaipėdietė sugrįžo iš egzotiškų atostogų, kurias susiplanavo prieš dvejus metus: tris savaites su savo gyvenimo draugu moteris keliavo po Australiją ir Naująją Zelandiją.

Nepalūžti padėjo teta

Klaipėdietės Astos Jankauskaitės sėkmės istorija neturi "švogerių" kraštui būdingų bruožų. Pasiekti tai, kuo šiandien gali didžiuotis, 34-erių moteriai nepadėjo nei turtingi tėvai, nei įtakingų dėdžių ar tetų protekcijos.

Sostinės laisvalaikio ir pramogų centro "Vilniaus vartai" restoranų generalinė direktorė įsitikinusi – jei būtų augusi šiltnamio sąlygomis, vargu ar būtų užtekę tiek jėgų ir užsispyrimo kabintis į savarankišką gyvenimą.

"Antra vertus, nebūčiau ir taip arusi bei pagadinusi sveikatos", – šypteli pašnekovė.

Antrus metus "Vilniaus vartų" restoranams ir klubams vadovaujanti klaipėdietė vis dar neišmoko skaičiuoti darbo valandų. Tačiau sušlubavusi sveikata moterį privertė sulėtinti "apsukas" ir labiau pasirūpinti savimi. Ne atsitiktinai į pokalbį jaukioje uostamiesčio kavinukėje atskubėjusi Asta vietoje kavos puodelio užsisako porą stiklinių šviežiai spaustų sulčių.

Į gimtąjį miestą klaipėdietė dažniausiai sugrįžta per didžiąsias metų ar šeimos šventes. Lapkričio 1-oji – viena iš liūdnų progų, suburianti artimiausius moters žmones. Praėjusios Vėlinės paženklino dvidešimties metų skaudžios netekties sukaktį – Asta buvo vos trylikos, kai prarado ne tik mamą, bet ir tėtį. Vyresnėlė sesuo ir krikšto mama tapo vienintele paauglės atrama, mat po žmonos mirties visiškai palūžęs tėvas galutinai įklimpo į alkoholio liūną ir nebesugebėjo rūpintis dukromis.

"Esu gyvenime mačiusi nemažai žmonių, kurie, netekę tėvų, labai įsijaučia į užuojautą, pradeda savęs gailėtis, pasidaro silpni. Manęs nelabai kas gailėjosi. Mamos sesuo, kuri manimi labiausiai rūpinosi, niekada neguosdavo, kad esu vargšė našlaitė, o priešingai – kad negalima savęs gailėtis, verkšlenti. Ji buvo pavyzdys, kaip nepalūžti, neištižti", – prisiminė pašnekovė, jau daugelį metų tetą vadinanti mama.

Slėgė milžiniška skola

Daugeliui nerūpestingi mokykliniai ir studentiški laikai Astai asocijuojasi su kitokia patirtimi – vienu metu yra tekę darbuotis ir dviejose, ir trijose darbovietėse. "Tiesiog privalai kaip nors suktis, nes žinai, kad niekas nieko neatneš ant lėkštutės", – šypteli pašnekovė.

Tuo metu, kai apie galimybę įsidarbinti amerikiečių kruiziniuose laivuose Lietuvoje dar buvo kalbama tik puse lūpų, Asta jau visu rimtumu generavo šią idėją. Klaipėdos universiteto trečiakursė buvo ryžtinga – tai jos didysis šansas.

"Tada, 1994-aisiais, buvau viena pirmųjų kregždžių. Pas mus dar net nebuvo agentūrų, darbintis teko per Lenkiją", – prisiminė klaipėdietė.

Menkai mokėdama anglų kalbą, visiškai neturėdama padavėjos darbo patirties, nė karto iki tol nebuvusi net Vilniuje tuo metu dvidešimtmetė nemanė, kad ryžtasi bene beprotiškiausiai savo gyvenimo avantiūrai. Vien nuotykiai, lydėję Astą pakeliui į JAV, daugelį būtų privertę nuleisti rankas, tačiau jai tai atrodė savaime suprantamu dalyku.

"Tiesiog maniau, kad visi taip sunkiai skinasi kelią, – juokėsi pašnekovė. – Be to, negalėjau sau leisti neišvykti, nes slėgė baisi skola. Tada penki tūkstančiai litų buvo visiškas kosmosas, čia tokių pinigų tikrai nebūčiau atidirbusi. Vien tik bilietas į Ameriką kainavo keturis tūkstančius litų."

Jautėsi it kurčnebylė

Pradėjusi nuo padavėjos, savo karjerą kruiziniuose laivuose klaipėdietė baigė kaip vyno stiuartė. Pašnekovė tikino, jog kopti karjeros laipteliais nebuvo sunku. "Pas mus spaudoje ne kartą skaičiau, kad kruiziniuose laivuose tekdavę grumtis dėl vietos po saule. Iš tikrųjų tai ne visai tiesa – tiesiog reikėjo įrodyti, kad labai nori kilti ir tai sugebi", – tvirtino Asta.

