Žalgirio mūšio pergalės jubiliejui skirtų renginių puokštę papildė dar vienas žiedas – Giedriaus Kuprevičiaus oratorija, skirta visiems mūšyje žuvusiems kariams atminti.

"Kas mane įkvėpė? Metai. Geri metai", – kalbėjo oratorijos "Jėga ir ašaros"  kompozitorius G.Kuprevičius.

Liepos 15-ąją Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje su Petro Bingelio vadovaujamu Kauno valstybiniu choru ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru "Ąžuolynas" jis pieš savitą Žalgirio mūšio paveikslą. Žiūrovai tą vakarą galės gėrėtis netradiciniu muzikantų išsidėstymu, išvysti šešis iškiliausius garsiojo mūšio karvedžius su palydomis. Tiesa, laukiantieji šou elementų gali kiek nusivilti – G.Kuprevičius kalbės muzikine kalba.

– Kaip gimė mintis sukurti oratoriją "Jėga ir ašaros"?

– Neabejojau, kad šiai progai bus skirtas ne vienas pompastiškas renginys su kovos elementais ir pergalės šlovinimu. Tačiau mes pamirštame svarbiausią dalyką – tą dieną žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Pagalvojau, kad reikia sukurti kūrinį, kuri pagerbtų ne tik tuos, kurie vadovavo mūšiui, bet ir tuos, kurie kovodami padėjo galvas. Taip oratorijoje atsirado antrasis žodis – ašaros. Tai tarsi pagarba, rauda už mirusiuosius.

Po šio veiksmo sekė kitas: pasirinkau vietą – Karo muziejaus sodelį. Ten ir amžinoji ugnis, kurią veikiausiai vieninteliai Lietuvoje turime, ten ir Nežinomo kareivio kapas, ir varpai, kurie man atrodė labai tinkamas elementas.

Pasirinkau liturginį tekstą. Tada tapo aišku, kad oratorijoje noriu matyti Kauno chorą ir pučiamųjų orkestrą "Ąžuolynas". Taip susiformavo idėja ir atlikėjų sudėtis.

Nepaisant to, kad visai neseniai miestiečiams buvo pristatyta Vidmanto Bartulio oratorija "Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto padėka Lietuvai ir jos žmonėms, laimėjus Žalgirio mūšį", miesto valdžia pritarė mano sumanymui. Tuomet sau pasakiau: jei jau darom, tai darom rimtai. Pasikviečiau savo bičiulį, režisierių Gytį Padegimą. Jis – dailininkę Birutę Ukrinaitę. Kiekvienas juk turi dirbti savo darbą. Esu dėkingas Petrui Bingeliui, kuris ypač rimtai žiūri į šį darbą, "Ąžuolyno" kolektyvui ir visam miestui. Jis, ko gero, vienintelis taip rimtai šiemet mini Žalgirio mūšio metines.

– Kuo žadate nustebinti žiūrovus: vaizdu, muzika, efektais?

– Netikėtumų bus, tačiau visų jų nenorėčiau atskleisti. Pažadu netikėtą orkestro išdėstymą, ekranus, kuriuose susirinkusieji galės skaityti lietuvių ir anglų kalbomis rašomą tekstą – kūrinys bus atliekamas lotynų kalba! Oratoriją suskirsčiau į šešias dalis. Kiekviena jų bus skirta lenkų, totorių, čekų, rusų, vokiečių ir lietuvių kariuomenėms.

Kiek įmanoma vengiau teatro. Žiūrovų dėmesį noriu sutelkti į muziką, o ne šou elementus. Visi jie pabodę. Žinoma, galima dangų nuspalvinti lazeriais, žeme paleisti riedėti traktorius. Tokiu atveju muzikos nereikia, galima ir būgnais mušti. Vis tiek jų niekas negirdės. Dėl šios priežasties, žinoma, ir dėl to, kad taupome biudžetą, atsisakėme fejerverkų. Beveik valandą muzikine kalba bandysime pasakyti, kad visi tie, kurie dalyvavo mūšyje, yra verti pagarbos. Tik nepagalvokite, kad tai istorijos atpasakojimas. Tai bus emocija.

– Istorinį paveikslą piešti muzika sunkiau, nei pasitelkiant šou elementus?

– Man atrodo, kad mūsų žmonės viską įpratę klausyti su vaizdu. Visgi aš manau, kad muzika yra pakankamai įtaigus menas. Sėkmės atveju tikiu, kad ši oratorija turėtų būti išties emocionali. Todėl publiką, kuri šį ketvirtadienį susirinks muziejaus sodelyje, raginu įsiklausyti, o ne įsižiūrėti.

– Kurti oratoriją tokiai iškiliai progai – garbė, atsakomybė?

– Tikrai taip – atsakomybė. Manau, ne visi mano broliai kompozitoriai į savo darbą žiūri atsakingai, greičiau – sovietinėmis akimis. Paimu pinigus ir "viso gero". Labai džiaugiuosi, kad man patikėta kurti kūrinį, skirtą kitų metų Sausio 13-osios įvykiams paminėti. Stengsiuosi ir šį darbą atlikti kaip įmanoma atsakingiau, originaliau, be patriotinių ašarų.