Pusketvirtų metų darbo kruiziniuose laivuose moteris juokais vadina palengvinto režimo armija.

"Visi su uniformomis, tvarka griežta, kapitonas net tikrindavo kajutes. Niekas nebaudžia, psichologiškai negniuždo, bet ir nepadeda, nemoko. Iš pradžių dirbti buvo žiauriai sunku, su savo anglų kalbos žiniomis jaučiausi kaip kurčnebylė. Jau po pirmųjų mėnesių norėjosi viską mesti ir grįžti namo. Žinoma, dabar prisimenu tik gera", – sakė Asta.

Pašnekovė pastebėjo tokį pat užsienio kapitalo įmonių vadovų požiūrį patyrusi ir Lietuvoje. "Jie nesako, kas yra blogai, o tiesiog kad yra blogai – niekas nesigilina, kodėl tu pasielgei vienaip ar kitaip. O aš gilinuosi – kiekvienam savo įmonės vadovui stengiuosi paaiškinti priežastį, netgi kodėl jam kilo klaidingo sprendimo mintis. Menkiausius niuansus jaučiu, regis, tarp pirštų", – aiškino pašnekovė.

Žino darbuotojų vardus

120 žmonių personalui vadovaujanti Asta pamini, jog pati nesibodėdavo atrinkti net indų plovėjus. "Ir dabar akcininkai, koncerno direktorius pabara, kad kai kurie darbai man, kaip generalinei direktorei, nepriklauso. Bet tai man leidžia puikiai valdyti procesą – aš žinau kiekvieno savo darbuotojo vardą, jaučiu tai, ką jaučia mano pavaldiniai", – šypteli moteris.

Asta neneigia, jog atsakingos pareigos lemia neretai ir nepopuliarius sprendimus. Privalau tokių griebtis, kad likusieji nenukentėtų – ramiai tarsteli pašnekovė.

"Stengiuosi savo vadovus pastatyti ant kojų, vis dėlto jų metų aš nebuvau tokia "kieta", net su darbo užsienyje patirtimi", – atviravo klaipėdietė.

Bene rimčiausia šiandieninių įgūdžių, žinių mokykla Asta laiko darbą uostamiesčio "Radisson SAS" viešbutyje – nuo pat įkūrimo jo restoranui klaipėdietė vadovavo dvejus metus. "Žiauriai šio darbo norėjau, dalyvavau net keturiuose pokalbiuose ir labai džiaugiausi jį gavusi. Dabar kai pagalvoju, kokia buvau žalia, viršininko vietoje tokią kaip aš būčiau tikrai išmetusi", – juokėsi pašnekovė.

Kai teisių studijų Vilniuje nebepavyko suderinti su darbu, Asta apsisprendė palikti uostamiestį. Po trejų metų darbo viename sostinės viešbutyje klaipėdietė sulaukė kvietimo vadovauti "Vilniaus vartų" restoranams. Pašnekovė prisiminė, jog pasiūlymą priėmė ilgai nedvejojusi – tiesiog tuo metu jau buvo pajutusi, jog ima trūkti veiklos, darbo tempo.

Verslo planus atidėjo

Paklausta, ar patirties bagažas nevilioja imtis nuosavo verslo, Asta neišsisukinėja.

"Žinau, kad niekada nesiimčiau maitinimo verslo, nes tai viena sunkiausių, nepelningiausių sričių. Praėjo tie laikai, kai barmenai statydavosi namus. Kažkada pasvajodavau, kad būtų gera turėti savo viešbutuką, tačiau dabar apskritai prastas laikas užsiiminėti verslu. Džiaugsiuosi, jei galėsiu dirbti tai, ką geriausiai moku. Jei nebebūsiu reikalinga įmonei – ką gi, tada ir pagalvosiu, koks bus kitas žingsnis", – kalbėjo pašnekovė.

Po asmeninio gyvenimo dramų dabar moteris džiaugiasi galinti sugrįžti ir į ramų namų užutekį. Su gyvenimo draugu Astą taip pat suvedė profesinė aistra. Vienoje stambioje šalies įmonėje Tadas dirba vyno grupės vadovu.

Gal artimiausiuose poros planuose jau "rezervuota" vieta ir mažyliui? "Kol kas įvykių neskubiname", – šypteli Asta ir prasitaria, jog už tokią dovaną likimui būtų labai dėkinga.

Principai

A.Jankauskaitė gyvenime vadovaujasi nuostata, jog viršininko nedera prašyti pakelti atlyginimą. Klaipėdietės nuomone, reikia susirasti arba papildomos veiklos, arba dirbti taip, kad tavo užmokesčio augimas vadovui atrodytų savaime suprantamas dalykas, arba ieškotis kito darbo.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų